Sklando ne legendos, o patikrintos žinios, kad dauguma sušio mėgėjų, taip pat save vadinančių ir vasabio mėgėjais, net nėra ragavę tikrojo vasabio. Jeigu kada suabejojote, ar kartais nevalgote žalia spalva nudažytų krienų, tai ir turėtų būti atsakymas į jūsų dvejonę. Taip, jūs valgėte paprasčiausius krienus. Geriausiu atveju, tai, kas sukėlė jūsų sinusų gleivinės apokalipsę, turėjo savyje šiek tiek tikrojo vasabio ir šaukštelį garstyčių. Klausite, kodėl? Tai visai nesusiję su pavydu ar nenoru dalytis. Iš lotynų kalbos išvertus Wasabia japonica yra labai retas ir daug priežiūros reikalaujantis augalas, kurio vos užtenka patenkinti vietinės rinkos Japonijoje poreikius, o ką jau bekalbėti apie eksportą į visas norą ragauti tikrąjį vasabį pareiškusias šalis.
Dvilypė prigimtis
Wasabia japonica, dar kitaip vadinamas pipirkrieniu, yra kilęs iš Japonijos, kurioje yra auginamas jau daugiau nei tūkstantį metų. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose vasabis buvo paminėtas Honzo Wamyon botaniniame medicinos žinyne 918 m. Po kelerių metų vasabis pradėjo savo karjerą ir Japonijos finansinėje sistemoje – 927 m. teisės normų rinkinyje „Engishiki“ vasabis įvardytas kaip atsiskaitymo forma mokant mokesčius centrinei vyriausybei. Vasabis priklauso Brassicaceae augalų šeimai, kurios nariai taip pat yra brokoliai, lapiniai, žiediniai ir briuseliniai kopūstai, garstyčios bei europietiškieji krienai Amoracia rusticana, dažnai tampantys tikrojo vasabio pakaitalu.
Neaugališki įgeidžiai
Dažnai vasabis yra tituluojamas komerciškai sunkiausiai užauginamu augalu. Jam užvejoti reikia ypač tyro, tekančio kalnų ar sniego tirpsmo vandens, todėl tam labiausiai tinka pusiau užtvindytos ir nuolatos augalo sėklą galinčios skalauti upės. Vasabis geriausiai dera ne per karšto ir ne per šalto klimato juostose: vasaros privalo būti drėgnos, o ideali temperatūra turėtų siekti 8–20 laipsnių. Paskutinis, bet toli gražu ne lengviausiai įgyvendinamas vasabio reikalavimų sąrašo punktas yra tas, kad vasabis netoleruoja tiesioginės saulės šviesos, todėl dera tik miško paklotėje ar žmogaus ranka sukonstruotame šešėlyje.
Negana to, net ir šie patogumai ne visada padeda sulaukti reikiamo rezultato. Vasabis subręsta ir yra tinkamas vartoti po dvejų ar ketverių metų. Dėl šių priežasčių vasabis yra brangus ir daug kam tik išsvajotas – vidutiniškai kilogramas vasabio kainuoja apie 160 JAV dolerių.
Yra išskiriamos kelios vasabio rūšys. Geresnės kokybės vasabis „sawa“ yra auginamas kalnų versmėse. Prastesnės kokybės vasabis „oka“ – sausumoje su nepastoviomis sąlygomis, vasabis „hata“ – dirvožemio laukuose. Kokybės požiūriu „oka“ ir „hata“ yra panašūs, bet pigiausia ir labiausiai paranku verslo požiūriu yra auginti laukuose derantį vasabį. Būtent dėl „hata“ prisitaikymo gamtoje vasabis gali populiarėti ir už Japonijos sienų.
Be Japonijos vasabis yra auginamas Kinijoje, Taivane, Vietname, Tailande, Izraelyje, Brazilijoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje. Pastebėta, kad dauguma bandymų išauginti vasabį šiltnamiuose naudojant hidroponines technologijas yra nesėkmingi. Todėl natūralu, kad pasaulyje yra suskaičiuojami vos 5 proc. japonų virtuvės restoranų, kuriuose galima paragauti tikrojo vasabio, o Vakarų šalyse yra pardavinėjamas miltelinis vasabis.
Kaip atpažinti tikrąjį vasabį?
Tikrasis vasabis neprivers spjaudytis ugnimi. Ugnis, kurią paskleidžia tikrasis vasabis, nėra šiurkšti ir burnoje pasilieka vos kelioms sekundėms.
Panardintas į vandenį tikrasis vasabis savo pikantiškumą praranda per 15 min. Krienai vandeniui atsparūs gali išlikti iki kelių valandų.
Tikrasis vasabis turi tyrą, gaivų ir žolinį prieskonį, lengvai slystantį gomuriu.
