Su Roku Petkevičiumi kalbamės tiesiai po pirmųjų vakarinių žinių, prieš prasidedant antrosioms. Aptariame dienos aktualijas ir nuo rimtų dalykų prieiname prie šiek tiek linksmesnių. Su juo kalbėtis toli gražu neatsibosta: visiems puikiai pažįstamas televizijos žinių vedėjas net apie savo rytą pasakoja tarsi pristatinėdamas įdomiausią reportažą. Tačiau kalbant apie maistą, Rokas negali likti nešališkas ir sako, kad skaniausi jam yra lietuviški ridikėliai ir obuoliai, kurie savo sezono metu prilygsta net ir prabangiausiems egzotiniams vaisiams.
Rokai, kaip atrodo standartinis žinių vedėjo rytas?
Mano rytas prasideda labai nestandartiškai, nes jis yra vėlesnis nei daugumos žmonių. Rytais keliuosi apie 10–11 valandą. Turbūt todėl, kad mano vakaras užsitęsia gerokai ilgiau nei kitų. Kad galėčiau kalbėti apie rytą, turiu papasakoti apie vakarą. Vakarines televizijos žinias filmuoti baigiame apie pusę 11 vakaro, taigi, pusryčius perku prieš pat 11 valandą, prieš pat parduotuvės uždarymą, prie namų esančiame prekybos centre. Aišku, grįžęs taip vėlai namo, iškart miegoti neinu, dažniausiai užmiegu apie 2 valandą nakties, kai nuslūgsta dienos adrenalinas. Taigi, tas mano rytas būna vėlyvas, leidžiu sau pamiegoti. Esu kavos žmogus: kava – pirmoje dienos pusėje, o cigaretės – tik po 6 vakaro (juokiasi). Kavą kas rytą būtinai malu, turiu pusiau automatinį kavos aparatą, verduosi kavą su kavos puta. Vienas kavos puodelis geriamas prieš dušą, o kitas – jau nusiprausus ir nusiskutus.
O kaipgi atrodo jūsų pusryčiai? Argi jie – tik kava?
Pusryčiai yra absoliučiai standartiški. Jokių English Breakfast, o liesa varškė, jogurtas ir kokie nors savi vaisiai ar uogos iš kompoto. Paprastai vaisių neperku, nebent užsinoriu kokių apelsinų į vaisių kokteilį. Kartais renkuosi ir košę ar bandelę, tačiau mėsiškų pusryčių niekuomet nebūna.
Iš to, ką girdėjau, galiu spręsti, kad jums pusryčių metas patinka?
Negaliu sakyti, kad nepatinka, aš juk vėlai keliuosi. Suprantu tuos žmones, kurie rytų nekenčia, juk niekam nepatinka kasdien keltis paryčiais. Tačiau dabar yra labai daug vietų, kurios palengvina vyturiams gyvenimą, siūlo ne tik kavą, bet ir pusryčių sumuštinius ar sveikus vaisių kokteilius už prieinamą kainą. Kartais net pats pagalvoju, ar verta ardyti tą sulčiaspaudę ir plauti, kai galima nusipirkti gražų sveikų ir skanių sulčių buteliuką.
Pietus valgote mieste ar namuose?
Pietūs namuose būna, kai yra svečių. Kažin, ar kas gamina pietus vienas pats sau. Mieste turiu kelias mėgstamas vietas, į kurias nuvažiuoju, ir, kaip visi klerkai ir mano bendradarbiai, pasiimu verslo pietus už keletą eurų. Darbe yra mikrobangų krosnelė, tad aš ir pietus pasišildau, ir vakarienei dar dažnai lieka. Tarp pirmųjų ir antrųjų žinių pasišildau likučius ir pavakarieniauju.
Kokia jūsų mėgstamiausia virtuvė?
Mane žavi lietuviški sezoniški dalykai. Man patinka tos Vilniaus vietos, kurios patiekalams naudoja ridikėlius ne sezono metu. Dabar yra laikas būtent tiems ridikėliams, rūgštynėms ar dilgelėms. Meluočiau, jei sakyčiau, kad būdamas Pietuose susižaviu vietine virtuve. Man ten ir per sūru, o ir graikinis jogurtas neatstoja lietuviškos grietinės. Taigi, man patinka lietuviška virtuvė, kartais ir lenkiška. Lenkai daug prieskonių naudoja ir moka subproduktus skaniai paruošti. Šaltuoju metų laiku mėgstu slaviškas sriubas, ypač rusišką šiupininę. Ten ir blynų kultūra labai įdomi. Vasarą atkreipiu dėmesį į Viduržiemio jūros virtuvę. Gal būtų skani kinų virtuvė, tačiau Lietuvos kinų restoranai, mano manymu, deda per daug skonio stipriklių. Kai buvau jaunas, kai atsidarinėjo tie kinų restoranai, buvo prabanga juose lankytis, jie buvo kur kas natūralesni. Lygiai taip pat, kaip ir pirmosios picos buvo žymiai skanesnės.
Kai keliaujate, ar išbandote naujus dalykus? O gal liekate prie tos įprastos virtuvės?
Žinoma, išbandau, juk viskas, kas nauja, yra įdomu. Lietuvoje tikrai nėra toks populiarus jautienos tartaras, o Lenkijoje kiekviena save gerbianti įstaiga šį patiekalą privalo turėti. Man patinka žinoti, kas naujo manęs laukia, kad išbandysiu šį tą naujo ir kad to nėra namuose. Įdomu net ir einant paplūdimiu užeiti į kioskelį, kur gaminami vietinės virtuvės užkandžiai ar plakami kokteiliai iš vietinių vaisių. Kadangi Lietuvoje papaja ar marakuja yra prabangesni vaisiai, smagu išbandyti ir pro storą šiaudelį ragauti vietinius Pietų skonius. Tačiau savu laiku tas lietuviškas obuolys ar ridikėlis tikrai nėra blogiau nei tie egzotiniai vaisiai.
Save vadinate daugiau saldumynų ar sūrių užkandžių mėgėju?
Saldumynai man yra antrame plane. Po skanios vakarienės ar per šventes tie saldumynai būna paskutiniam akordui sugroti. Geriau kąsnį gero, bet ne kleckų.
Ar yra kažkoks produktas, kurio nemėgstate galbūt net nuo vaikystės?
Mane darželyje pykindavo kaitintas pienas su ta ant viršaus užsidėjusia plėvele. Jį duodavo pavakariams. Matyt, ir dabar supykintų nuo to karšto pieno.
Ko žmogui reikia, kad jis visą dieną būtų energingas? Galbūt turite patarimą iš savo patirties?
Visur kur turi būti saikas. Pabuvus gerame viešbutyje, kur įskaičiuoti pusryčiai, pietūs ir vakarienės, tai po tos pirmos vakarienės gali aplankyti noras grįžti namo (juokiasi). Tačiau net ir namie, jei maisto yra per daug, reikės ir fermentų papildomai gerti, o apie energiją išvis negali būti jokios kalbos. Svarbu laiku pasakyti „stop“ ir suvaldyti savo akis.
