Galvą, kaip subtiliai ir elegantiškai draugui užsieniečiui pristatyti kraujinius vėdarus, esame laužę ne vienas. O ką daryti, jei tie patys vėdarai taptų nacionaline mūsų užduotimi, nes stalą dengtume visai Europai? Kasmet atsakymo į tokį klausimą ieško Europos gastronomijos regiono titulą besidalijančios šalys. Šiais metais vienu iš trijų gurmanų akiratyje atsidūrusių kraštų tapo Rygos Gaujos regionas, kuris ta proga savo teatralizuotas virtuvės paslaptis lietuviams pristatė „Čiop čiop“ kulinarinėje studijoje.
Jei apie latvių virtuvę visai nieko nežinojote ar girdėjote, kad ji gali būti prėska, ar iš principo panaši į lietuvišką virtuvę dėl Rygoje per rūką regėtų cepelinų, klydote. Latviai savo gastronominiams pasiekimams apibūdinti nepasirinko nė vieno iš minėtųjų epitetų. Specialios vakarienės konceptui jie priskyrė gamtą lėkštėje („Wild at Palate“). Kas paaiškina ir platesnę kaimynės pasirinktą kryptį – stiprų ryšį su gamta, kuris reiškia, kad virtuvėje nėra nutolstama nuo čia pat, ūkiuose, miškuose, pievose, upėse, užauginamos produkcijos.
Kad ir kokią kilnią misiją skelbtų „European Region of Gastronomy“ titulas, tik dar kartą linksėdami galvomis galime patvirtinti, kad jis, kaip ir visi titulai, yra svarbus. Tai – puiki proga Europai parodyti ne tik ekologiškų gėrybių kupinas lėkštes, bet ir tai, kas už jų slypi, o tai yra kiekvienos tautos originalumas, kūrybiškumas, estetikos jausmas, etiketas, aptarnavimo kultūra. Svarbiausia – sudominti ir pagaliau nutildyti plepų valgytoją. Tokiomis detalių įžvalgomis, kilusiomis vakarienės „Latvian Senses“ metu, VMG komanda ir nori pasidalyti. Netaptume nė kiek banalūs, cituodami „Mažąjį princą“ ir sakydami, kad tai, kas svarbiausia, nėra matoma akimis ar nėra matoma tik lėkštėje.
Užėję vakarienės, pirmiausia uodė džiovintas ramunėles (Valerijos Stonytės nuotr.)
Vakaro vaišėmis rūpinosi Rygoje įsikūrusio restorano „Restorāns 3“ virtuvės šefai, kurių braižą VMG komanda spėjo įsiminti vasarą važinėdama po Baltijos šalis ir rengdama skaniausių vietų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje gidą „99 Places of Taste in The Baltics“. Visuose vakarienės patiekaluose stengtasi parodyti, kaip restoranų lygio patiekaluose savo vietą gali atrasti beržų sula, bruknės, juoda duona, medus ar žolelės, kuriomis marginote kiaušinius per Velykas. Latvijos virtuvės daugiasluoksniškumas atskleistas tematinėmis miško ir jūros salėmis, kuriose buvo pristatomi žvėrienos ir žuvies patiekalai.
Magiškas pasisveikinimo gėrimas – „Rīgas Melnais balzams“ su obuolių sultimis (Valerijos Stonytės nuotr.)
Pirmojoje, jūrine tematika įkurtoje, salėje buvo pristatomi Latvijos vandenų įkvėpti patiekalai. Akylesni pastebi, kad Baltijos bangas imituojančios skraistės, tikriausiai, dėl per didelių audrų jau yra pradėjusios irti. Bet, kaip sakoma, jūrų būna visokių.
Valerijos Stonytės nuotr.
Sūri kaip Baltijos jūra vėžių sriuba su karšio kroketu ir jaunais kviečiais.
Valerijos Stonytės nuotr.
Po to, kai pagalbininkai padėjo svečiams užrištomis akimis įbesti pirštų galiukus į tikrą vandenį su gintarinių saldainių burbulais, kartu su nukritusia nuo akių širma buvo galima pastebėti ir ne visai prie puoselėjamos atmosferos derančias detales: subraižytus plastikinius paviršius, stalo konstrukcijas, sutvirtintas kabelių sujungikliais. Sakysite, nieko tokio? Mes atsakysime, kad ir nestandartiniams stalams galioja tokie patys traukos ir tvarkos dėsniai.
Valerijos Stonytės nuotr.
Matomų užkulisių ir pasirengimo darbų žymių būta ir dar daugiau. Suprantama, kad kūrybinės komandos nariai tuo pačiu metu turėjo dirbti kelis darbus – atiduoti širdį meniniam pasirodymui ir nešti svečių lėkštes, bet visiškai nesitikėjome pamatyti valgyklos stiliumi nešamų sriubos dubenėlių bokštų (aptarnavimo kultūros tobulinimą Lietuvoje skatina www.vmgakademija.lt). Tuščia lėkštė savo pasirodymo nebaigia ant stalo – tokiu pačiu podiumu, kaip buvo įnešama, ji turi ir palikti sceną.
Valerijos Stonytės nuotr.
Legendomis dėl savo neįprasto profilio apipinta nėgė su marinuotais grybais, juodojo česnako majonezu, krienų kremu, jūros dumblių pudra, garstyčių sėklomis, krapais. Dabar galime latviams dar labiau pavydėti gausių nėgių srautų.
Valerijos Stonytės nuotr.
„Vakarienės indai – lėkštės ir dubenėliai – yra pagaminti iš medienos, molio, akmens ir stiklo. Tai – natūralios medžiagos, kurios yra unikalus papildinys gastronominiam Latvijos pasauliui“, – buvo teigiama oficialiame pranešime apie „Latvian Senses“. Autorinių indų idėja yra tikrai sveikintina, bet jos trikdžiais tapo karšto patiekalo ir desertų patiekimo metu atnešamos plastikinės šakutės bei plastikiniai stikliukai per pertraukas. Ar tai būtų galima laikyti ir savotišku įžeidimu pačių virtuvėje triūsusių šefų darbui? Greičiausiai, nes ragaujant tai, kas yra geriausia, natūralu būti užtikrinam, kad šiai patirčiai nesutrukdys niekada smailiomis nebuvusios šakutės smailės.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kiekvieną patiekalą lydėjo tautiniai latvių gėrimai – beržų sulos gėrimas, vyšnių portas, ramunėlių ir migdolų pieno gėrimas, biovodka. Ir šiems gėrimams tikrai netrūko sumanumo, bet pasigedome vieno paprasto ir žemiško dalyko – vandens, kuris nuplautų pačius įvairiausius degustacijos skonius.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kaip liaudyje tyliai ir patariamai sakoma, jeigu kopijuoji, tai kopijuok šimtą kartų geriau, kad tuo netgi galėtum didžiuotis. Miško įkvėptos virtuvės erdvė buvo įkurta pasinaudojus prieš kelerius metus Amsterdame įsikūrusių dizainerių „Steinbeisser“ sugalvota ypatingų vakarienių koncepcija, kurios metu svečiai yra apsupami lengvais, baltais audeklais. Šuo atveju svečiai buvo prašomi miškan užsukti kišdami savo galvas ir rankas kiaurai dušo užuolaidą menančiame pluošte paliktas skyles. Žadėti Latvijos miškų garsai ir paukščių giesmės mūsų ausų nepasiekė dėl sugedusių ausinių (techniniai nesklandumai buvo perduoti, bet baigėsi tik nustojusiu raginimu užsidėti ausines), tačiau atradome džiaugsmą uosdami Gaujos nacionalinio parko samanas, kurios buvo tik lėkštės dekoracija. Tokios miško paklotės po nosimis slapčia ir troškome, o radome netyčia.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kairėje – rūkyta bebriena su žalumynais, sūdytais grybais, tamsaus alaus duona, traškučiais, sėklų duonos džiūvėsėliai, tamsaus alaus želė (ar tokia salotinė patiekalo, turinčio begalę skirtingų ir unikalių skonių, forma yra tinkama visiems jiems atskleisti, paliekame spręsti kiekvienam jūsų). Dešinėje – rūkyta elniena, juodasis valgomasis pūtelis, lapinis kopūstas, „Laima“ šokolado ir slyvų piurė, juodosios voveraitės, skrudintas salyklas, svogūnų traškučiai.
Valerijos Stonytės nuotr.
Zirziančiame bičių avilyje buvo dar labiau galima savo kailiu pajausti, kaip greitai darbuojasi bitės ir kaip greitai dar kartą čia turi būti suvalgyti kulinariniai Latvijos pasididžiavimai.
Valerijos Stonytės nuotr.
Visuose trijuose desertuose pagrindine ir saldžiausia nata griežė medus. Kairėje – ruginė duona su kanapių sėklų užtepėle, spanguolėmis, biologišku grikių medumi, grietine, cukruotomis spanguolėmis, šermukšnių džemu. Dešinėje – medaus pyragaitis su tekšių džemu, ramunėlių-svarainių puta.
Valerijos Stonytės nuotr.
Lengviausiai perkeliamas pasirodė Latvijos pajūris, kurį organizatoriai atvaizdavo ant grindų išpildami tikrą smėlį ir įjungdami vėjo turbinas. Pagaliau ir mūsų galvas sujaukė tai, kokia Latvija gali būti gyva ir vėjuota.
Valerijos Stonytės nuotr.
Europos gastronomijos regiono („European Region of Gastronomy“) titulas įsteigtas norint paskatinti vietinių valgių kultūros ir tradicijų išsaugojimą, skatinti gastronomijos kūrybiškumą ir į regionus pritraukti turistų. 2017 m. Europos gastronomijos regionais yra pripažinti Orhusas Danijoje ir Lombardija Italijoje.
Valerijos Stonytės nuotr.
