Kmynai naudojami jau nuo senų senovės ir toje senovėje dar mažai kam rūpėjo naudingosios kmynų savybės ir tai, kaip jis padeda skaudant pilvui. Kmynai buvo naudojami tam, kad apsaugotų vaikus nuo raganų ir nuo nepatikimų žmonių. Kmynų pavadinimo istorija nuveda iki arabų kraštų, kur ir, manoma, buvo auginami pirmieji kmynai.
Taigi kmynų pėdsakų randama ir akmens amžių menančiose priešistorinių bendruomenių gyvenimo vietose. Kmyno augalo šaknys būdavo naudojamos peršalimui gydyti ir gelbstint nusilpusį organizmą. Taip pat jos buvo maišomos su pienu, iš ko vėliau būdavo kepama taip Julijaus Cezario mėgstama duona. Tačiau daugiausiai mįslingų istorijų randama Vokietijoje, kur kmynai iki šios dienos yra svarbi kulinarijos dalis. Tikėta, kad tie, kurie turės kmynų, niekada nebus pagrobti – taip kmynai saugojo vaikus ir viščiukus, lesintus kmynais.
Yra ir romantiška kmynų pusė – iš jų buvo verdami meilės eliksyrai. Na, tik jums spręsti, ar tokio skonio gėrimas galėtų sukelti meilę. Kartą kmynams išėjus iš mados į kulinariją juos sugrąžino ypač kmynus mėgusi karalienė Viktorija, o tai, kas patiko karaliams, ypač patiko ir jų pavaldiniams. Kmynus šiandienos Vokietijoje dažnai rasite raugintuose kopūstuose, dešrelėse, koldūnuose. Ne daug kas žino, bet kulinarijai gali būti naudojamas visas kmyno augalas: lapai – sriuboms ir troškiniams pagardinti suteikiant anyžinį skonį, šaknys – verdamos ir patiekiamos kaip daržovės.
Pasaulio mastu kmynai nėra itin populiarūs ir tai gerai nusako faktas, kad kmynai auginami mažose vietovėse Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Suomijoje, Rusijoje, Norvegijoje ir Maroke. Kmynai geriausiai dera šaltesnio klimato šalyse. Tai dvimetis iki vieno metro užaugantis augalas, todėl žiedus ir sėklas jis subrandina tik antraisiais metais. Geriausios kokybės kmynai yra iš Nyderlandų.
