Nesate pirmieji, kurie negali gyventi be karamelės, nes ją dar XVII a. iš vandens ir cukraus katiluose pradėjo virti JAV kolonistai. Pagaminti kieti saldainiai jau tada buvo mėgstami dėl kelių priežasčių: karamelę gaminti buvo pigu, lengva ir patogu, nes ji turėjo ilgą galiojimo laiką bei galėjo būti ypač paprastai transportuojama.
Didžioji pažanga karamelės istorijoje buvo įvykdyta XIX a. viduryje, kai saldainių gamintojai pamatė, kad, į tradicinį cukraus sirupą įpylę pieno ir truputį riebalų, gali sukurti saldų ir kiek sunkiai kramtomą produktą – karamelinį saldainį. Tuo metu saldainiai dar buvo gaminami iš cukrinio runkelio sulčių, nes rafinuotas cukrus laikytas brangiu ir sunkiai gaunamu produktu. Vėliau ši kaitinamo pieno, riebalų ir cukraus formulė tapo kertine karamelės gaminimo taisykle, sparčiai išplitusia po visą pasaulį. Įdomu tai, kad ir vienas didžiausių šokolado gamintojų Miltonas Hershey savo verslą pradėjo nuo karamelės gamybos. Šokoladą gaminti jis išmoko visai atsitiktinai – tik norėjo šokoladu padengti karamelinius saldainius.
Verdama karamelė tampa tąsia dėl cheminių procesų, kurie vyksta tarp cukraus ir kaitinamo pieno. Tai ir sukuria karamelinio skonio, šviesiai rudos spalvos masę. Dar ilgiau kaitinama karamelė virsta irisais. Kokybiška karamelė yra gaminama iš baltojo ar rudojo cukraus, sviesto, grietinėlės bei pasirenkamų priedų: vanilės, druskos, šokolado, kavos. Šiais laikais neišsiverčiama ir be dar dviejų ingredientų, prailginančių saldainių galiojimo laiką – kukurūzų sirupo ir emulsiklio lecitino. Sakoma, kad prasidėjus masinei karamelės gamybai retas kuris esame ragavę tikrosios karamelės. O tai, ką randame parduotuvėje, dažnai yra karamelės padirbiniai, kuriuose sviestas yra pakeičiamas kokosų aliejumi. Tad rinkdamiesi karamelę ir skaitydami jos etiketę remkitės taisykle „kuo mažiau ingredientų, tuo geriau“ arba pirkite karamelę iš gamintojų, kurie saldainius, kaip senais laikais, vis dar pakuoja į vaškinius popierėlius.
