Žinote, jiems rankas spusteltų ir pats Gordon Ramsay, mat Klaipėdoje užgimė picerija be ananasų ir be papildomų padažų. Bet be viso šito plungiškiai Rugilė ir Mindaugas Rubužiai, vos prieš kelias savaites atidarę artizaninę piceriją „Baltos lėkštės“, dar paskelbė ir picos revoliuciją, kurios šūkis – „Išdrįsk paragauti picos su vėdarais arba su arbatoje rūkyta antiena“. Net atvipusio žandikaulio negalite sugrąžinti į buvusią padėtį dėl to, kaip jie naudoja vėdarus? „Picas kepti gali ne tik italai“, – dar prideda šeimininkai. O revoliucija eina tinkama linkme – vėdarai ant picos tebėra valgomi ir lankytojams net nuo stalo sunku pakilti.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kodėl esate „Baltos lėkštės“? Ar picas nešate baltose lėkštėse?
Rugilė: prieš 3–4 metus buvome išvažiavę padirbėti į Norvegiją, dirbome kavinėje, buvo sunku. Kai nusprendėme, kad reikia nebetempti ir grįžti į Lietuvą, atidaryti kažką savo, važiuojant namo pakeliui pradėjome galvoti pavadinimus. Klausiau, kodėl negalime pasivadinti paprastai. Taip paprastai, kaip, pavyzdžiui, baltos lėkštės. Sakė: eik tu, ką čia pasakoji. O po to – diena po dienos, pradėjome atsiminti tas baltas lėkštes. Šiandien nebeįsivaizduoju kitokio pavadinimo. Atėję čia žmonės tikisi baltų lėkščių, o lėkštės pas mus spalvotos.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kas yra gera, o kas yra artizaninė pica, kuria apibūdinate savo picas?
Mindaugas: gera pica yra nuoširdi. Nuo to reikia pradėti. Turi būti uždėta tiek, kad galėtum suprasti, jog yra uždėta nuoširdžiai. Ir, aišku, geras produktas, pagamintas rankomis. Ką ir bandome padaryti.
Rugilė: artizaninė pica reiškia, kad pas mus nėra tradicinių picų. Siūlome tai, ko Klaipėdoje dar nebuvo. Čia turime picą su arbatoje rūkyta antiena, obuolių džemu, aitriųjų paprikų džemu, plėšyta kiauliena, kas išdrįsta paragauti – su vėdarais. Svarbu yra tai, kad turime malkų krosnį ir tai, kad į produktus įdedame tiek meilės. Kaip sakoma, viską darome from scratch. O mūsų itališka krosnis labai užsispyrusi – vis dar dūmus spjaudo. Buvo daug darbo reguliuojant ventiliaciją, ko tik nedarėme su kaminais. Plungėje ją praminėme ožiu.
Valerijos Stonytės nuotr.
Gaminimas nuo pat pradžių reiškia, kad traškusis picos padas čia yra gaminamas iš specialių, iš Italijos importuojamų miltų (šeimininkai pataria picą suvalgyti per pusvalandį, nes vėliau pica gali tapti traškiai neįkandama). Jeigu naudojami svogūnai, tai jie bus ne šiaip sau uždėti, o karamelizuoti, pastramis čia yra gaminamas dešimt dienų, padažas – taip pat naminis. Nemažą dalį sezoninių produktų atkeliauja iš Mindaugo mamos daržo. Kiekvieną rytą yra keliaujama į netoliese esantį turgų, kur yra ieškoma, ką tą rytą į žmonių rankas atiduoda Baltijos jūra.
Ir picas kepa, ir interjerą kuria – tokie yra Rugilė su Mindaugu. Jie patys maketavo meniu, kūrė logotipą, iš žvakidžių sukonstravo lempas, suko stalų kojas, sendaikčių turguje rinko įrankius (Valerijos Stonytės nuotr.).
Bet virtuvei vadovaujančio Mindaugo teritorijoje tyčia nėra vieno ingrediento, kurio drybsojimas ant picos yra sukėlęs ne vieną kivirčą, o kategoriškam judėjimui prieš jo naudojimą picoms vadovauja pats Gordon Ramsay. Picos neatsirado be bandymų. „Gal pabandom taip, o kodėl ne su tuo? Kodėl turi būti su kumpiu, sūriu ir ananasu? Pas mus net nėra ananasų“, – poziciją ananasų klausimu išsakė Mindaugas.
Valerijos Stonytės nuotr.
Ar būna tokių, kurie neranda ananasų ir pica jiems – jau ne pica?
Rugilė: yra. Yra ir tokių, kurie sako: ir ko jūs čia tuos vėdarus dedate. Šiaip didžioji dalis stebisi, nori paragauti, jiems įdomu. Turime mylimiausias dvi picas – „Užmiesčio“, matyt, kad su plėšyta kiauliena, ir „Amerikano“ su aluje virtomis dešrelėmis ir klevų sirupu. Pica – ne kiekvienam, bet kas paragauja, sako, kad verta.
Valerijos Stonytės nuotr.
O Jūs ar priimtumėte tokį iššūkį? Jei kadaise VMGonline.lt komanda kavinėje „Kavos architektai“ buvo girdėjusi, kad klaipėdiečiai yra kuklūs klientai, Rugilė su Mindaugu užtikrintai krato galvomis. Baikštūs būna tik tie, kurie buvusios juvelyrikos parduotuvės patalpose vis dar ieško aukso dirbinių. Mojame ranka, kad pica jau toks patiekalas, apie kurį be pasiruošimo suregztume ir viešą kalbą.
Valerijos Stonytės nuotr.
Rugilė: labai daug gurmanų Klaipėdoje. Tikrai tikrai. Visi gamina, visi žino, kaip viskas turi būti. Kiekvienas staliukas žino, kokį sūrį dėti, kaip jį dėti, nori, kad mocarela būtų tarkuota. Mes čia kovosime, kad pagaliau būtų skanių picų.
Mindaugas: baikštume yra teisybės. Tie, kurie ateina, tie jau yra ekspertai. Galima sakyti taip.
Rugilė: būna sakančių, kad dabar mus jau tikrins, o mes sakome, kad pas mus higiena jau lankėsi (juokiasi). Šiaip darome tai, ko paprašo žmogus. Buvo atėjęs svečias, kuris norėjo picos su frutti di mare, ir padarėme.
Valerijos Stonytės nuotr.
Meniu. Pusryčiai nuo 9 val. iki 11 val. Užkandžiai (yra ir keptas avokadas!), salotos (vienos jų paslaptingai pavadintos „Žmonos“ salotomis), karšti patiekalai („Traški vištiena krepšyje“ reikš, kad vištiena ir bus krepšyje), septynios picos, makaronai, vaikų meniu (ypatinga atrakcija: vaikams duodama šefo kepurė ir jie patys gali susikurti savo svajonių picą). Atskiro paminėjimo verti desertai: saldi perlenktoji pica, cinamoninės „bambolini“ spurgytės su ledais. Rugilė prasitarė girdėjusi, kad šioms spurgytėms jau pranašaujama tokio paties hito, kaip ir legendinių sūrio lazdelių KKKC Meno kieme, ateitis. Užsukti verta ir tik dėl spurgyčių!
Valerijos Stonytės nuotr.
Kitos techninės picų smulkmės. Kepamų picų standartas – 28 cm, vaikiškų picų – 22 cm. Malkų krosnį Mindaugas kūrena mišria malka, kurios kombinacijos dėl ilgų ieškojimų neišdavė. Anot Mindaugo, mišri malka – geriausias variantas, nes sumaišai ir gauni, ko nori. Kokią įtaką picoms turi malka? Pušis labai spraigosi, ąžuolas maistą parūgština. Pica yra kepama 2–3 minutes bent 300 °C karštyje. Pasikliaukite Mindaugo kuriamu pomidorų padažu – papildomų padažų čia nebus ir nereikia. Picų meniu bus keičiamas sezoniškai.
Valerijos Stonytės nuotr.
„New York Deli“ su naminiu pastramiu, rūkytu čederiu, kornišonais, salotomis. Kaina – 10 Eur. Įrankiais ar rankomis valgyti picas „Baltose lėkštėse“? Rugilė pataria elgtis, kaip patogiau, ir tai grindžia asmenine patirtimi: „Aš, pavyzdžiui, cepelinus valgau su peiliu ir šakute, o Mindaugas jau beveik dešimt metų negali su tuo susitaikyti, nes jis valgo su šaukštu. Ir jo visa šeima valgo cepelinus su šaukštu. Taigi, ir su pica – kaip tik geriau.“
Valerijos Stonytės nuotr.
Dėmesio, pica, vadinama iššūkiu. „Skubanti vienuolė“ su ispaniška chorizo dešra, vėdarais, bulvių traškučiais, aitriųjų paprikų džemu. Kaina – 10 Eur. Picai yra naudojami tikri kaimiški vėdarai. O kodėl šis kūrinys yra vadinamas „Skubančia vienuole“? Rugilė patikina, kad picos vėluojanti dvasininkija nėra skanavusi, bet tikroji prasmė – asmeninė paslaptis.
Darbo laikas
Pirmadieniais nedirba.
Antr.–Treč.: 9:00–21:00 val.
Ketv.–Penkt.: 9:00–22:00 val.
Šešt.: 10:00–22:00 val.
Sekm.: 10:00–16:00 val.
„Baltos lėkštės“, Turgaus g. 10, Klaipėda. Picerijos „Facebook“ paskyra.
