Aleksandras Vasiljevas – scenografas, interjero dizaineris, mados istorikas, meno kritikas, rašytojas, lektorius, televizijos laidų vedėjas, pasaulinis autoritetas mados istorijos srityje. Ir… vilnietis. Nors taip pat galima pasakyti – ir paryžietis, ir maskvietis. Bet važinėjantis po visą pasaulį žinomas meno istorikas atgaivą atranda senajame savo šeimos name žaliajame Vilniaus rajone.
Tai buvo viena tų kelių dienų, kai Vilnius virto baseinu. Širdis plakė karštligiškai, lietus pliaupė negailestingai ir visos kalbos apie tai, kuo rengsimės važiuodami pas vyriausiąjį televizijos mados teisėją Aleksandrą Vasiljevą, dangaus paliepimu virto niekais. Kalbant apie rūbus, svarbiausia tų dienų apranga galėjo tapti žvejo drabužiai, kuriuos jis dėvi laive vidury šėlstančios jūros. Vingiuotu keliuku važiavome (ar plaukėme?) į Pavilnį, kuriame ir gyvena savo senelio statytame name Aleksandras. Be abejonės, mes su juo kalbėsime apie maistą, bet kaip nepalietus mados? Bet tai – po kelių minučių. Kol kas – pirmieji įspūdžiai.
Kerniaus Pauliukonio nuotr.
Susitikti su Aleksandru ir nebūti paveiktiems jo magnetizmo ir begalinės charizmos, įtariu, niekam nepavyksta, bet šiuos jausmus, manau, kiekvienas iš mūsų, dalyvavusių susitikime, pasiliks sau. Atsisėdame virtuvėje. Vyšnių dubenėlis ir pokalbis. Šmaikštus, aukščiausio lygio profesionalas, puikusis pone Aleksandrai. Ir kaip jūsų neįsimylėti? Klausimas retorinis.
Maistas tai yra vienas svarbiausių gyvenimo elementų: maistas, vanduo, seksas – tai svarbiausi dalykai visada ir visur. Be maisto mes negalime gyventi ir egzistuoti, aš esu gurmanas ir labai mėgstu valgyti. Kas, beje, turi labai neigiamą įtaką mano figūrai. Figūra yra labai svarbi, jei esi kadre. Būnant už kadro, nėra jokio skirtumo, kaip tu atrodai, bet kada esi kadre, ypač kaip aš – kiekvieną dieną, stebint milijonams žiūrovų, tai aš vos ne tiesiogine prasme mušu save per rankas už kiekvieną papildomą kąsnį.
Kerniaus Pauliukonio nuotr.
Kokį maistą jūs mėgstate?
Be abejonės, skanų. Neįmanoma pasakyti, kokios šalies maistas man yra skaniausias. Aš aplankiau, tikriausiai, apie 70 pasaulio šalių, paragavau, galima sakyti, visų egzistuojančių pasaulio virtuvių patiekalų ir atrandu žavesio kiekvienoje iš jų – indų ir afrikiečių, brazilų ir prancūzų, turkų ir italų. Aš žaviuosi Ispanijos virtuve, Juodkalnijos, man patinka Indonezijos ir Filipinų virtuvės. Kas man nepatinka? Man nepatinka anglų virtuvė, aš visiškai abejingas skandinavų virtuvei. Ir lietuviška virtuvė yra gana beskonė, nes joje dominuoja bulvės ir kiauliena – atrodytų, lyg viso maisto pagrindiniai ingredientai. Nepaisant to, kad bulvės atėjo gana vėlai į Lietuvą, bet dabar jos tapo pagrindu. Norėtųsi kažkokio pikantiškumo, kažko išraiškingesnio. Jeigu lyginti Pabaltijo virtuves, mano nuomone, latvių virtuvė yra originalesnė. Latviai nebijo miško dovanų, moka jas šmaikščiai suderinti, pagaminti. Latvių virtuvėje dažniau naudojama fazanų mėsa, stirniena, šerniena, bet, kaip minėjau, tai yra mano asmeninė nuomonė. Aš negaliu savęs pavadinti ekspertu, bet tai yra mano pastebėjimai.
Man buvo gal 16 metų, kai surengiau pietus Prancūzijos konsulo žmonai. Mano tėvai nieko nežinojo. Ir man gerai pavyko. Aš labai mėgstu gaminti. Vienintelė problema yra laikas. Reikia daug laiko skirti tam, kad gerai pagamintum maistą. Šiandien, pavyzdžiui, aš gaminu gaidį vyne, Coq au vin. Jį reikia virti dvi valandas. Aišku, jei tu namuose, gali gaminti ramiai, pasimėgaudamas. Bet šiandien aš dirbau muziejuje ir rengiau naujas parodas, darėme fotosesiją, tad turėjau labai greitai atlėkti namo, viską suruošti, sudėti ir palikti ant mažos ugnies virti ir grįžti atgal. Ne taip turėtų būti. Dabar neturiu galimybės burti su maistu, o kulinariniai burtai yra neišskiriama gero šeimininko savybė. Geras šeimininkas – tai tas, kuris maisto gaminimui perteikia magijos, jis gamina, ragauja, derina: išvirė ar ne? Užtenka druskos ar dar šiek tiek reikėtų. Galbūt dar česnakėlio, pipirų, svogūniuko. Aš gaminu tiesiog iš patirties, nes Coq au vin yra vienas labiausiai reprezentuojančių ir mėgstamiausių patiekalų Prancūzijoje. Kurį, beje, dažniau valgo žiemą nei vasarą.Jūsų pirmoji reikšminga kulinarinė patirtis?
Visą interviu skaitykite žurnale „Verdu ir kepu“!
