Justas norėjo būti menininkas, bet ėmė ir atsidūrė... šokolado fabrike, tiksliau, konditerijos ceche ir jau daugiau nei ketverius metus kuria iš šokolado, gamina desertus, juos puošia paties sugalvotomis dekoracijomis. Tuos mažus desertų spektaklius (nes taip ir yra!) pats ir fotografuoja.
7 klausimai labai paslaptingam ir labai talentingam Justui Mingėlai, socialiniuose tinkluose žinomam @VilderVein vardu.
1. Produktai, kurių visada yra Tavo šaldytuve ir kodėl jų ten visada yra?
Kai einu apsipirkti maisto produktų, mano prioritetas yra pienas. Ne dėl to, kad jį galima daug kur panaudoti, bet paprasčiausiai negaliu pradėti darbo dienos be balintos kavos – man tai būtinybė. Antra, savo šaldiklyje visada turiu bent kelių rūšių šaldytų vaisių ar uogų, nes tai labai patogus „planas B", jeigu nepavyksta rasti šviežių. Ir dar visada turiu grietinėlės, nes namuose eksperimentuoju su desertais.
2. Ką tau reiškia „kažkas skanaus“ – kažką saldaus ar nesaldaus?
Taip sakydamas tikrai galvoju apie kažką saldaus, nors daugelis mano, kad konditeriai atsivalgę saldumynų. Tai netiesa. Ir tai tikrai neturi būti kažkas ypatingo ar prabangaus. Aš, pavyzdžiui, turiu didžiulę silpnybę vafliams ir ledams, tačiau jeigu turėčiau įvardinti vieną dalyką, kuriam niekada nepasakyčiau „nenoriu“, tai būtų kruasanas! Šiltas, su daug sluoksnių, kokybiško sviesto skonio ir prie kavos! Kai tai gaunu, žinau – šiandien bus gera diena.
3. Desertu visada užbaigiamos šventės – ir didelės, ir mažos. Koks desertas, skanėstas yra tobuliausias šventės užbaigimo akcentas pagal Tave?
Tortas, manau, visada išliks mažų, ypač šeimyninių, švenčių akcentu. O kai žmonių skaičius tikrai didelis, vis labiau populiarėja individualių desertų arba mini desertų variantas. Desertas turi būti maloni akimirka, kuria galima pasimėgauti, todėl jis turi būti patrauklus, nes pirmiausia valgome akimis, ir, žinoma, pasidarome nuotrauką (juokiasi).
Kalbant apie skonį, tobuliausia, jeigu desertas leidžia patirti ne vien tik saldų pojūtį, juk jų galima išgauti tiek daug: gali būti ir trašku, ir švelnu, ir trapu, ir rūgštu, ir t. t.
4. Ką reikėtų paragauti bent kartą gyvenime?
Kai pirmą kartą paragavau „Valrhona“ šokolado, mane ištiko wow jausmas. nes supratau, kuo skiriasi tikrai kokybiškas šokoladas nuo visų kitų. Net dabar, kai praėjo ne vieni ir ne dveji metai, vis dar galiu įvardinti tik gal vieną kitą šokolado rūšį, kuri man prilygtų „Valrhona“.
5. Didžiausios desertų, kepinių, puošybos klaidos?
Pirmiausia, mane labai džiugina, kad Lietuvos konditeriai pamažu atsisako dengimo cukrine mase ar baltyminiu kremu. Aš labai mėgstu „švarų“ dizainą, kai gaminys neperkrautas papuošimais, kremo dekoracijomis, spalvomis, kurios neturi nieko bendro su maistu.
Visgi labiausiai akis bado, kai desertas, kepinys yra papuoštas kažkuo, kad nevalgoma. Ar tai būtų plastikinės figūrėlės, ar gyvos gėlės: jeigu prieš valgant dekoraciją reikia nuimti nuo torto, reiškia, jos ten neturėjo būti. Tai nehigieniška ir neskoninga.
Pasaulyje tendencija tokia, kad profesionalūs konditeriai pradeda domėtis ir kurti savas, o ne tiekėjų siūlomas desertų formas ir dekoracijas, jų produkcija tampa originali ir autentiška. paprastesni kepėjai vis dažniau praktikuoja švaresnę ir natūralesnę desertų estetiką, atsisako lipdytų figūrėlių, cukraus masės ir pan.
6. Jei paprašytume sukurti kažką skanaus iš vos... dviejų ingredientų. Ar tai įmanoma?
Taip, bet tai toks paprastas receptas, kad gėda pasakoti (juokiasi). Visgi, tai labai geras skanėstas vaikams, nes šie sausainiukai yra be glitimo, riešutų, laktozės ar kiaušinių. Reikia 1 banano, 75 g kokoso drožlių (šiek tiek daugiau ar mažiau – tai priklauso nuo banano dydžio)
Sutriname bananą, įmaišome drožles, suformuojame diskelius, dedame ant kepimo popieriaus ir kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 25 min. arba kol pagels.
7. Desertų kūrėjai, kurie Tave įkvepia?
Jaučiu, kad turiu daug panašumų su Dinara Kasko. Abu siekėme būti menininkai, tačiau kažkaip atsidūrėme konditerijoje. Dinarą visame pasaulyje išgarsino jos unikalūs konditeriniai dizainai, jis sugebėjo tai paversti sėkmingu verslu. Jos dėka išmokau projektuoti, kurti, lieti unikalias desertų formas. Tačiau nereikia pamiršti ir labai talentingų lietuvių konditerių, kurių darbais taip pat labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi: Katerina Zvonkuvienė, Dovilė Valentienė, Evaldas Juška.
Ačiū už pokalbį.
Asmeninio archyvo nuotr.
