Paieškos rezultatai

Meistriškai pagaminta vaza gėlėms yra tikras meno kūrinys, paryškinantis, kaip gražiai ir gaiviai gali atrodyti puokštė ar pavienė pamerkta gėlė. Vazoms vis labiau populiarėjant ne tik dėl savo funkcijos merkti gėles, bet ir kaip interjero detalei, jos vis dažniau gaminamos ne tradicinių raštų, o peršviečiamos, skaidrios, populiariausios – modernių formų, šiuolaikiškos stiklo ir krištolo vazos. Tokios dabar itin vertinamos, mėgstamos ir laikomos etalonu tapusiu interjero puošybos simboliu. Nors madingos ir porcelianinės, tačiau labiausiai šiuo metu mėgstamos stiklinės ir krištolinės vazos, kurios su į jas įmerktomis gėlėmis dažniausiai naudojamos dekoratyviniais tikslais. Juk paprastas stiklo grakštumas ir  kartu su geometrine forma sukuria elegantišką kombinaciją. Kaip tesingai jomis rūpintis, kad džiugintų akį ir puoštų namus dar bent kelis dešimtmečius? VAZŲ PRIEŽIŪROS VADOVAS Rekomenduojame vazas plauti rankiniu būdu. Jei yra sunkiai pašalinamų dėmių, pamirkykite vazą 100 ml skalbimo priemonės ir 1 l vandens mišinyje. Nešveiskite, nes šveitimo milteliai ir kempinėlės subraižys ir sugadins paviršių. Šiems gaminiams valyti naudokite įprastas plovimo priemones ir švelnias šluostes. Nuskalaukite ir palikite nudžiūti arba nušluostykite minkštu audiniu. Jei stiklas, iš kurio pagaminta vaza, yra aukštos kokybės ir optiškai skaidrus, jei gaminio instrukcijoje nurodoma, kad jis puikiai ištveria tiek cheminį, tiek fizinį naudojimą, vazas galite saugiai plauti ir indaplovėse. Bėgant laikui vazos neišvengiamai pasidengia nepatraukliomis apnašomis, kurių kaltininku dažniausiai būna pernelyg kietas vanduo. Kad pašalintumėte šią žvilgesį drumsčiančią plėvelę, į dubenį supilkite 2 stiklines prieš tai mikrobangų krosnelėje dvi minutes pašildyto acto ir jame įmerkite paguldytą vazą. Palaukite kelias minutes retkarčiais vazą apversdami, kad actas pasiektų visas puses. Po to praskalaukite krištolą vandeniu ir kruopščiai nusausinkite rankšluosčiu. Vadinamasis lęšio efektas gali sugadinti daiktus ar paviršius, jei šalia stovi kitas stiklinis daiktas. Kad to išvengtumėte, nepalikite gaubtos formos storo stiklo gaminių ar vazų su vandeniu ant tiesioginių saulės spindulių. Skandinavų gamintojo „Iittala“ vazų kolekcija „Ruutu“ išsiskiria pūsto stiklo grakštumu. Paprasta gražių spalvų forma akivaizdžiai siūlo sudėlioti vazas į grupes bei skatina kolekcionuoti vazas. Ir dar vienas patarimas: prieš merkdami gėles į krištolinę ar stiklinę vazą nuskinkite nuo stiebų lapelius – panirę į vandenį, jie prilips prie vazos sienelių, ims pūti ir paliks bjaurių apnašų. #patarimai #interjeras #vaza #puošyba #stiklas #iittala #priežiūra

Mintis atidaryti sveiko, bet greito vegetariško maisto bistro Antonui Tarejevui, kuris Lietuvoje žinomas kaip ilgametis festivalio „Yaga“ organizatorius, kilo maždaug prieš pusantrų metų drauge su žmona keliaujant po Libaną. Ten, kaip ir daugumoje didžiųjų pasaulio sostinių, falafeliai – greitas gatvės maistas: stojai į eilę, nusipirkai, užkandai. Grįžusi ir Lietuvoje neradusi nieko panašaus pora nusprendė atidaryti pirmąją falafelių užkandinę sostinėje. Atverti duris prireikė ne tik laiko, bet ir investicijų bei kantrybės. Vieną lietingą spalio penktadienio popietę pasikvietėme Antoną tiesiai iš virtuvės ir pakalbinome apie itin greitai madinga vieta tarp sostinės valgytojų tapusį „Zatar“ bistro. Gamina pagal savo receptūrą Tiems, kas su Vilniuje žaibo greičiu išpopuliarėjusiais falafeliais susipažinti dar nespėjo, tai – aliejuje gruzdinami rutuliukai, dydžio sulig golfo kamuoliukais, ruošiami iš avinžirnių ir/arba pupų miltų. Falafeliai – tradicinis arabiškas patiekalas, patiekiamas su rytietiška duona, vadinama pita, arba susuktas į lavašą. Taip pat gardinamas salotomis, daržovėmis, aštriais arba tahinio padažais. Falafeliai gali būti valgomi vieni kaip užkandis arba patiekiami kaip užkandžių lėkštės meze dalis. Teiraujuosi, iš kur „Zatar“ šeimininkai sėmėsi falafelių gamybos meno ir receptūrų. „Siekėme atkurti tą autentišką skonį, kuris ilgam įstrigo atmintyje. Jokiu būdu neteigiame, kad mūsų gaminami falafeliai – autentiški ar gaminami pagal unikalų libanietišką receptą. Ilgai tobulinome savąjį ir „Zatar falafel & hummus“ lankytojams siūlome tokius falafelius, kokie skaniausi mums patiems“, – sako virtuvėje suktis nevengiantis šeimininkas. Paklaustas, kur pačiam teko ragauti skaniausiai paruoštų Artimųjų Rytų virtuvės ikona tapusių užkandžių, A. Tarejevas nedvejodamas tvirtina, kad Libane. „Taip pat labai patikę buvo ragauti keliose Berlyno užkandinėse. Ten daug emigrantų iš Artimųjų Rytų, todėl falafeliai – vienas populiariausių greitų užkandžių“, – teigia vegetarišką mitybą propaguojantis šeimininkas taip pat suskaičiavęs, kad per dieną bistro savo svečiams patiekia beveik 800 vnt. gruzdintų avinžirnių rutuliukų. Meniu trumpas, tačiau ne viską gamina patys Nors pagrindinis „Zatar“ bistro meniu akcentas – gruzdinti falafeliai, patiekiami su dviejų rūšių padažais (rinktis galima iš keturių skirtingų), rankų darbo humusu ir namine pita, čia galima paragauti ir libanietiškų kuskuso salotų, humuso su daržovėmis ar veganiškų saldėsių. Juos kavinei gamina šių saldumynų gamybą išmananti konditerė. Nusprendę patys kepti kartu su falafeliais patiekiamą pitą, „Zatar“ šeimininkai jai kepti reikalingą specialią keptuvę siuntėsi iš užsienio. Pita čia tokia populiari ir mėgstama, kad virtuvė iškepti jos tiek, kad užtektų visiems lankytojams, tiesiog nespėja. Duonai pasibaigus, falafelius siūloma ragauti su pirktiniu lavašu. Vegetariškus užkandžius siūlo net ir naktį Ne paslaptis, kad greito vegetariško maisto bistro sumanymas keliaujant po pasaulio sostinių pavyzdžiu. Artimųjų Rytų patiekalus – falafelius ir humusą – populiarinančio bistro savininkai džiaugiasi, kai pas juos apsilankę bičiuliai ar klientai lygina šią vietą su tokio tipo užkandinėmis Berlyne, Paryžiuje ar Niujorke. Nemaža dalis šių didmiesčių greitus vegetariškus užkandžius siūlo net ir naktį – kai savaitgalį traukiant namo iš gero vakarėlio ar klubo prabunda žvėriškas apetitas. Lig šiol savaitgalio paryčiais vilniečių eilės nusidriekdavo ties kebabų kioskais, centre iki ryto veikiančiose picerijose ar mėsainių restoranuose. Išalkusiems sostinės naktinėtojams pasiūlę vegetarišką greito maisto alternatyvą, „Zatar“ falafelių bistro šeimininkai sakosi esą maloniai nustebinti, kad eilių ir lankytojų netrūksta net ir naktį ar ankstyvais paryčiais. Mėgstantys vegetariškus falafelius penktadieniais ir šeštadieniais jų gali nusipirkti iki 5 val. ryto. „Zatar falafel & hummus“ interjeras. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Interjeras – pusė sėkmės „Turėjome viziją, kokius užkandžius siūlysime, kaip turėtų atrodyti interjeras. Žinojome, kad bistro būtinai turime atidaryti miesto centre“, – apie ilgai kurtus planus pasakoja šeimininkas. Už įspūdingą ir akį traukiantį interjerą daug komplimentų sulaukiantis A. Tarejevas sako esantis dėkingas interjero dizainerei Gabijai Pažarskytei. Vyras tikina, kad naujai atidarytai vietai interjeras tikrai lėmė bent jau pusę sėkmės – socialiniuose tinkluose paplitus nuotraukoms iš vos duris pravėrusio bistro, net ir nieko lig tol apie falafelius negirdėję svečiai netruko atrasti naują užkandinę. „Kai planavome „Zatar“ atidarymą, didelį dėmesį (ir daug investicijų) skyrėme ventiliacijai, tačiau materializavosi viena mūsų baimė – patalpose oras nebuvo toks, kokio norėjome. Prieš keletą dienų buvo įvykdytas antras ventiliacijos sistemos tobulinimo etapas ir vietinis oras smarkiai pagerėjo! Testuosime, stebėsime ir, jei reikės, tobulinsim dar“, – rūpestį savo ir svečių komfortu reiškia A. Tarejevas. Klientų antplūdžio nesitikėjo Visgi tokio susidomėjimo vegetariškais valgiais ir klientų antplūdžio šeimininkas sakosi nesitikėjęs – pietų metu savo eilės gali tekti laukti ir valandą, o kartais ir ilgiau. Sumanesni valgytojai pietus užsisako telefonu iš anksto ir sutartu laiku atvyksta jų pasiimti. Tad dabar svarbiausia užduotis ne tik išlaikyti aukštą maisto kokybę, bet ir atlaikyti išbandymą populiarumu ir susitvarkyti su lankytojų srautais. Vos tik situacija pagerės, A. Tarejevas sako, kad valgiaraštį planuoja plėsti: tuos pačius patiekalus siūlyti skirtingų skonių, su įvairesniais garnyrais. O kol kas gamina falafelius tokius, kokius pats labiausiai mėgsta, ir gardina naminiais padažais bei mėgstamais prieskoniais. „Zatar falafel & hummus“ Vokiečių g. 9, Vilnius Darbo laikas: I–III 10–23 val., IV 10–03 val., V-VI 10–05 val., VII 10–21 val. „Zatar falafel & hummus“ fb profilis #mieste #bistro #humusas #greitasmaistas #skaniosvietos #AntonTarejv #vegetariška #libanas #pita #užkandžiai #zatar #falafeliai #vilnius #artimųjųrytųvirtuvė

„Paprastai kavinėse manęs nesutiksite. Dirbu keturiuose darbuose. Juodai dirbu ir beveik visada visada valgau namuose“, – sako žurnalo „VMG Ikona“ vyr. redaktorė Agnė Jagelavičiūtė, kai paprašome jos išvardinti vietas, kuriose ją dažniausiai galima sutikti. Vis dėlto savo mėgstamiausių vietų penketuką, kurias renkasi verslo pusryčiams ar asmeniniams susitikimams, A. Jagelavičiūtė turi. AGNĖS JAGELAVIČIŪTĖS TOP 5 PUSRYČIAI MIESTE • „Valentino“. Seniausia vieta, kurią prisimenu nuo tada, kai tik atvažiavau studijuoti į Vilnių. Vadindavome restoraną „ofisu“, nes net ir atėjęs vienas ten pusryčiaudavai su kompanija. Galima valgyti „senovinius“ pusryčius – tai žirneliai su majonezu, virti kiaušiniai, kumpis. • „Cozy“ – gausus pusryčių pasirinkimas, didelės porcijos, išskirtinis pateikimas. • „Stebuklai“ – elegantiški pusryčiai, patogu organizuoti darbo susitikimus ir verslo pusryčius. • „Mano guru“ – patinka vietos koncepcija, vieta, kuri gavo apdovanojimą už socialiai pažeidžiamų žmonių integraciją. Suformuotas pusryčių patiekalas „Pusryčių padėklas“, kuriame yra visko, ko gali norėti pusryčiams. • „Mood Makers“ – siūlo karštų sumuštinių ir yra tiesiai po „Stiliusos“ biuru. Nusileidi laiptais – voila! #mieste #AgnėJagelavičiūtė #rekomendacija #VMG #stiliusos #IKONA #pusryčiai #verslopusryčiai #TOP #vilnius

Tradicinis „Oktoberfest“ alus yra pilstomas tik tose daryklose, kurios yra Miuncheno zonoje. Kitur esančios daryklos turi sukurti specialiai festivaliui skirtą ir jo vardu pavadintą alų ir tik tuomet gali jį tiekti „Oktoberfest“ metu. Festivalyje geriamas alus yra gaminamas pavasarį ir skirtas vartoti vasarą. Istoriškai „Oktoberfest“ alus yra per vasarą nesuvartoto alaus pabaigtuvės. Auksinis gėrimas yra stiprus, apie 6 % alkoholio tūrio, vadinamas Kovo alumi (vok. Märzen). Festivalyje taip pat yra šviežio iš javų arba apynių pagaminto alaus, kuris brandinamas pakankamai ilgai – nuo trijų iki keturių mėnesių. Toks alus yra sodrios gintaro spalvos nuo 5 % iki 6,2 % alkoholio tūrio. Šiemet didžiausiame alaus festivalyje buvo galima paragauti šešių daryklų daugiau kaip 30 rūšių Bavariško alaus. TOP 7 ALAUS RŪŠYS „OKTOBERFEST“: 1. „Ayinger Oktoberfest-Märzen“ Gintaro spalvos, tradicinio Bavariško sodraus šviesaus alaus skonis su saldžiu akcentu. Aštrokas sausas poskonis, persipynęs su švelniu apynių aromatu. 2. „Beck’s Oktoberfest“ Rausvo gintaro spalvos alus kiek saldaus salyklo skonio. Aiškaus skonio, turintis mažiau poskonių nei kiti „Oktoberfest“ alūs. 3. „Paulaner Oktoberfest-Märzen“ Rausvo gintaro spalvos, sodraus skonio, saldus su vaisių akcentais. 4. „Pete’s Oktoberfest“ Šviesaus gintaro spalvos, sodrus šviesusis alus su karameliniais akcentais. Persipynęs su daugybe skonių gali būti įvairiai interpretuojamas tiek uostant, tiek ragaujant. 5. „Samuel Adams OctberFest“ Keturių salyklų gilaus skonio gintarinis alus. Ryškus skonis subalansuotas su tauriai švelniu poskoniu. 6. „Spaten“ Tai pirmosios „Oktoberfest“ festivaliui alų gaminančios daryklos produktas. Įpiltas į bokalą jis išblyškęs – daugiau auksinės nei gintaro spalvos. 7. „Weihenstephaner Festbier“ Auksinis, stipriai putojantis šviesusis alus. Turtingo skonio, nestiprus, lengvas ir atgaivinantis. (Michal Kulesza nuotr.) Vartodami alkoholį rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove. #oktoberfest #miunchenas #vokietija #alus #top7 #pasaulis #fiesta #šventė #gėrimai

Pojangmacha, arba gatvės maisto tentai, ir jų šeimininkai gyvena naktį, o dienomis ruošiasi kitai nakčiai. Jie malonūs, skirtingi ir aktyvūs, nes kitaip alkanų praeivių neprisikviesi. Maisto prekybos vietų, o tiksliau – nedidelių palapinių ar kiosko tipo prekystalių, stūkso milijonai. Jie išsidėstę palei gatves, ant siauručių šaligatvių, o dažniausiai – šalia įėjimų į metro. Atrodo, lyg nuolat vaikščiotum Kaziuko mugėje: ryte pakeliui į darbą, dieną, kai išalksti, ar vakare, kai pavargęs grįžti namo. Tik Korėjoje kelią link namų tenka skrosti per žmonių upę ir viliojančius gatvės maisto kvapus. Atvykėlis iš rečiau apgyvendintos šalies dėl tokios sumaišties gatvėje gali patirti tikrą kultūrinį šoką, tačiau prie to prisiliesti yra būtina. Nors vienai nakčiai. KAIP FORMAVOSI KULTŪRA Sunkiausia Korėjoje yra nevalgyti. Keliaujant Seulo metro, vos pakilus iš požemių, pasitinka įvairūs kvapai – vieni riečia nosį, kiti tik maloniai kutena. Korėjos gatvės maisto kultūra susiformavo per amžius, jai įtaką darė skirtingi politiniai šalies statusai, kintanti socialinė gyventojų padėtis, karai. Dėl nuolatinio skubėjimo didmiesčiuose gyventojai įprato valgyti gatvėse, keliaudami į darbą ar grįždami po vakarėlio namo. Gatvės maistas pigus, sotus ir patogus valgyti. Dažniausiai jam nereikia jokių įrankių ar laiko prisėsti. Korėjos gatvės maisto kultūroje yra daug vištienos. Po Korėjos karo 1953 metais vietiniai po truputį perėmė nemažą dalį amerikietiškos kultūros, su ja atkeliavo ir aliejuje skrudinta vištiena. Tokia kaip KFC kavinėse. Šiomis dienomis korėjiečiai adaptavo amerikietišką vištieną užmaudami jos gabaliukus ant iešmelių ar pardavinėdami siaubingai aštrias vištos kojeles. Perkant bet kokį vištienos patiekalą, būtina labai aiškiai parodyti (geriau, nei pasakyti), ko tiksliai nori, nes yra didelė rizika kiekvieną kartą užsisakyti vištos kojelių (na, nebent specialiai jų norite paragauti). Vištos kojelės yra aštrus, ne itin sotus ir egzotiškai atrodantis delikatesas, vertas paragauti, tačiau dažnam užtenka vieno karto. SVARBIAUSIA – SOTU IR ŠILTA Korėja – lyg pravertų durų namas, kuriame nuolat siaučia skersvėjai. Rudenį, žiemą ir pusę pavasario čia pučia stiprūs ir šalti vėjai. Norėdami sušilti ir pasijusti laimingi korėjiečiai valgo daug turtingo maisto, kuris ne visada yra sveikas, tačiau, be abejonių, sušildantis. Daugiausia gatvėje aliejuje kepto, troškinto šilto maisto arba įvairių traškių sūrių ar saldžių skanėstų. Top 7 PATIEKALAI, BŪTINI PARAGAUTI KORĖJOS GATVĖSE: 1. Tteokbokki. Tai populiariausias patiekalas. Labai aštrūs raudonu arba oranžiniu tirštu padažu aplieti minkšti iš ryžių tešlos pagaminti pyragėliai. Pikantiška ir būtina paragauti. Tik reikia nusiteikti, kad bus labai aštru. 2. Gimbap. Korėjietiškas sušių variantas, dažniausiai gaminamas su tradicinėmis daržovėmis, spalvotas, valgomas vienas arba prie bet kokio gėrimo. 3. Hotteok. Jei užsimanysite kažko mielinio, šilto, kvepiančio. Tai blyneliai su įdaru, valgomi šaltuoju metu. Tradicinis įdaras gaminamas iš rudojo cukraus, kapotų riešutų, medaus ir cinamono. Tačiau jų būna ir sūrių, ir aštrių. 4. Sundae. Vėdarus ar kraujines dešras primenančios kiaulės arba karvės žarnos, prikimštos įvairiausiais įdarais. 5. Dakkochi. Ant iešmelių užmauti vištienos gabaliukai, pamirkyti sultinyje ir iškepti ant grotelių. 6. Mandu. Iš esmės tai koldūnai. Tačiau patiekiami sultinyje, o įdaras dažniausiai būna vegetariškas. 7. Soju. Populiariausias Korėjos alkoholinis gėrimas, gaminamas iš ryžių. Nuo 16,7 % iki 45% alkoholio. MAISTO TURGŪS Būnant didžiuosiuose Korėjos miestuose būtina susirasti vietinį žmogų, kuris parodytų turistų neišvaikščiotus maisto turgus. Seule tokie itin populiarūs, vietiniai čia dažniausiai renkasi savaitgaliais ir per pietų pertraukas darbo dienomis. Tokie turgūs yra uždengti, panašūs į milžiniškas palapines su keliais įėjimais ir išėjimais. Rudenį čia šilčiau nei gatvėje, todėl korėjiečiai juose dažnai praleidžia ir visą dieną. Čia vinguriuoja pora siaurų takelių, tokių siaurų, kad telpa tik vienas žmogus, todėl visi eina vorele. Vos tik pamatai kažką, kas patiko, gali tiesiog sustoti ir prisėsti su draugais – sukirskite keptų baklažanų, žuvies ar po porciją apkeptos mėsos. Kartais net nežinai, ką valgai, o pardavėja maisto į lėkštę įmeta plikomis rankomis. Po akimirkos ji pasiūlo soju, po dar vienos jau nebekreipia į tave dėmesio ir dažosi lūpas žvelgdama į mažytį veidrodėlį. Tikėtina, kad lietuviška maisto higienos inspekcija tokiomis sąlygomis gaminamą maistą išmestų lauk, o gamintojams uždraustų dirbti. Tačiau Korėjoje ant skepetaitės, patiestos tiesiog ant grindinio, gražiai išdėlioti pyragėliai nekelia įtarimų ir yra išperkami per kelias valandas. #seulas #gatvėsmaistas #kultūra #rytai #korėja #kelionės #laisvalaikis

Ar kada pagalvojote, kokia yra lietuviška arbata? Mes, lietuviai, miškų ir laukų vaikai, turime senas žolelių rinkimo tradicijas, tačiau visa tai pasilieka kažkur už miesto, nes tai nėra modernu ir neįdomu plačiajai auditorijai. Arbatinė „Local T“ Vilniuje atsidarė prieš kelias savaites, o jauni jos kūrėjai siūlo paragauti moderniai tradicinės lietuviškos arbatos, kavos ir kepinių. Arbatinė „Local T“ įsikūrė sostinės Dominikonų g. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Visame pasaulyje žinoma kiniška, indiška arbatos, o kokia yra lietuviška arbata? „Trijų rūšių: žolelių, medaus ir džemo, pavyzdžiui, mėtų, čiobrelių, liepžiedžių, jonažolių, melisų, aviečių lapų. Visos jos yra lietuvių tiekėjų. Žolelių arbatas perkame iš Anykščiuose gyvenančios šeimos, jie patys tas žoleles renka, džiovina. Pas juos nuvykę mes arbatas išragaujame pagal visas tradicijas: rankas nusiplauname šaltinyje, riečkelėmis pasemiame ir atsigeriame. Šaltinio vanduo yra pats tinkamiausias arbatos gamybai. Kadangi šalia šaltinio neturime, tai padarėme taip, kad naudojamas vanduo būtų kuo artimesnis šaltinio vandeniui. Pasistatėme specialų filtrą. Kai kurios žolelių arbatos yra brandintos, jos yra kaip užsienietiškos pu erh, geresnės kokybės“, – pasakoja vienas iš arbatinės savininkų Dovainis Sinkevičius. Kaip kilo mintis atidaryti tokios koncepcijos arbatinę? „Iš tikrųjų mes ją ne sugalvojome, o aš tiesiog susapnavau prieš trejus metus. Grįžau pas tėvus į Varėną ir susapnavau savo senelį. Mes jojome su žirgais takeliu ir priėjome kryžkelę, tada jis man pasakė: „Jok čia į dešinę.“ Aš nujojau, tada atsidūriau trobelėje, kurioje kažkoks senukas maišė puodą su žolelėmis. Atsibudęs supratau, ką reikia daryti. Močiutė visada įdėdavo naminių žolelių. Tai prisiminęs suvokiau, kad yra daug skanių arbatų iš mūsų žolelių. Pradėjau domėtis, rinkti informaciją, komandą. Ir išrutuliojome iki to, kas yra dabar“, – sako Dovainis. „Kažkada svajojau atidaryti sumuštinių kepyklėlę, tai, kai susitikome, sujungėme savo idėjas ir dirbome. Taip atsirado ir kepiniai, ir arbata bei lietuviška kava. Supratome, kad ir kepinius reikia derinti prie to, ką mes darome. Pavyzdžiui, lietuviški grietiniečiai – juos lietuviai mėgsta nuo seno. Siekėme tą tradiciją pateikti novatoriškai įdomiai, kad ir paaugliui būtų įdomu užeiti ir paragauti, pasidomėti. Pavyzdžiui, tradicinius grietiniečius gaminame ir su varške, ir su avietėmis ar abrikosais. Receptų atsiranda padedant šeimos nariams. Grietiniečių receptą turėjo mano mama, o po to jį papildėme. Vėliau galbūt atsiras ir su kažkuo egzotišku, kad jis būtų modernus lietuviškas kąsnelis“, – pasakoja vienas iš savininkų Justas Vėžys. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Kokia jūsų auditorija? „Ji gan plati. Vyresni žmonės užeina dėl nostalgijos. Pavyzdžiui, kartą užėjęs vyras paragavo morkų kapučino ir nuklydo prisiminimų keliais: „Na taip, pastarąjį kartą morkų kavos ragavau 1985 metais, kai dar senelis buvo gyvas.“ Turistams norime reprezentuoti ne tik arbatinę, bet ir Lietuvą, juos čia sutinka šiltas, malonus aptarnavimas ir vietiniai skoniai. Kadangi ši gatvė yra pakankamai judri, tai turistų sulaukiame nemažai. Taip pat šalia yra Vilniaus universitetas, tad užeina ir studentų, ateityje jiems planuojame paruošti specialių pasiūlymų. Laukiame jaunų šeimų, pavyzdžiui, besilaukiančios mamos negali gerti kavos, nes „išvaro“ magnį, tai ruošime specialią arbatą ar kavą moterims, vėliau gal ir vyrams paruošime. (Pas jus arbatos galima tik išgerti ar ir nusipirkti?) Kol kas tik išgerti, bet netolimoje ateityje jau pradėsime prekiauti ir žaliava“, – sako D. Sinkevičius. „Žolelių arbatas perkame iš Anykščiuose gyvenančios šeimos, jie patys tas žoleles renka, džiovina. Pas juos nuvykę mes arbatas išragaujame pagal visas tradicijas: rankas nusiplauname šaltinyje, riečkelėmis pasemiame ir atsigeriame“, – pasakoja arbatinės įkūrėjai Dovainis Sinkevičius (kair.) ir Justas Vėžys (deš.) (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Prie šūsnies arbatų pavadinimų lentoje matau ir kelias kavų rūšis. Kas yra lietuviška kava? „Tai yra morkų, gilių, gudobelių, cikorijų kava. Tos kavos žinomos, bet galbūt nelabai įdomios ir mėgstamos. Todėl mes jas pateikiame novatoriškai. Šiuo metu populiarios kapučino, latės kavos ir t. t. Tai sugalvojome, kad reikia daryti lietuviškus kapučinus ir lietuviškas lates. Tikrai įdomūs ir išskirtiniai skoniai. Man asmeniškai tokie skoniai daug įdomiau nei tradicinės kavos“, – sako Justas. Ko dažniau užsisako praeiviai: arbatos ar kavos? „O, geras klausimas… Iš tikrųjų, jeigu vieną dieną žmogus užsisako kavos, tai kitą dieną ar antroje dienos pusėje ateina paragauti arbatos. Vietinės arbatos įdomiau, nes tolimų kraštų arbatose lietuviui yra labai daug nepažįstamų dalykų, sunku susigaudyti, o mūsiškėse viskas pažįstama ir aišku, tik šiek tiek primiršta“, – sako Dovainis. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Arbatos virtuvė „Local T“ Dominikonų 14–6 , Vilnius Tel: (8-626) 83228 Darbo laikas: I-V 7-22 val., VI-VII 9-22 val. „Local T“ „Facebook“ profilis #mieste #lietuviškavirtuvė #arbata #žoleliųarbata #arbatinė #skaniosvietos #LocalT #vilnius #žolelės #lietuviška #gėrimai

Net ir nelabai sveikas patiekalas gali būti sveikas, jeigu į jį įdedame daugiau daržovių. Skaniųjų cepelinų su daržovėmis receptas, kurio norės net ir visavalgiai. Cepelinams su daržovėmis reikia: 7 bulvių 4 morkų Nemažo gabalėlio moliūgo Svogūno Didesnės cukinijos Bulves nulupame, sutarkuojame, nusunkiame skystį į kitą dubenį. Skystį nupilame ir nusistovėjusį krakmolą sudedame atgal į bulvių masę. Gerai išmaišome. Beriame prieskonių pagal skonį. Įdarui sutarkuojame morkas, moliūgą, smulkiai supjaustome svogūną ir mažais gabalėliais supjaustome cukiniją. Viską pakepiname keptuvėje. Beriame prieskonių pagal skonį. Iš bulvių masės formuojame paplotėlius, įdedame į kiekvieną šaukštą įdaro ir suformuojame cepelinus. Verdame vandenyje apie 30min . Pabarstome krapais, pagardiname avižų ar kitokia augaline grietinėle. Skanaus!

Havajuose ant veikiančio ugnikalnio gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė pusryčiauja ne havajietiškai ir dažniausiai nepaisydama mitybos patarėjų patarimų: valgydama ji naršo telefone! Esate pusryčių ar vakarienių žmogus? Pusryčių. Kartais, jei pavalgau sočius pietus, galiu visiškai apsieiti be vakarienės. Ar galite startuoti be pusryčių? Jei tikrai labai reikia – galiu. Bet čia tokiais atvejais, kai labai anksti keliuosi ir valgyti būna tiesiog per anksti. Stengiuosi pusryčius valgyti kuo vėliau, o vakarienę kuo anksčiau, kad kūnas gautų progą kuo ilgiau pabūti be maisto. Tradiciniai pusryčiai, kai esate čia, Kaune? Glotnutis ir avižinė košė. Mano pusryčiai tokie pat ir Havajuose, ir Lietuvoje, tik Lietuvoje kartais košę pakeičiu rugine duona su avokadu. Tradiciniai havajietiški pusryčiai? Aš pati to nevalgau, bet tradicinis Havajų pusryčių patiekalas vadinasi loco–moco ir ten yra balti ryžiai, mėsos maltinis ir keptas kiaušinis, viskas kartu suvožta. Kas valgo mėsą sako, kad skanu. Esu vegetarė, tai niekad ir neragavau. Ar turite kažkokių griežtesnių nuostatų dėl pusryčių? Visada rytą pradedu gyvuoju vandeniu – čia taip vadindavo mano vaikystėje pas mus namie dirbusi virėja. Idealiu atveju darausi glotnutį su žalumynais, bananais ir uogomis, jei to nėra, geriu šviežiai spaustas sultis arba suvalgau kokį vaisių ar vandeningą daržovę. Taip darau visada, be išimčių. Kaip pusryčiai ir pusryčiavimas keitėsi gimus mergaitėms? Anksčiau mėgdavau atsisėsti ir ramiai pavalgyti, dabar glonutį geriu stovėdama su telefonu rankose, nes prižiūrint vaikus prisėsti sunkoka. Aš ir jas maitinu, ir virtuvę tvarkau tuo pat metu. Norėčiau tradicinio visos šeimos užsėdimo prie pusryčių stalo, bet vyras į darbą išeina anksti ir realybė yra kitokia. Gal vis dar turite kokių savų pusryčių ritualų, kuriems nepaisant jokių aplinkybių esate ištikima? Su vaikais savaitgalis praktiškai nesiskiria nuo šiokiadienio – mano dukros dar neina nei į mokyklą, nei į darželį, todėl rytai priklauso mums. Jos valgydamos dažnai žiūri filmukus, aš naršau telefone. Tokie tad ritualai. Užtat labai mėgstu pusryčiauti kavinėse, tada dažniausiai užsisajau Benedikto arba Florentine būdu paruoštus kiaušinius – pastarieji mano mėgstamiausi. Pusryčiai mieste: kur geriausi? Nežinau, Kaune dar nespėjau išeiti papusryčiauti į kavinę, o dabar kaip ir visi esu užstrigusi karantine. Bežiūrint į valgiaraštį labai suviliojo „Holy Donut”, bet neparagavusi negaliu jų girti. Pusryčiai vaikystėje: kaip juos prisimenate? Menkai prisimenu. Valgydavau sumštinius su arbata, vėliau pamėgau avižinę košę. Valgydama su tėvais žiūrėdavau „Labo ryto” žinias, savaitgaliais ir filmukus. Pusryčiai į lovą – ką manote apie šį labai romantizuotą reiškinį? Fui. Net minties negaliu pakęsti. Mano vyras savaitgaliais vis bando man atnešti į lovą kokių blynų ar ko, bet šiuo klausimu aš labai neromantiška – pirmiau prieš valgant po nakties reikia išsivalyti dantis, išgerti vandens, išgerti glotnutį, o per tą laiką jau ir tie blynai atšąla. Skanių pusryčių! „Couple cups" nuotr.

Prasideda sezonas, kai orkaitės ir viryklės ima skleisti daugiau šilumos nei saulė, o atradus naujų kulinarinių derinių, jūsų virtuvė taps mėgstamiausiu draugų susibūrimo tašku. Siūlome kelias idėjas, kaip gerai žinomus ingredientus atskleisti nauju amplua! Kriaušės ir vytintas kumpis Ši pora puikiai draugaus įvairiuose patiekaluose: ir ant picos, ir salotose, taip pat ir kepant nesaldžius pyragus ar gaminant makaronų salotas. Gaivus ir lengvas kriaušių skonis atsveria ir sušvelnina vytintos mėsos sūrumą, o jų abiejų tekstūrų skirtumai primena daugelio mėgstamą meliono ir Parmos kumpio duetą. Figos ir vanilė Figos savo skoniu ir tekstūra iš tiesų yra vieni unikaliausių vaisių, na, o vanilinė – vienas universaliausių pasaulio desertinių prieskonių. Abiejų šių skonių švelnumas sukurs tikrai prabangų ir rafinuotą rezultatą. Figas galite aplieti medumi, 8–10 min. pakepti iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje ir patiekti su vaniliniais ledais. Šokoladas ir burokėliai Daržovės saldžiuose pyraguose nėra naujiena, tačiau, patikėkite, burokėliai šokoladiniame pyrage nesunkiai gali tapti nauju favoritu. Prieš daržovinį burokėlių skonį tokiuose kepiniuose laimi kakava, o jie palieka lengvą žemės poskonį ir suteikia pyragams ypatingo drėgnumo. Kitas būdas – meduje glazūruotus burokėlius patiekti su šokoladiniu kremu, ledais ar šokoladiniais trupiniais. Abu skoniai vienas kitą papildo dėl savo sodrumo. Žiediniai kopūstai ir kietasis sūris Ši pora – puikus pavyzdys, kaip sotų ir gardų patiekalą pasigaminti vos iš dviejų ingredientų. Abu jie – švelnaus, tačiau pikantiško skonio, kurį ypač išryškina muskato riešutas. Vienas būdų – abu juos sujungti trintoje sriuboje, tačiau žiedinį kopūstą galima pakepinti orkaitėje, o likus 10 min. iki kepimo pabaigos aplieti sūrio, sviesto, miltų ir pieno padažu, išlydytu keptuvėje. Gardinkite viską tarkuotu muskato riešutu, druska ir pipirais. Baltasis šokoladas ir ikrai Kulinarinio pasaulio įžymybė Hestonas Blumenthalis žinojo, kad druska pagardinto baltojo šokolado skonis bus dar išraiškingesnis – vadovaudamasis šiomis žiniomis, jis pradėjo eksperimentuoti su kitais sūriais produktais, kol atėjo ikrų eilė. Taip jis atrado netikėtą, bet tobulą sąjungą – sodrus saldumas ir sviestinis sūrymas. Jei norite, kad svečiai dar ilgai kalbėtų apie jūsų paruoštas vaišes, išmėginkite šį paprastą, tačiau stulbinantį užkandį: išlydykite baltąjį šokoladą taip, kad galėtumėte jį sulaužyti į plonus gabalėlius. Juos patiekite su puse ar ketvirčiu šaukštelio ikrų ir laukite komplimentų! Avokadai ir mangai Turbūt galite iš karto atspėti, kad šiuos du produktus ypač vienija jų kreminė tekstūra ir minkštumas. Kubeliais pjaustyti mangai ir avokadai, gardinti kalendromis ar petražolėmis, gali būti viskas, ko reikia lengvam ir grakščiam garnyrui prie žuvies ar gaminant salotas su krevetėmis. Sutrynę mangą su avokadu ir viską pagardinę aitriąja paprika, suteiksite naują gyvenimą ir, atrodytų, nustebinti jau nebegalinčiai gvakamolei. Kiaušiniai ir bananai Kartu ši pora skamba keistai, tačiau tik pagalvokite apie įvairius pyragus – be to, tokią kombinaciją galima puikiai išnaudoti ir pusryčiams. Paruoškite omletą, o prieš jį sulenkdami suberkite trinto arba gabalėliais pjaustyto banano. Gerai sunokusį bananą galite sutrinti ir suplakti kartu su kiaušiniu, ir kepti pagardinus druska bei cinamonu. Tokius pusryčius kaip puikų baltymų ir angliavandenių derinį ypač rekomenduoja sportuojantiesiems, tačiau nenorintiems išsižadėti gardaus maisto teikiamo malonumo! Brokolis ir graikiniai riešutai Vien jų dviejų gali visiškai užtekti greitam ir gardžiam makaronų patiekalui: aliejuje pakepinkite riešutus ir apvirtą brokolį, sumaišykite juos su al dente išvirtais spiraliniais makaronais, trupučiu sviesto, muskato bei trupučiu nuo makaronų virimo likusio vandens. Tiek brokoliai, tiek ir graikiniai riešutai yra lengvo kreminio skonio, todėl taip puikiai vienas kitą ir papildo. Anyžiai ir morkos Keptuvėje troškintos ar orkaitėje keptos morkos įgauna malonų sviestinį salsvumą, o saldainius menantis (nors ir nesaldus) anyžiaus skonis suteikia joms pikantiškumo – užtenka pakepinti morkas svieste su trupučiu cukraus bei druskos ir turite puikų garnyrą arba lengvą užkandį. Paeksperimentuokite su šiuo deriniu ir gamindami saldžius kepinius, tarkime, anyžiais gardinkite morkų pyragus. Žaliosios citrinos ir ančiuviai Jei esate girdėję posakį, kad velnias slepiasi detalėse, nenustebsite išgirdę, kad žaliosios citrinos ir ančiuviai marinuojamai mėsai gali suteikti visai kitokį skonį nei įprastai naudojama citrinos ir sojų padažo kombinacija. Nauji sūrumo ir kartumo poskoniai tikrai atskleis visas kitas gerai žinomų kepsnių savybes: virtuviniu smulkintuvu ančiuvius ir žaliąsias citrinas maišykite su medumi, aliejumi bei kitais mėgstamais ingredientais ir tokiu marinatu įtrinkite mėsą ar žuvį.

Nebūtina važiuoti toli, kad atrastum tai, kas stebina kiekvieną. Tai knyga, kuri padės eksperimentuoti, kurti ir pažinti Turkijos kulinarinę pusę. Turkija garsėja dieviško skonio įdomios tekstūros saldumynais, patiekalais iš įvairių daržovių, šviežiais vaisiais ištisus metus. Būtų nuodėmė šiomis gamtos dovanomis nepasinaudoti. O kad keliauti Turkijos virtuvės labirintu būtų lengviau, teisingu keliu nuves Turkijoje gyvenančios lietuvės Jolitos Koruklu knyga „Turkijos virtuvė“. Daugelį metų Turkijoje praleidusios J. Koruklu knyga yra sudėliota taip, kad tolima svetimos šalies kultūra taptų pažįstama ir artima. Be įvairiausių receptų, yra aprašyti Turkijos patiekalai, šventės ir patarimai. Todėl knygą paskaityti naudinga ir prieš vykstant į šią šalį. Storas, 335 puslapių, gidas pravers kiekvienam, mėgstančiam suktis virtuvėje ir išbandyti vis kitokius skonius. Įdomu tai, kad prie kiekvieno recepto yra patiekalo aprašymas, istorija. Knyga turkiškos virtuvės skoniais, receptų gausa ir įvairumu sužavės kiekvieną, mėgstantį ne tik skaniai, bet ir sveikai pavalgyti. Artėjant didžiosioms metų šventėms, ši knyga pravers ruošiant patiekalų stalą. Turkijos virtuvė gausi vegetariškų patiekalų, kurie tinka Kūčioms, o ingredientai atitinka lietuviškas tradicijas. Tad norintiems nustebinti šeimą, draugus ir svečius, ši knyga bus vienas pagrindinių asistentų kalėdinėje virtuvėje. Jolita Koruklu, „Turkijos virtuvė“. „Smaguris“, 2015. #smaguris #JolitaKoruklu #receptųknyga #turkija #turkijosvirtuvė #knyga #artimųjųrytųvirtuvė

Honkongo „Four Seasons“ viešbutyje veikiantis restoranas „Lung King Heen“ (angl. View of the Dragon) yra pirmasis pasaulyje kinų restoranas, įvertintas trimis „Michelin“ žvaigždutėmis. Nuo 2008 m. jis jau septintus metus iš eilės gauna šį prestižinį apdovanojimą. Restorano raktu į pripažinimą tapo kuklusis šefas Chan Yan-Tak, su kuriuo susipažinome artimiau. Jūsų vadovaujamas restoranas pelnė aukščiausius maisto kritikų įvertinimus. Kaip manote, kas Jums padėjo gauti „Michelin“ žvaigždutes? Mūsų restorane naudojami tik švieži ingredientai. Nieko nedarome iš vakaro ir visi patiekalai ruošiami tik gavus užsakymą, išskyrus tuos, kuriems pagaminti reikia kelių dienų. Pavyzdžiui, ruošti dim sum šefai pradeda 8 val. ryto. Sumaišo įdarą, išminko tešlą ir susuka virtinukus. Jie verdami tik gavus kliento užsakymą – taip užtikrinimas šviežumas. Be to, šefai viską ruošia mažais kiekiais. Būna netgi taip, kad dim sum baigiasi dar ryte ir šefai turi skubiai pagaminti naujų. Taigi, mano nuomone, šviežumas yra pagrindinis elementas siekiant išlaikyti puikią maisto kokybę. Ar Jūs pats turėjote tikslą gauti „Michelin“ įvertinimą? Ko siekiate dabar, kai aukščiausią įvertinimą jau turite? Aš vadovauju restorano virtuvei taip pat, kaip vadovavau ir prieš gaudamas apdovanojimą. Žinoma, tai padrąsino visą mūsų komandą dirbti toliau. Mes puikiai suprantame, kad svečių pasitenkinimas ir įspūdžiai, kuriuos jie gauna mūsų restorane, yra būtini tolimesnei sėkmei. Dažnai savo interviu pabrėžiate, kad pats neturite jokio išsilavinimo. Ar manote, kad talentingiems žmonėms jo nereikia? Pradėjau dirbti nuo 13 metų, nes anksti netekau tėvo ir, kaip vyriausias vaikas, tapau šeimos maitintoju. Turėjau dar keturis jaunesnius brolius ir seseris, už kuriuos buvau atsakingas, tad galimybių toliau mokytis neturėjau. Bet manau, kad išsilavinimas yra labai svarbus dalykas, todėl mano vaikai baigė vienus geriausių koledžų Honkonge ir Londone. Vis dėlto esu tvirtai įsitikinęs, jog nėra nustatyto kelio į sėkmę, viską lemia atkaklumas ir ryžtas. Jūsų nuomone, ar sudėtinga gyvenimo patirtis prisidėjo prie Jūsų pasiekimų? Visi sako, kad būti kinų virtuvės šefu yra sunku, nes reikia be proto daug dirbti karštoje virtuvėje. Bet aš niekada apie tai negalvojau. Visada ėjau pasroviui ir kiekvieną man patikėtą užduotį atlikdavau kuo subtiliau. Mano karjeros pradžioje, kuomet dirbau „Dai Sam Yuen“ restorane, mes turėdavome gaminti pasiturintiems svečiams jų namuose. Po ilgos dienos ir sunkaus darbo, visus indus gabendavome atgal į restoraną, kur dar turėdavome juos išplauti. Taigi darbą baigdavome 2 val. nakties. Galbūt todėl, jog pradėjau dirbti būdamas paauglys, man ilgos valandos ir sunkus darbas visada atrodė normalu. Chan Yan-Tak įsitikinęs, kad nustatyto kelio į sėkmę nėra. Garsėjate savo gebėjimu derinti ingredientus, skonius ir gaminimo būdus, būdingus Rytams ir Vakarams. Taip sukuriate savo unikalų stilių. Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis? Mane labiausiai įkvepia kelionės. Pirmą kartą paragavau puntalette (makaronai, savo forma panašūs į ryžius – red.) Singapūre ir pagalvojau, kad šį itališką produktą galima panaudoti tradiciniuose Kantono virtuvės patiekaluose – keptuose ryžiuose. Kepti puntalette su malta jautiena. O chili padažas (aštrus jūros gėrybių padažas, kilęs iš Honkongo – red.) dabar yra itin mėgstamas mūsų restorane. Ir virtuves mėgstu įvairių šalių. Prancūziško restorano „Caprice“ (įvertintas 2 „Michelin“ žvaigždutėmis – red.) šefas Fabrice Vulin mane dažnai kviečia pas save įvertinti jo kūrybą. Atskleiskite pagrindines taisykles, kaip pagaminti gerą maistą. Kaip jau minėjau, tokiu atveju būtini šviežiausi ir aukščiausios kokybės ingredientai. Įsivaizduokite, mūsų pavyzdiniam patiekalui dim sum – keptai jūrinei ausinukei sluoksniuotoje tešloje su vištienos kubeliais – reikia vienos 15 galvų dydžio (jūrinės ausinukės dydis matuojamas galvomis: viena galva – didžiausias moliuskas, skaičiui augant, dydis mažėja – red.) jūrinės ausinukės iš Pietų Afrikos kiekvienam dim sum gabalėliui. Neigiama to pusė – didesni kaštai. Laimei, mūsų vadovai palaiko tokius sprendimus. Norėdami klientams garantuoti kaskart naujus įspūdžius ir atspindėti sezoniškumą, mes per mėnesį pakeičiame šešis dim sum meniu, o pagrindinį meniu keičiame tris kartus per metus. Kokie yra Jūsų mėgiamiausi ingredientai? Jūrinės ausinukės, jūros ešerys ir jautiena yra vieni mano mėgiamiausių ingredientų. Tačiau maistas „Lung King Heen“ yra gerai subalansuotas: mes stengiamės, kad jautienai, ryžiams ir makaronams, daržovėms ir vištienai meniu būtų skiriama po vieną puslapį. Juk restoranas turėtų įtikti kiekvieno skoniui. Kartą esate sakęs, kad Jums svarbu išgirsti klientų atsiliepimus. Kodėl komentarai yra svarbūs Jums, garsiam ir įvertintam šefui? Nesvarbu, geri ar blogi, bet svečių komentarai man rūpi ir jais dalinuosi su komanda. Mes atsižvelgiame į klientų pastabas, todėl mūsų patiekalai evoliucionuoja, nebijome permainų. Aš taip pat raginu kitus šefus išsakyti savo atsiliepimus. Atvirumas ir liberalumas yra tai, kas laiko komandą kartu. Dar dirbdamas „The Regent“ restorane, buvau sukūręs receptą traškioms šukutėms su šviežia kriauše ir „Yunnan“ kumpiu. Tiesa, iš pradžių aš naudojau bananą, bet vienas šefas patarė pakeisti jį kriauše, kurios traškumas derės su šukutėmis. Išbandžiau šį derinį ir patiekalas tapo vienu iš populiariausių. Pats nuėjote ilgą ir sunkų kelią, kol pasiekėte dabartinį rezultatą. Ko reikalaujate iš savo kolegų, dirbančių su Jumis restorano virtuvėje? Pas mus dirba 30 šefų. Tikiuosi, kad jie bus kruopštūs ir norės išmokti daugiau. Didžioji dalis jų su manimi dirba daugiau nei 10 metų, todėl mes jau žinome, kaip dirbti kartu. Kasdien pagaminame 200–300 porcijų dim sum, savaitgalį – 300–400 porcijų. Viename interviu pareiškėte, kad esate „darbinis, o ne pramoginis arklys“. Kiek įprastai valandų per dieną dirbate? Aš visada esu viešbutyje, ypač per visokias šventes ir kinų Naujuosius metus. Taigi man sunku pasakyti tikslų valandų skaičių. Kartą iš svečio išgirdau, jog esu vienas iš nedaugelio „Michelin“ įvertintų šefų, kurie vis dar pasirodo restorane. Asmeniškai man, bendravimas su žmonėmis yra darbo dalis – taip aš gaunu komentarus ir atgalinį ryšį. Be „Lung King Heen“ virtuvės, taip pat prižiūriu banketus, kurie rengiami „Four Seasons“ viešbutyje. O ką pats gaminate namuose? Tai darau tikrai retai. Man patinka po darbo su kolegomis eiti valgyti vėlyvos vakarienės mieste. Dažnai žmonės Lietuvoje galvoja, kad kinų virtuvė yra tik ryžiai, žuvies skonio kiauliena, na, ir dar koldūnai. Kaip galėtumėte paneigti šiuos mitus? Yra daugybė ingredientų variacijų, kaip mes galime paruošti šiuos patiekalus. Vienas dalykas, už ką gavome „Michelin“ įvertinimą, yra gebėjimas kelti kinų virtuvės supratimą. Kinų virtuvė – kur kas įvairesnė nei tik saldžiarūgštė vištiena ar perkepti baklažanai sojų padaže. Ar pritariate, kad tik brangus maistas yra geras maistas? Kokia Jūsų nuomonė apie paprastą, gatvėse parduodamą maistą? Aš užaugau Kaulunos rajone, todėl mano mėgstamiausias maistas yra wonton makaronai. Wonton yra koldūnai, įdaryti krevetėmis arba kiauliena. Šį paprastą valgį rasite ir „Lung King Heen“ meniu. Mes tikrai ruošiame nemažai paprastų patiekalų, bet taip pat turime ir tokių prabangių valgių, kaip foie gras (anties ar žąsies kepenų paštetas – red.) su jūrinių ausinukių padažu arba traškų omarą su sūdytais kiaušinių tryniais ir kedro riešutais. Bet niekada nepamirštama, kad į restoraną svečiai ateina ir naminio maisto, tarkime, skrudintų baklažanų ir šukučių aštriame slyvų padaže arba wok tipo keptos kiaulės šoninės Sičuano stiliumi. Restoranas „Four Seasons Lung King Heen“ 8 Finance Street Central Hong Kong, China #azijosvirtuvė #tolimiejirytai #rytai #šefas #azija #kinija #dimsum

Kiek Lietuvos kulinarinį pasaulį tuo metu veikė užsienio tendencijos, įtaka? Lietuva šia prasme tikrai nebuvo atskirta nuo pasaulio: jau tada buvo įprasta maistą vežti kaip dovanas, tad į dvarus atkeliaudavo alyvuogės, kaparėliai, parmezano sūris… XIV–XVI a. Lietuva eksportavo vytintą ir rūkytą žvėrieną į Vokietiją, o medų – dar ir į Angliją. XV a. vytinta šernienos filė buvo galima mokėti mokesčius Lietuvos iždui, o medumi buvo imamos duoklės. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas į Lietuvą atsikvietė Krymo totorius ir karaimus, o kartu su jais į Lietuvą atkeliavo įvairūs prieskoniai. Akivaizdu, kad negalime paneigti kaimyninių šalių įtakos Lietuvos virtuvei. Šaltiniuose įvardijama ir tai, kad lietuvių virtuvė išsiskirdavo „prieskoninių žolelių pertekliumi“. Kaip atrodydavo kasdienis ir šventinis bajorų meniu? Šis pasiturintis luomas galėjo sau leisti improvizuoti. Didikai galėjo sau leisti ir atsivežti įvairių egzotiškų prieskonių – tarkime, šafranų, kurie šaltiniuose minimi kone kaip kasdienis ingredientas. Šaltiniuose ne kartą minima, kad Radvilos leisdavo sau užsisakyti austrių, baltojo, raudonojo šampano, vermuto, vyno – pačių įvairiausių, iš skirtingų regionų – ispaniško, prancūziško, vokiško, itališko, angliško, kiprietiško… Be to, tais laikais net saldūs vynai lietuviams atrodė nepakankamai saldūs – jie iš cukraus darydavo figūrėles, iš kurių ir gerdavo vyną. Užsienio metraštininkai dažnai pabrėždavo, kad lietuviai ypač mėgdavo puotas – apie tai kalba iš svečių šalių atvykę pasiuntiniai. Lietuviai laikyti labai vaišingais, o jų puotos trukdavo dienomis ir net savaitėmis! 1602 m. minima puota, kurios metu Žygimantas Vaza savo svečius vaišino 70 skirtingų patiekalų iš mėsos, žuvies bei paukštienos, 30 patiekalų iš daržovių ir 4 rūšių vynu! Vynas buvo brangus ir prabangus gėrimas. Jėzuitų dienoraščiuose minima ir pelyno degtinė, o alus laikytas labiau prasčiokų gėrimu. Prie desertų radau įrašų ir apie naminius ledus: tais laikais jie būdavo laikomi specialiose dvaro ledainėse, į kurias žiemą reikėdavo sunešti ledą, kad jis palaikytų temperatūrą viduje. O kokia tais laikais buvo rūmų kulinarinė komanda? Nebuvo nieko keista iš Italijos atsivežti vynų specialistą, gerų virėjų. Istoriniuose šaltiniuose net užfiksuota, kad, jei kunigaikščiai ištekindavo savo seseris, kaip priedą prie kraičio pridėdavo ir atsivežtą vynininką (vynų žinovą). „Taurininku“ buvo vadinamas karališkų vyno rūsių saugotojas, kuris turėdavo vyną ragauti prieš pateikdamas jį karališkajam asmeniui, vėliau šios pareigos tapo garbingomis. Dar viena egzistavusi pareigybė – stalininkai: jų pareiga buvo prižiūrėti stalo parengimą per pobūvius bei kasdienius pusryčius ar pietus karaliaus dvare. Įdomu ir tai, kad žodis „virėjas“ tais laikais nebuvo vartojamas – jie buvo vadinti „magyrais“, o šis žodis artimas „burtininkui“. Iš to galime matyti, kaip buvo vertinama virtuvė, o joje dirbantys žmonės laikyti kone stebukladariais… #Didikai #kultūra #HenritaKontrauskienė #maistas #vynas