Paieškos rezultatai

Ypatingoje sostinės vietoje, Vilniaus TV bokšte – viename iš aukščiausių statinių Rytų Europoje, įsikūręs restoranas „Paukščių takas“ yra ištikimas Vilniaus gastronomijos savaitės dalyvis. Pagrindiniame „Paukščių tako“ meniu vyrauja europietiškos virtuvės skoniai. Apie tai, ką paruošė gurmaniškai miesto šventei, pasakoja Irena Skrickienė, restorano „Paukščių takas“ vyriausioji virėja. Gastronomijos savaitė jau antrus metus kviečia atrasti naujų skonių. Ką naujo ir skoningo lankytojai atras jūsų restorane? Manau, kad Vilniaus gastronomijos savaitė – puiki miesto tradicija, todėl palaikome ją patys kasmet dalyvaudami. Norime, kad mūsų gimtas miestas būtų šiuolaikinis ne tik moderniais savo statiniais, bet ir atitiktų gastronomines pasaulio tendencijas. Tegul ne iš karto, po truputį, bet tikiu, kad Vilniaus gastronomijos savaitė įsibėgės ir vykdys savo misiją – pažindins vilniečius ir miesto svečius su gastronomijos mada ir šiuolaikiniais patiekalais. Tokių siūlysime ir mes. Rudeniškos antienos salotos bus patiekiamos su vaisiniu namų gamybos padažu ir užbaigiamos aviečių baltojo vyno drebučiuose akcentu. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Ką patieksite Gastronomijos savaitės lankytojams? Gastronomijos savaitės svečiams paruošėme 10 eurų kainuojantį pasiūlymą. (Tiesa, pakilimo į TV bokštą kaina perkant patiekalus – tik 4 Eur vietoje įprastų 6 Eur). Pirmiausia kviesime paragauti trintos kreminės pomidorų ir brokolių sriubos, pagardintos aromatingais bazilikais, „Gran Moravia“ sūriu ir duonos traškučiu. Karštajam patiekalui siūlysime keptos antienos ir gražgarsčių salotas su apelsino skiltelėmis ir kedro riešutais. Rudeniškos salotos bus patiekiamos su vaisiniu namų gamybos padažu ir užbaigiamos aviečių baltojo vyno drebučiuose akcentu. Tikimės, kad tai bus palaima restorano svečių sielai, gomuriui ir akims. Tokius patiekalus ir produktus pasirinkote, nes… Kurdama pasiūlymą Gastronomijos savaitei norėjau, kad svečiai galėtų mėgautis ne tik išskirtiniu vaizdu pro langus, bet ir maistu bei vaizdu lėkštėje. Ne paslaptis, kad tokioje vietoje, kaip mūsų, sudėtinga konkuruoti su peizažais kitoje stiklo pusėje. Laikomės sezoniškumo principo, todėl pirmiausia galvojome apie rudenį – antiena jam puikiai tinka. Pagardinta apelsinais, kedro riešutais ir avietėmis baltojo vyno drebučiuose ji kuria spalvingą rudens nuotaiką. Kokį vyną galėtumėte rekomenduoti į porą šiems patiekalams? Kad vakarienė būtų skalsesnė ir išpildyta, prie sriubos ir antienos salotų priderinome ir taurę gėrimo. Tai raudonasis sausas vynas „CARE Garnacha/Syrah D. O.“ iš Ispanijos. Tamsios rubino spalvos, skonyje vyrauja raudonųjų vaisių tonai, juntami slyviški ir uogieniški aromatai. Gerai subalansuotas vynas su ilgai išliekančiu maloniu poskoniu puikiai derės su antiena. Gėrimai į patiekalų kainą neįskaičiuoti.

Šeštasis vyno ir desertų derinimo čempionatas padiktavo tendenciją kitu kampu. Jeigu praėjusiais metais desertai buvo sunkūs, siūlyta daug šokoladinių variacijų, vynai buvo silpnesni, tai šiemet desertų skoniai burnoje šoko lengvumo ir rudeniškų ingredientų gaidomis, o dauguma vynų buvo stipresni, nei tikėtasi. Komisijos (ją sudarė lrytas.lt apžvalgininkas Aidas Puklevičius, vyno ir maisto derinimo apžvalgininkas Linas Vaitulevičius, laikraščio „Verslo žinios“ priedo „Savaitgalis“ redaktorė Beatričė Laurinavičienė, restoranų verslo atstovė Elena Pipiraitė-Zimblienė, viešnia iš Estijos Ene Ojaveski ir čempionato iniciatorius Arūnas Starkus) nuomone, geriausiai desertą ir vyną suderino Andriaus Kubiliaus, Audriaus Simpuko ir Andrejaus Anisko restorano „Time“ komanda. Vyrai komisijai ir žiūrovams patiekė desertą pavadinimu „Ruduo“, kurį derino su „Gintaro Sino Apple Icewine“ obuolių vynu. Nugalėtojų desertas „Ruduo“ ir „Gintaro Sino Apple Icewine“ obuolių vynu.(Linos Jakubauskaitės nuotr.) Andrejau, kai tik renginio organizatorius pradėjo skelbti, kad nugalėtojų komandos narių vardai prasideda iš A raidės, jūs visi šokote nuo pakilos ir tiesiog išsižiojote. Ar tai buvo netikėta? Taip, visiškai netikėta. Taikėmės į lietuviškiausią desertą, bet nuostabu, kad laimėjome pirmą vietą. Negaliu patikėti. Rizikavote „perspausti“ derindami obuolių desertą su obuolių vynu. Kaip pavyko išlaikyti kultūringą skonių minimalizmą? Genialus paprastumas ir deserto aiškumas viską išgelbėjo. Naudojome lietuviškus ingredientus: obuolių sūrį, bruknių džemą, obuolių vyną. Gal tik kaštainių kremas nelabai lietuviška, tačiau čia puikiai tiko. Kuo mažiau ingredientų, tuo mažiau painiavos burnoje. Deserto tekstūra ir tai, kad obuolių vynas neužgožia skonio, o jį paryškina, suteikia malonumą ragauti. Laimėjote pirmą vietą. Kas toliau? Gal yra kokia pirma plius vieta, kurią galima laimėti (juokiasi). Praėjusiais metais nieko nelaimėjome, šiemet nieko nesitikėjome, kitais – greičiausiai desertą įtrauksime į meniu ir dar tobulėsime. I vieta – „Time“, desertas „Ruduo“, vynas „Gintaro Sino Apple Icewine“. II vieta – „Dine“, desertas „Peletrūno zefyras“, vynas „Prunotto Moscato d‘Asti DOCG“, 2014. III vieta – „R&J“, desertas „Honeymoon“, vynas „Dr. Loosen Riesling Beerenauslese“, 2010. IV vieta – „Dublis“ (2014 m. nugalėtojai), desertas „Creme Grand“. V vieta – „Salvete“, desertas „Millefoglie alle tre creme“, vynas „Moscato D‘Asti“. VI vieta – „Sweet root“, desertas – meduolis su obuoliais, aguonomis ir ajerais, vynas „Reichsgraf Kessekstatt Josephshofer Monopole Riesling“, 2007. Nugalėtojų komanda, restoranas „Time“: iš kairės: Audrius Simpukas, Andrius Kubilius ir Andrejus Anisko (Linos Jakubauskaitės nuotr.) NOMINACIJOS Geriausias vynas – „Kempinski“ „Telegrafas“, vynas „Mastroberardino Antheres Irpinia Anglianico DOC Passito“, 2010. Lietuviškiausias vyno ir deserto derinys – restoranas „Sweet root“, desertas – meduolis su obuoliais, aguonomis ir ajerais, vynas „Reichsgraf Kessekstatt Josephshofer Monopole Riesling“, 2007. Lengviausias vyno ir deserto derinys – restoranas „Dine“, desertas „Peletrūno zefyras“, vynas „Prunotto Moscato d‘Asti DOCG“, 2014. Detalesnę informaciją apie praėjusius čempionatus, desertus ir vynus rasite Desertų ir vynų derinimo čempionato internetiniame puslapyje Lengviausias vyno ir deserto derinys – restoranas „Dine“, desertas „Peletrūno zefyras“, vynas „Prunotto Moscato d‘Asti DOCG“, 2014. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Vartodami alkoholį rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove. RENGINIO GALERIJA #desertai #mieste #desertųderinimočempionatas #dine #2015 #renginiai #telegrafas #alkoholis #restoranas #time #vynas #vilnius #šokoladas #sweetroot #gėrimai

Vieni iš Gastronomijos savaitės dalyvių – istorinės lietuviškos virtuvės restoranas „Ertlio namas“. Jie gardžiajai Vilniaus savaitei siūlys užkandį – glazūruotą šiltą ėrienos kumpį su mėtų padažu (XIX a. receptas), pagrindiniam patiekalui – žąsies kojelę su troškintais kopūstais (XVIII–XIX a. receptas) ir gaivų aviečių desertą (XIX a. receptas). Restorano vadovė Kristina Umbrasaitė-Komičienė apie tai pasakoja plačiau. Glazūruotas šiltas ėrienos kumpis su mėtų padažu (XIX a. receptas). (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Kuo Gastronomijos savaitės meniu skiriasi nuo įprasto? Gastronomijos savaitei mes, galima sakyti, pasirinkome tą patį, kas yra mūsų meniu. Jeigu pagrindiniame mūsų meniu yra žąsies krūtinėlė, tai gastronominiame – žąsies kulšelė. Žmonės turi galimybę paragauti to paties, kas yra mūsų restorane, tik kiek kita forma. Siūlote 20 eurų kainuojantį meniu. Kokio dydžio porcijų gali tikėtis svečiai? Kadaise buvo privaloma sočiai pavalgyti, tad mūsų klientas irgi išeis sotus. Pagrindinis patiekalas bus didžiausia porcija, o kiti – mažesni, bet tikrai svečias išeis ir paragavęs, ir pasisotinęs. Gaivus aviečių desertą (XIX a. receptas). (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Gastronomijos savaitė kviečia atrasti dar nepažintus skonius. Kokį neįprastą skonį galima atrasti jūsų patiekaluose? Kurdami pagrindinį meniu, žiūrėdami istorinius receptus, ieškome neįprastų skonių, ką valgėme anksčiau, ką galbūt esame pamiršę, bet mums tai labai artima. Gastronominei savaitei skirtame meniu taip pat. Pavyzdžiui, žąsis su troškintais kopūstais. Mums ir kopūstai gerai pažįstami, ir žąsis, bet galbūt toks derinys yra neįprastas. Jūsų meniu dominuoja mėsa, o ką siūlysite vegetarams? Pateiksime gausesnį daržovių stalą arba įdomesnio sūrio, tad ir vegetarai neišeis alkani. Tai tikrai ne pirmas kartas, tad vegetarai „Ertlio name“ yra laukiami. #mieste #desertas #ertlionamas #ruduo #žvėriena #valgiaraštis #meniu #gastronomijossavaitė #vilnius

Praėjo tie laikai, kai būdavo nejauku darbe ar mokykloje išsitraukti savo priešpiečių dėžutę su namuose ruoštu maistu – priešpiečių kultūra vėl madinga ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Juk subalansuotas maistas per priešpiečius padeda išlikti darbingiems, aktyviems ir produktyviems. Ruošdami pietus į darbą sau ar brangiausiam savo žmogui stenkitės, kad maistas būtų įvairus ir maisto dėžutės turinys nuolat keistųsi. Pavyzdžiui, ruošdami sumuštinius naudokite rupių miltų duoną; kaskart keiskite sumuštinių ingredientus – įvairių rūšių sūrį, mėsą ir daržoves, sviestą keiskite krienais ir garstyčiomis; į jogurtą įberkite riešutų, kokoso drožlių ar džiovintų spanguolių. Svarbu pasirinkti ne tik maistą, bet ir gėrimus – taip subalansuojamas organizmo skysčių kiekis, gerinama atmintis ir kraujotaka. Ypač didelę reikšmę priešpiečių metu įgauna vanduo. Tad priešpiečiai pravers ne tik norintiems sutaupyti, bet ir tiems, kurie rūpinasi savo ir savo šeimos sveikata bei gerove. Maistą kitai dienai galite lengvai pasiruošti iš vakaro. Ko trūksta – tik patogaus indo tam maistui gabenti. Naujausias atradimas – vokiško prekės ženklo pietų dėžutės „Emsa“. Patogios, stilingos, gali būti dviejų skyrių, todėl, pavyzdžiui, troškinys su ryžiais išliks estetiškas ir nepavirs koše. KAS TURĖTŲ BŪTI SUBALANSUOTOJE PIETŲ DĖŽUTĖJE „Dėžutėje turėtų vyrauti ryškios daržovių spalvos: ryškiai žalios spalvos lapinės daržovės ir įvairiaspalvės daržovės ar vaisiai. Jų reiktų tiek, kad tilptų į abu delnus“, – sako dietistė Toma Eroglu. Taip pat – baltymų: neriebios žuvies, jūrų gėrybių, kiaušinių arba neriebaus sūrio, ankštinių daržovių (tinka avinžirniai, pupelės, žirniai), riešutų. Mėsos, žuvies, riešutų arba ankštinių daržovių vienai porcijai pakaks ½ jūsų delno, sūrio – ¼ delno. Avokado, kokybiško šalto spaudimo alyvuogių, sėklų ar riešutų aliejaus – ne daugiau nei ½, šaukšto, o riešutų arba sėklų – 1 valgomojo šaukšto. Jei nesirenkate gyvulinių baltymų, salotoms galite naudoti ir maistingas kruopas: žaliuosius grikius, bolivinę balandą, laukinius ryžius, soras arba pilno grūdo rupių miltų makaronus. Kiekis – vienas jūsų delnas. Arba krakmolingas daržoves: saldžiąsias bulves, bulves, virtas morkas ir / ar burokėlius, moliūgus. Jei renkatės ir vaisius, juos rekomenduojama valgyti tik su lapinėmis daržovėmis. O KĄ VALGO SVEIKOS MITYBOS SPECIALISTAI? Sako, geri pavyzdžiai užkrečia, tad ką pietums renkasi tie, kurie mus moko rūpintis maistu, kurį dedame į burną, skatina gyventi sveikiau ir būti žvalesniais? „Nors dažnai būna ir išimčių, bet į pietų dėžutę dažniausiai įsidedu gausybę įvairių tamsios spalvos salotų lapelių, įvairiaspalvių neapdorotų daržovių, virtų bolivinės balandos kruopų, virtų avinžirnių, žirnių ar pupelių. Skaninu dažniausiai tik citrinų sultimis, jūros druska ir prieskoninėmis žolelėmis. Kai norisi „minkštesnių“ pietų, ryte pasiruošiu avižinių dribsnių košės su riešutų ar sėklų sviestu ir augaliniu pienu, prieskoniais: cinamonu, imbieru, kardamonu ar ciberžole. Jos neverdu, tik ingredientus išmaišiusi sandariai uždarau ir palieku šaldytuve „pailsėti“. Pietų metu avižos jau būna išbrinkusios, košę skaninu šviežiomis uogomis ar vaisių griežinėliais. Šaltuoju metų laiku labai dažnai renkuosi ir sriubą termose bei nedidelį indelį šiltai neapdorotų daržovių su salotų lapeliais, citrinos sultimis ir sėklomis. Jas suvalgau prieš šiltą sriubą“, – pasakoja klientus sveikos mitybos klausimais konsultuojanti T. Eroglu. PATARIMAI Kad ryte paruoštos salotos iki pietų neištižtų, alyvuogių aliejų ir balzaminio acto kremą supilkite į dėžutės dugną, o išmaišykite tik prieš pradėdami valgyti. Pietų dėžutę laikykite šaldytuve, išimkite likus valandai iki valgymo. Taip geriau atsiskleis vaisių skonis. Šviežios daržovės su pačiu skaniausiu padažu. Į priešpiečių dėžutę įdėkite šiaudeliais pjaustytų morkų, agurkų, cukinijų ir saliero stiebų. Prie jų paruoškite padažą: į virtuvinį plaktuvą įdėkite porą šaukštų natūralaus jogurto, įberkite žiupsnelį druskos, įdėkite saliero, gabalėliais supjaustytą morką, paprikos, pomidorą, pagardinkite šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis ir viską sutrinkite. RECEPTŲ IDĖJOS PIETŲ DĖŽUTĖMS: Sumuštiniai su vištiena Makaronai su grybais, špinatais ir sezamų sėklomis Lašišos su brokoliais Varškės užtepėlė su morkomis #pavasaris #pietūs #pietųdėžutės #tomaeroglu #makaronai #sveika #ruduo #vasara #salotos #skanu #padažas #sveikamityba #greita #užkandžiai #žiema #MAXIMA

Išgirdęs, kad atidarytas dar vienas kavą ruošiantis baras, dažnas suabejoja – nejaugi neužtenka? Tačiau užėjus į jaukią, žvarbų rudenį sušildančią modernaus interjero kavinę, kažkas paperka. Bendras Agnės ir Tado Dėdinskų kūrinys „Kavos virėjai“ – tiesiai jums prieš akis. Nauja kavos vieta nemažą dalį klientų pritraukia ir stilingu, moderniu interjeru, bei pačių šeimininkų kuriama jaukia atmosfera. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Savo kavos barą atidarėte visai neseniai. Kokie įspūdžiai? „Per atidarymą nesitikėjome sulaukti tiek daug žmonių, tą dieną apsilankė maždaug 300–400 žmonių. Tai buvo labai netikėta ir malonu. Manau, kad taip nutiko dėl anksti pradėtos komunikacijos socialiniuose tinkluose, spaudoje. Taip pat daug prisideda interjeras ir jaukumas. Dirbame kartu su žmona, patys asmeniškai bendraujame su klientais, nes tai yra mūsų vieta ir ji mums rūpi“, – sako Tadas. Vilniuje kavą gaminančių vietų yra daug, kuo jūs kitokie? „Idėja mums kilo pavasarį. Abu labai mėgstame kokybišką kavą, pirmiausia ją pradėjome ruošti namuose, bandėme alternatyvius būdus. Mes kitokie tuo, kad kavą gaminame tik iš šviežių pupelių. Taip pat siūlome brew baro kavas ir stipresnes espreso, o Lietuvoje ne tinklinių, bet būtent tokių barų tikrai trūksta“, – sako kavinės šeimininkė Agnė. „Bare laikome tik po porą kavos rūšių, pavyzdžiui, brew bare – dvi rūšis švelniai skrudintų pupelių, o espreso bare – Hondūro ir Brazilijos pupelių rūšis. Jeigu laikytumėme keturias ar penkias rūšis, pupelės paprasčiausiai užsistovėtų ir prarastų šviežumą, išgaruotų aromatas. (Kiek laiko kavos pupelės išlieka šviežios?) Na, iš savo patirties gaminant kavą namuose pastebėjau, kad espreso pupelės išlieka ilgiau – gali stovėti du tris mėnesius, o lengvai skrudintos pupelės jau po mėnesio pradeda prarasti savo kvapą ir šviežumą, būna jau ne tokia aukšta kokybė, kokios norėtumėme“, – sako Tadas. Nustebinote tuo, kad siūlote kavos arbatą. Kas tai yra? „Kavos uoga yra raudona ir apvali, o arbata yra gaminama iš kavos uogų luobelių. Jos sudžiovinamos, o kvapas daug kam primena džiovintus vaisius. Arbata turi kofeino, todėl tinka tiems, kurie nori pabusti ir gauti energijos dozę. Cascara paruošti tikrai labai paprasta – kaip paprastą arbatą. Galima plikyti puodelyje, bet geriau ruošti į tokį indą, kuriame viskas matytųsi, kad arbata neprisirptų per daug. Užplikius 90 laipsnių temperatūros vandeniu, reikia palaikyti 4–5 minutes, bet viskas priklauso nuo individualaus skonio. Aš mėgstu ilgiau brandintą arbatą, kurios skonis intensyvesnis, o spalva sodresnė“, – pasakoja kavinės šeimininkas. Kavos arbata turi kofeino, todėl tinka tiems, kurie nori pabusti ir gauti energijos dozę (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Tadai, o kaip paruošti kokybišką kavą namuose? „Yra du faktoriai. Pirmiausia, kavą reikia malti prieš pat ją plikant ir tam turėti kavos malūnėlį. Mes naudojame rankinį, nes juo galima lengvai nusistatyti kavos rūpumą, kad ji nebūtų nei pernelyg stambi, nei pernelyg smulki. Antra – kavą reikia plikyti 85–90 laipsnių temperatūros vandeniu“, – pataria Tadas. „Kavos virėjai“ Pylimo g. 19 , Vilnius Tel: (8-616) 09633 Darbo laikas: I-V 8-18 val,. VI 10-19 val., VII 10-17 val. „Kavos virėjai“ „Facebook“ profilis #nauja #mieste #brew #espresso #arbata #kavosvirėjai #skaniosvietos #senamiestis #espreso #vilnius #kava #naujiena

Visiems pažįstamas tas jausmas, kai kartais taip norisi kažko saldaus, tiesa? Jei šiandien kaip tik tokia diena, siūlome pasilepinti būtent šiuo desertu. Pamatysite, po pirmo kąsnio jūsų skonio receptoriams toks gardėsis bus lyg nuostabi itališkai skambanti muzika. Bananinis tiramisas su uogomis Jums reikės: 400 g maskarponės sūrio 200 g „lady fingers“ sausainių 1 puodelio „Nespreso“ kavos 3 bananų 100 g uogų 80 ml cukraus sirupo 20 ml romo Norite pamatyti gaminimo procesą? Siūlome peržiūrėti „VirK Akademijos“ vaizdo pamoką. Čia kulinarinius įgūdžius galite tobulinti visiškai nemokamai, o jums padės savo sričių profesionalai! Svarbu: visą turinį gali matyti tik registruoti vartotojai. Ieškote daugiau galimybių tobulinti kulinarinius įgūdžius ir išbandyti gardžiausius receptus? Registracija trunka vos kelias minutes! #desertai #Virkakademija #virkakademijareceptas #uogos #desertas #virkakadmeijapamokos #bananai #tiramisas #tiramisu #tiramisassubananaisiruogomis

Gyvenimas Pietų Korėjoje sukasi apie maistą, tad šioje šalyje gali paragauti patiekalų, apie kurių egzistavimą net nežinojai. Tačiau dar labiau nei patiekalai stebina korėjiečių mitybos įpročiai. Seulas yra naktinio miesto pavyzdys – jei į prekybos centrą užeitum vidury dienos, tave pasitiktų tik kreivi valytojų žvilgsniai, o žmonių nepamatytum kelių šimtų metrų spinduliu. Čia visas veiksmas vyksta naktį. Darbas – dienai, pramogos – nakčiai Korėjiečiai yra skrupulingi darbuotojai. Darbe praleidžia nuo ankstaus ryto iki sutemų. Net jei kartais yra priversti pasilikti ilgiau, kad išlaikytų darbingo žmogaus reputaciją, jie nesiskundžia. Didmiesčių gyventojai po darbo traukia ne namo, o pramogauti: į restoranus, parduotuves, o kartais tiesiog į gatvę. Parduotuvės kviečia apsipirkti nuo devintos vakaro, o pats pikas prasideda jau įpusėjus nakčiai. Po įnirtingo batelių ieškojimo ar tiesiog vitrinų žiūrinėjimo visi išalksta. Bet ne bėda. Visur skubantys korėjiečiai eidami link metro pagriebia po populiariausių aštrių minkštų ryžių pyragėlių tteokbokki porciją ir būtinai užsigeria ryžių trauktine soju. Toks derinys atitolina slogią žvarbaus rudens nuotaiką, o kūną užlieja aštrių prieskonių sukelta šilumos banga. Saldžiam miegui namai nebūtini Jeigu pramogų ir maisto maža, retas kuris grįš namo ir gaminsis sočią vakarienę, atvirkščiai – kuo ilgiau pasiliks miesto širdyje, kur pasirinkimas – begalinis. Čia galima pabendrauti su kolegomis ir draugais, paskanauti šildančio bulgoki troškinio ir pamiršti darbą. Kartais vietiniai taip įsijaučia, kad praranda laiko nuovoką ir mieste užsibūna iki paryčių. Pamatęs, kad grįžti namo į kitą miesto galą nebeapsimoka, nes miegui likusios vos kelios valandos, korėjietis užsuks pailsėti į pirčių ir poilsio kompleksą jimjilbang, kur yra specialių vietų giliam saldžiam miegui, o ryte vėl pavalgys kur nors pakeliui į biurą. Gyvenimo būdas, bet ar sveikas? Korėjiečių moterys tiki, kad lieknas kūnas yra šiuolaikinio grožio simbolis, tačiau į jų maitinimosi įpročius žiūrint vakariečio akimis, gali pasidaryti koktu. Dažnai korėjiečiai gali visą dieną burnoj neturėti nė kąsnio, o valgyti pradėti tik prieš pat miegą. Tai kodėl jie atrodo sveikai ir nėra nutukę? Atsakymai yra keli. Visų pirma, korėjiečiai iš prigimties yra liekno sudėjimo. Nors gamta šaltuoju metų laiku būna atšiauri ir tenka valgyti didelėmis porcijomis bei sotų maistą, korėjiečių medžiagų apykaita ilgainiui tapo itin greita. Antra, korėjiečiai dažniausiai maitinasi mažai nesočiųjų riebalų rūgščių turinčiu maistu, valgo fermentuotus produktus, tokius kaip kimchi, ir naudoja daug prieskonių, kurie greitina medžiagų apykaitą. Be to, jie visą gyvenimą mankštinasi to visai nesureikšmindami – nuo paprasčiausių tempimo pratimų vos atsikėlus ir prieš miegą iki didelės ištvermės reikalaujančių gimnastikos treniruočių. #gatvėsmaistas #prieskoniai #korėjiečiai #korėja #medžiagųapykaita #maistas #fermentacija #pietųkorėja #bulgoki #kimchi

Lyg grįžus į ateitį – toks jausmas užplūsta, kai išeini iš Vilniaus senamiestyje esančio restorano „Ertlio namas“. Istorinė vieta ir istorinės lietuviškos virtuvės skoniai bei kvapai. Jei norite paragauti tai, ką pietums valgė Radvilos ar kokiu desertu mėgavosi kunigaikštis Jogaila, verta čia apsilankyti. Vieną penktadienio popietę užsukę į senamiestyje jau porą mėnesių veikiantį, tačiau dar ne visiems vilniečiams pažįstamą restoraną kalbamės su restorano vadove Kristina Umbrasaite-Komičiene. Jei tik „Ertlio namo“ sienos galėtų prabilti, jos papasakotų tikrai ne vieną pikantišką ir skanią istoriją, o kol kas su restorano šeimininke ir vyriausiuoju šefu Pauliumi Janušu leidžiamės vingiuotais lietuviško skonio labirintais. Istorinės lietuviškos virtuvės restoranas sostinėje veikia jau keletą mėnesių (Linos jakubauskaitės nuotr.) Kodėl pasirinkote Lietuvos istorinę virtuvę? K. U.: Marius, mano vyras, labai domisi istorija. Kažkada paklaidžiojome po Vilniaus senamiestį, ir iš to kilo diskusija apie tai, kas yra lietuviškas maistas. Nejaugi cepelinai? Aš asmeniškai nelabai mėgstu cepelinų, tai ir kilo ta abejonė. Kai pradėjome domėtis, tiek daug visko radome. Mus pačius nustebino, kad tie patiekalai, kuriuos valgė XVI, XVII a., beveik niekuo nesiskiria nuo šiandien mūsų valgomų patiekalų. Sakote, kad anų laikų maisto asortimentas mažai skyrėsi nuo šių laikų. Kas anuomet galėjo gauti tokių produktų, kokius šiandien randame parduotuvėse? P. J.: Kalbame apie aukštuomenės, pačių turtingiausių tuo metu gyvenusių žmonių, virtuvę, nes tik jie sau galėjo leisti visus prieskonius ir produktus. Paprasti žmonės valgė kaip ir XX a. pradžioje – cepelinus ar daržoves, uogas iš miško. K. U.: Istoriniuose šaltiniuose mes radome, kad tai, kas ateidavo į šalį kaip mada, pirmiausia pasiekdavo turtinguosius, tada – miestiečius ir galiausiai – kaimo žmogų, kuris valgė tik tai, ką galėjo sau leisti. Žinoma, austrių tikrai nevalgė (juokiasi). Kaip atrinkote patiekalus, kuriuos siūlote svečiams? P. J.: Vienas iš esminių dalykų yra sezoniškumas, nes anksčiau nebūdavo galimybės maisto šaldyti, galbūt užsimarinuodavo kažkiek, bet vis tiek valgydavo tai, ką sezono metu buvo lengviausia gauti. Mes irgi nesivežame žuvų iš kitų kraštų, viskas yra tiekta vietinių. Stengiamės to laikytis. Kita vertus, šafrano ar cinamono ir tais laikais atsiveždavo iš tolimų kraštų, tai ir mes naudojame šiuos prieskonius. K. U.: Prieskonių lietuviai išties naudodavo labai gausiai. Kai Paulius pabando naują patiekalą, tai sako, kad jo neįmanoma valgyti, nes tiek daug prieskonių (juokiasi). „Mes apie 20 % improvizuojame, pavyzdžiui, recepte nurodytas raudonasis vynas, bet kad būtų skaniau, dar įpilame ir brendžio. Jeigu marinuodavo su actu, tai mes įdedame kitokių prieskonių, nemarinuojame gryname acte.“ (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Bet juk prieskonius tekdavo vežtis iš toli, jie būdavo labai brangūs. K. U.: Taip būdavo pabrėžiama prabanga ir turtai. Kuo daugiau pridedi prieskonių, tuo prabangesnis tampa valgis. Taip svečiams būdavo demonstruojama, kad šeimininkas gali įpirkti daug prieskonių, atsivežti jų iš tolimų kraštų. Ar stengiatės valgius ir jų receptus pritaikyti šiuolaikiniam skoniui? P. J.: Aš, aišku, galėčiau laikytis visų taikytų metodų, bet šiuolaikiniam žmogui tokių patiekalų būtų neįmanoma valgyti. Kokiais dar kriterijais remdamiesi atrinkote patiekalus į valgiaraštį? P. J.: Kitas kriterijus – tai, ką šiuo metu gali pasiūlyti vietiniai ūkininkai. Pavyzdžiui, dabar yra žąsų sezonas, jos yra užaugusios ir jas jau galima kirsti. Ėriukai taip pat auga, tad lauksime patiekalų iš ėrienos. K. U.: Na, tas toks, sakykim, atitikimas mūsų skoniui, nes daug ko iš tų laikų madų galime rasti ir kitose šalyse, iki mūsų taip pat atkeliavo daug įvairių produktų ir patiekalų. Tačiau pasiliko tik nedidelė dalis jų, nes mūsų krašte jie patiko ir mūsų sąlygomis buvo tinkami. Taip pat ieškome netikėtų derinių, pavyzdžiui, veršiena su agrastais. P. J.: Arba eršketas su garstyčių padažu. O Jogailos desertas – agurkas su medumi visiems turbūt žinomas. Ar kreipiate dėmesį į tai, iš kokio didiko, iš kelinto amžiaus renkate meniu? K. U.: Tikrai nesistengiame, kad visi patiekalai būtų iš vieno amžiaus. Bet galbūt kada nors ir taip padarysime. Pavyzdžiui, baroko epochoje buvo madingi labai riebūs patiekalai, gali būti, jog kitam sezonui pasiūlysime vien barokinę virtuvę. Visgi norisi žmonėms suteikti pasirinkimo laisvę. Kaip Paulius ir sakė, jis senuosius receptus adaptuoja šiuolaikiniam skoniui, dabar valgome lengvesnį maistą. „Ertlio namo“ sienos galėtų papasakoti tikrai ne vieną istoriją. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) P. J.: Turi būti ir skanu, neužtenka vien to, kad atitiktų istoriją. O patiekalų išvaizda? Ar teko matyti to laikotarpio paveikslų ar dar kažką, kas parodytų, kaip atrodė to meto patiekalai? P. J.: Yra fragmentų. Aišku, jie valgydavo didelėmis porcijomis, dideliais gabalais. Dabar, atsiradus įrankiams, niekas taip nebevalgo. Tam, kad sukurtumėte istorinę virtuvę, reikia istorinių žinių. Ar su kuo nors konsultavotės sudarydami valgiaraštį? K. U.: Patys peržiūrėjome daug dokumentų. Iš pradžių konsultavomės su Rimvydu Laužiku, kad padėtų suvokti, kur yra tos ribos – kada istorinė virtuvė gali tokia vadintis, kada jau nebe. Nes, kaip Paulius ir minėjo, virtuvėje jis improvizuoja, tačiau norėdami išlaikyti istoriškumą turime nusistatyti ribas. R. Laužikas patikino, kad viskas keičiasi, tad užtenka išlaikyti bent dalį recepto, kad atspindėtum istorinę virtuvę. Pauliau, ar nesijaučiate įspraustas į rėmus, kad tenka riboti save, jog patiekalai atitiktų istoriškumo kriterijų? P. J.: Labai sunku save riboti, ne kiekvieną produktą gali panaudoti. (Kaip patikrinate, ką galima naudoti ir ko ne?) Yra kiekvieno recepto fragmentų arba pilni receptai. Mes apie 20 % improvizuojame, pavyzdžiui, recepte nurodytas raudonasis vynas, bet kad būtų skaniau, dar įpilame ir brendžio. Jeigu marinuodavo su actu, tai mes įdedame kitokių prieskonių, nemarinuojame gryname acte. Arba tiesiog reguliuojame ingredientų kiekį, pavyzdžiui, įdedame mažiau prieskonių. Gaminate atsižvelgdami į sezoniškumą. Kokie pagrindiniai šaltojo metų laiko ingredientai ir ko galėtų tikėtis restorano svečiai į „Ertlio namą“ užsukę vėlyvą rudenį? P. J.: Mėsa dominuodavo visada, o žuvys atkeliaudavo iš Klaipėdos krašto – silkės, lydekos. Meniu žuvies neįvardijome, nes tai priklauso nuo laimikio. Jeigu gauname žinių, kad buvo pagauta daugiau žuvies, tuomet atsigabename ją ir gaminame ką nors iš žuvies patiekalų. Iš esmės, pagrindinis ingredientas yra mėsos „šmotas“, o garnyruose daugiausia naudojamos šakninės daržovės: burokėliai, juodieji ridikai, ridikėliai… Bet kadangi tai ne visada atitinka šiuolaikinį skonį, žmonės pagrindinį patiekalą pripratę valgyti su salotomis, dažniausiai pagrindinį patiekalą imame iš vieno amžiaus, o garnyrą – iš kito. Virtuvės šefas Paulius Janušas ištikimas sezoninėms gėrybėms. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) „Ertlio namas“, istorinė lietuviška virtuvė Šv. Jono g. 7 , Vilnius Tel: (8 669) 75515 Darbo laikas: II-IV 11-22 val. V 11-23 val. VI 13-23 val. VII-I Nedirba. „Ertlio namas“ „Facebook“ profilis #sezoninisvalgiaraštis #mieste #lietuviškavirtuvė #ertlionamas #senamiestis #restoranas #žvėriena #metųlaikai #vilnius #cepelinai #lietuviška

Su Norvegijoje gyvenančia dietiste Toma Eroglu puodeliui kavos susitinkame Vokiečių g. esančioje kavinėje „Huracan Coffee“. Šiuo metu planus grįžti į Lietuvą kurianti jauna moteris jau 7 metus skatina žmones maitintis tinkamai. Keletą metų dirbusi kursų vadove svorio metimo centre, vėliau – patarėja mitybos klausimais Norvegijos maisto saugos departamente, dabar Toma konsultuoja privačius klientus ir moko juos sveikos mitybos principų. Ir, kaip juokauja pati, kad nepritrūktų veiklos auginant du vaikučius, dar studijuoja sveikatos mokslų magistrantūroje Oslo universitete ir rašo internetinį dienoraštį lietuvių kalba nomnom.lt, kuriame dalijasi savo patirtimi bei sveikais receptais. Toma, įkurti studiją „nomnom.lt“ paskatino tavo pačios istorija. Kaip tapai ta Toma, kuria esi dabar? Susimąsčiau, o kokia Toma aš esu dabar? Vis dar mokausi ja būti. Kasdien atrandu kažką naujo, iš naujo susipažįstu su savimi. Mokausi pralaimėti, bet ir laimėti, mokausi sau atleisti suklydusi ir save apdovanoti priėmusi teisingus sprendimus. Tai nesibaigianti ir tobulai netobula kelionė į save – ši kelionė man pati įdomiausia. 2012 metais susirgau sunkia liga, man tebuvo 25 metai, ant rankų laikiau 5 mėnesių dukrytę ir 2 metų sūnų. Viskas pradėjo tiesiog griūti, ne iš lėto, o iškart. Visas gyvenimas, kurį įsivaizdavau turėjusi, išnyko per kelias sekundes. Turėjau išmokti gyventi kitaip. Toma Eroglu. (Asm. archyvo nuotr.) Įpusėjus gydymui, kai gulėjau palatoje, mane aplankė šios mintys: kad ir kaip mane guodžia artimieji, draugai ir kiti žmonės, nė vienas iš jų negali atsigulti mano vietoje ir priimti šio sekinančio gydymo. Niekas. Tai privertė mane galvoti, kodėl tiek daug kartų gyvenime neleidau sau būti savimi. Labai dažnai būdavau tuo, kaip mane matyti norėdavo kiti. Bet tomis akimirkomis nė vienas iš jų negalėjo būti mano vietoje. Tai ir buvo pirmasis mano žingsnis kelionėn į save. Atrasti, susipažinti ir puoselėti tai, kas aš esu. Puoselėti tai, kad esu gyva. Pasibaigus gydymui, imunitetas buvo labai nusilpęs, svoris nukritęs, o pati teturėjau jėgų nueiti vos 200 metrų. Todėl pirmasis tikslas buvo sustiprinti savo imunitetą ir atgauti jėgas. Pradėjau domėtis augaline mityba. Turiu pripažinti, kad tai buvo tikras iššūkis. Reikėjo keisti visus įpročius, viską, kaip gyvenau ligšiol. Bet man jau niekas nebebuvo baisu. Tiesa, nieko ten baisaus ir nebuvo, o atvirkščiai – be galo įdomu: nauji patiekalai, receptai, viskas nepatirta ir nepažįstama. Negana to, greitai atgavau jėgas. Dar per reabilitaciją pradėjau vėl dirbti su klientais, gaminti jiems ir išvežioti maistą. Klientai atgavo norimą svorį ir jėgas, aš – taip pat. Nuostabu! Supratau, kad šiuo keliu turiu eiti ir toliau. Sukūriau internetinį puslapį su savo receptais ir patarimais žmonėms. Viskas ėjosi tiesiog puikiai iki kito lūžio mano gyvenime. Įvyko skyrybos. Nusprendėme, kad laimingiausi būsime eidami skirtingais keliais, tai buvo mūsų abiejų sprendimas. Palikau namus, kuriuos kūrėme drauge, visas svajones ir vizijas, kurias statėme. Viskas vėl prasidėjo nuo nulio. Tai buvo tikras transformacijos laikotarpis. Vėl viskas nežinoma ir nepatirta. Kaip būti moterimi, kuri nieko nebeturi, tik save, vaikus ir gyvenimą, kuris sutilpo į du lagaminus? Visi stato savo gyvenimus, erdves ir ateitį, o man vėl viską pradėti nuo pamatų? Nusprendžiau: aš tai padarysiu arba padarysiu. Įstojau mokytis sveikatos mokslų magistrantūrą Oslo universitete, išsinuomojau jaukų butą. Bet širdyje vis tiek kirbėjo, kad aš noriu grįžti namo, noriu atgal į Lietuvą. Todėl pradėjau kurti ir šios svajonės pamatus. Taip ir atsirado „nomnom.lt“. Ilgai svarsčiau puslapio pavadinimą ir pačią idėją, kaip viskas atrodys vizualiai ir koks bus turinys. Idėją „gimdžiau“ gerus 5 mėnesius. Per tą laikotarpį daug ko išmokau studijuodama, esu labai dėkinga visiems savo dėstytojams ir grupės draugams. Sveikatos psichologija, žinių ir galios naudojimas sveikatos sektoriuje, lyčių skirtumai gydant ligas ir dar daugelis įdomybių persipynė vienos su kitomis ir suformavo kitokį požiūrį į sveikatą. Studijos padėjo suvokti, kad mūsų sveikatą veikia tikrai ne tik mityba, sportas ar kiti faktoriai, o visuma. Viskas, kas tave supa ir kokioje erdvėje tu gyveni, tuo tu ir esi. Absoliučiai viskas: šeima, draugai, darbas, gamta, tavo vidinė ramybė ar sumaištis – viskas turi įtakos ne tik vidinei savijautai, bet ir sveikatai. Taip ir išaušo tas rytas. Atsibudau ir nusprendžiau, kaip turi vadintis mano veikla ir kokia ten būsiu aš. Tokia, kokia esu. Nenorėjau daryti nieko, kas patinka kitiems, tik tai, kas patinka man pačiai. Ten aš, ten mano mintys, tūkstančiai klaidų, kasdienių atradimų, virtinė jausmų. Jei atrasite kokį suburbuliavusį receptą, tai žinokite, ir aš buvau burbuliuojanti tą dieną. Juk toks mūsų gyvenimas – netobulai tobulas, visuma. Ar galime sakyti, kad sveika gyvensena išlaisvina ne tik kūną, bet ir naujas idėjas? Tikrai taip. Dar gydydamasi perskaičiau Michelle Obamos žodžius: „Nuo to, kaip jaučiuosi, priklauso ir mano sprendimai. Jei jaučiuosi gerai, esu energinga ir stipri – tai atsispindi mano sprendimuose, mano mintyse.“ Tuo įsitikindavau kiekvieną kartą, kai man būdavo leidžiami vaistai. Tuo metu mano mintys būdavo pačios juodžiausios, o apie norą atsistoti ir tiesiog būti laimingai, net nebuvo kalbos. Bet kiekvieną kartą, kuomet vėl jausdavausi gerai – mano visos mintys lygiagrečiai susirikiuodavo su šia būsena. Tai patiriu ir šiandien, kasdien. Aš noriu būti laiminga, o kai jaučiuosi energinga, stipri ir žvali, tokia ir būnu – laiminga. Idėjų generavimui didžiausią įtaką man turi meditavimas. Tai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, toks pat ritualas, kaip ir ryte atsigerti geros kavos. Lietuvoje įgijai dietologijos bakalauro laipsnį, Norvegijoje dirbai kursų vadove Svorio metimo centre, patarėja mitybos klausimais – Norvegijos maisto saugos departamente, o netrukus rankose laikysi sveikatos mokslų magistro diplomą, įgytą Oslo universitete. Kaip nutiko, kad apsisprendei savo veiklą plėtoti Lietuvoje ir sveikos mitybos žiniomis dalintis su tautiečiais? Visa mano darbo patirtis yra įgyta Norvegijoje iki pat mano permainingų gyvenimo įvykių. Po jų didžiausias mano troškimas tapo grįžti namo. Ne paslaptis, kad lietuviai visada mėgo gerai, sočiai ir skaniai pavalgyti, deja, tokie valgymo įpročiai dažnai net labai greitai atsiliepia sveikatai. Kaip sekasi keisti lietuvių mitybos įpročius? Nepatikėsite! Sekasi puikiai! Viskas atsispindi padėkos laiškuose, kuriuos gaunu. Lietuviai noriai bando naujus receptus, nuoširdžiai priima patarimus ir labiau už viską nori jaustis geriau. Aš tuo jiems ir padedu. Ėmęsi keisti gyvenimo būdą suvalgo mažiau mėsos, rafinuotų produktų, suvartoja daugiau daržovių, vaisių ir sėklų, dažniau sportuoja, užsiima joga. „Visada sakau, kad reikia nebijoti eksperimentuoti. Būti įtariems, bet kartu ir atviriems naujovėms. “ (Gabijos Monikos Vainiūtės nuotr.) Kaip paskatinti žmones susirūpinti sveiku gyvenimo būdu? Žinokite, jie jau tuo rūpinasi. Noriai eksperimentuoja, domisi ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Šiuo metu mus pasiekia virtinė informacijos, kuri moko gyventi sveikiau. Aš tik padedu visą šią informaciją išfiltruoti, supaprastinti, pritaikyti sau. Kiekvienas pasirenka sau priimtinesnį būdą. Tik nedidelė dalis žmonių į mane kreipiasi dėl svorio problemų, didžioji dalis tiesiog nori jaustis geriau, būti energingesni, žvalesni, laimingesni. Dėl to labai džiaugiuosi, mes pagaliau išlendame iš rėmų: visuomenės suformuoto „idealaus“ kūno, svorio, formų, kalorijų skaičiavimo, nesibaigiančių taisyklių ir nurodymų. Ką galėtumėme vadinti sveiku maistu? Juk dažnai matome, kad produktas vadinamas ar pristatomas sveiku, tačiau patyrinėjus jo sudėtį tenka nusivilti… Taip, vieni produktai nuvilia, bet kiti ne. Reikėtų atidžiai skaityti jų pakuotes, ingredientus. Jei nesuprantate, ką jie reiškia, nebūtinai turite atsisakyti šio produkto. Klauskite specialisto nuomonės. Žinoma, būtų idealu, jei turėtume galimybę maistą gamintis tik patys, bet dėl įtempto gyvenimo būdo kartais tai sunku įgyvendinti. Net ir mamoms, kurios augina vaikus namuose ir, atrodytų, turi visas galimybes pasigaminti maisto namie, tam tikri produktai gali būti tikras išsigelbėjimas. Tarkime, granola. Juk ją pasigaminti namie užtrunka viso labo tik 15 minučių, bet kartais tos 15 minučių yra viskas, ką mama kasdienybėje gali padovanoti sau. Todėl virtuvės spintelėje turėti geros kokybės, ekologišką granolą be rafinuotų riebalų, cukraus ar dirbtinių saldiklių – tikrai nepakenks. Taip pat juk labai norisi ir įvairovės, naujų vėjų savo kasdienybėje. Visada sakau, kad reikia nebijoti eksperimentuoti. Būti įtariems, bet kartu ir atviriems naujovėms. Žinoma, galvoje turiu produktus, kuriuos galite rasti sveikų produktų parduotuvėse ar sveikų produktų skyriuose maisto prekių parduotuvėse. Nekalbu apie dietinę kolą ar produktus, kurie jums žada padėti sulieknėti per tris dienas. Jei tikrai manote, kad galite sulieknėti per tris dienas, pagalvokite dar kartą. Kokių komentarų dažniausiai susilauki apie propaguojamą sveiką gyvenseną? Ar dažnai išgirsti, kad sveika gyvensena – nesąmonė ir tik laiko švaistymas? Ką atsakai į tokius komentarus? Apie išskirtinę savo mitybą daug ir nelabai malonių komentarų sulaukdavau prieš daugiau nei porą metų. Ne Norvegijoje, o Lietuvoje. Norvegijoje žmonės stebėdavosi mano ryžtu ir užsispyrimu, net nesmagiai jausdavosi valgydami šalia manęs ir prisiekinėdavo, kad ir jie susirūpins savo mityba. Lietuvoje aš sulaukdavau gana atšiaurių komentarų, kad visa tai yra tik dar viena mada ir kad aš pasirinkau klaidingą kelią. Tačiau per pastaruosius metus daug kas pasikeitė. Jau ir Lietuvoje mane labai palaiko, iš manęs mokosi, su manimi ieško vietų, kur galėtume sveikiau pavalgyti, ir svečiuose gamina vakarienes būtent pagal mano mitybos įpročius, noriai priima patarimus, išbando naujus receptus. Niekam nepatariu mano mitybos įpročių sekti aklai, verčiau pritaikyti juos sau ir atrasti savo aukso viduriuką. Reikia tiesiog valgyti ekologišką, sezoninį, natūralų ir švarų maistą: daugiau daržovių, vaisių, sėklų, kruopų, riešutų ir tai daryti tiesiog dažniau nei įprastai. kur kas didesnė nuodėmė atsibusti Paryžiuje ir nenueiti į vietinę kepyklėlę šviežaus raguolio Papasakok plačiau apie tai, kas sudaro tavo sveikos mitybos filosofiją. Kokius pagrindinius sveikos mitybos aspektus galėtum išskirti? Aš visada akcentuoju virškinimą. Kuo lengvesnis yra mūsų virškinimas, tuo lengviau yra pasisavinamos svarbios maistinės medžiagos ir lengviau pašalinamos medžiagos, kurių mūsų organizmui nereikia. O tai turi didžiulės įtakos mūsų imunitetui. Jei imunitetas yra stiprus, tai nulemia ne tik atsparumą ligoms, bet ir gerą bendrą sveikatą. O sveikata ir turėtų būti mūsų visų tikslas, juk tai nulemia mūsų gyvenimo kokybę. Neapsigaukite vertindami vien tik kūno išvaizdą. Net ir idealų KMI (kūno masės indeksą) turinti moteris ar vyras nebūtinai atspindi gerą sveikatą. Idealų svorį galima pasiekti ne tik sveika mityba, bet ir alinančiomis dietomis. Todėl labai svarbu, net ir turint idealų svorį, reguliariai tikrintis savo sveikatą. Įvairi mityba, kurios pagrindą sudaro gausus daržovių kiekis, pakankamas uogų, vaisių ir sėklų kiekis, minimalus gyvulinių produktų kiekis ir perdirbtų, rafinuotų produktų atsisakymas, garantuos geresnį virškinimą, sustiprins imunitetą, pagerins jūsų sveikatą. Bet tai tik viena medalio pusė. Jei mažai judate, miegate, dažnai pervargstate, turite sunkumų tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe – tas išgertas žaliasis kokteilis ryte tikrai nebus vienintelis raktas geresnės sveikatos link. Visi faktoriai vieni su kitais persipynę ir visi, daugiau ar mažiau, veikia jūsų sveikatą. Ieškokite pusiausvyros. Tai tikrai nėra lengva, bet įmanoma. Šiuo metu taip pat populiaru žaliavalgystė, vegetarizmas ir panašios mitybos filosofijos. Ar tikrai tik tokia mityba užtikrina geresnę sveikatą? Kaip ir minėjau, vien mityba neužtikrina geros sveikatos. Tačiau tiek veganizmas, tiek vegetarizmas ar žaliavalgystė turi savo pliusų ir minusų. Sakykime taip, mityboje labai svarbus maistinių medžiagų balansas – tam, kad gautume visų organizmui reikalingų medžiagų. Tai reiškia, kad turime stengtis, jog racione netrūktų ir maistinėmis medžiagomis praturtintų produktų. Praturtintų vitaminais B2, B12, D. Šiek tiek lengviau yra su mineralais ar nepakeičiamosiomis riebalų rūgštimis, jų yra ir augaliniame maiste. Visavalgiams tuo rūpintis nereikia, tačiau jiems taip pat yra svarbus mitybos subalansavimas ir įvairovė. Labai svarbu, kad mityba nebūtų vienpusė ir nuobodi. Ar svarbus yra valgymo laikas? Ryte svarbu valgyti ne iškart nubudus, o vakare – nevalgyti prieš pat miegą. Dienos metu tikrai gali būti ir būna visko. Stenkitės valgyti dažnai, nedideliais kiekiais, maždaug kas 2–3 valandas. (Gabijos Monikos Vainiūtės nuotr.) Daugelis sako, kad vakarienę svarbu pavalgyti iki 18 val., nes vėliau lėtėja medžiagų apykaita ir lėčiau virškinamas maistas. Ar tai pagrįstas teiginys? Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo, kada jis eina miegoti, ar dirba naktį, kada keliasi ryte, ar intensyviai sportuoja prieš miegą. Iškart pavalgius, maistas yra skaidomas į mažas daleles (virškinamas), vėliau sudėliojamas į „stalčius ir lentynėles“ – pasisavinamos maistinės medžiagos, o dar vėliau yra pašalinama tai, kas tose „lentynose“ būti negali. Visas šis procesas, suvalgius maisto (virškinimas), jei nėra sutrikimų ar ligų, vyksta apie 24 valandas. Ir visas šis procesas vyksta nuolat, net tuomet, kada miegate. Mokslininkai vis dar neturi bendros nuomonės, ar tikrai 2–3 valandas prieš miegą geriau nieko nevalgyti. Tarkim, baltyminis kokteilis 30 minučių prieš miegą aktyviai sportuojantiems vakare padeda atstatyti raumenis. Tačiau šis kokteilis tikrai nėra reikalingas, jei vakare fizine veikla neužsiimama. Jei taikysime taisyklę, kad vėliausiai turime pavalgyti likus 3 valandoms iki miego, o žmogus nueina miegoti 12 valandą nakties, tai nereiškia, kad paskutinis valgymas 9 valandą vakaro turi būti soti vakarienė. Sočią vakarienę pasirinkite anksčiau, o 9 valandą vakaro tiesiog galėsite suvalgyti lengvą užkandį, neturintį angliavandenių. Mums miegant nukrenta kūno temperatūra ir organizmas įsijungia į dažniausiai 8 valandas trunkantį „badavimo“ režimą. Mūsų energijos saugyklos jau yra užpildytos maistu, kurį valgėme dienos metu, todėl energijos tikrai pakaks svarbiausioms organizmo funkcijoms palaikyti naktį. Bet derėtų prisiminti, kad maisto virškinimui taip pat reikalinga energija, todėl suvalgius maisto prieš pat miegą, energijos bus sunaudojama daugiau, sutriks normalus mūsų miegas. Padovanokite savo organizmui ramybę, neverskite jo dirbti papildomų darbų jums miegant. Tuo metu atsistato mūsų audiniai ir organai, į „lentynas“ sudėliojamos medžiagos, kurios stiprina mūsų imunitetą. Jei dienos metu valgėte reguliariai ir tikslingai, per vakarienę tikrai nepersivalgysite ir nekils idėja sukisti naktipiečių. Taip pat atminkite, kad virškinimas prasideda jau vien galvojant apie maistą, matant jį ar užuodžiant jo kvapus. Todėl paprastas patarimas: nevartykite kulinarinių knygų ar internetinių puslapių prieš miegą. O pusryčiai? Pusryčius geriausia valgyti po lengvos rytinės mankštos ir apsilankymo tualete. (Gabijos Monikos Vainiūtės nuotr.) Ar einant subalansuotos ir sveikos mitybos keliu būtina visiškai atsisakyti cukraus, baltų miltų ir visų kitų kaloringų skanėstų? Kaip nugalėti potraukį saldumynams? Taip, norint sumažinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu, nenorint nutukti, šiuos produktus reikia smarkiai sumažinti. Potraukis saldumynams išnyks subalansavus mitybą. Valgant daug skaidulų turintį maistą, pakeitus rafinuotus miltus rupiais ir pilno grūdo miltais, visiškai atsisakius balto cukraus, cukraus lygis jūsų kraujyje nustos „važinėti“ nelabai linksmais kalneliais ir taip išnyks stiprus potraukis saldumynams. Ar tu, būdama dietistė, kartais sau nuolaidžiauji ir leidi suvalgyti gabalėlį torto? Taip, aš tikrai leidžiu sau „nuklysti nuo kelio“, ypač kelionėse. Manau, kad kur kas didesnė nuodėmė būtų atsibusti Paryžiuje ir ryte nenueiti į vietinę kepyklėlę pasimėgauti šviežiu raguoliu. Tačiau visą likusią dieną mielai ieškau ir sveikesnių užkandinių. Mūsų organizmas puikiai su tuo susitvarko ir mums „atleidžia“, tik mūsų mintys – ne. Labai svarbu tai, ką darai kasdien, o ne kartais. 10 produktų pagal tave, kuriuos savo virtuvėje privalo turėti kiekvienas, norintis žengti sveikesnės mitybos link. Tai, aišku, būtų šviežios ir šaldytos daržovės, vaisiai, uogos. Įvairiausios sėklos, riešutai. Nerafinuotas kokoso aliejus, skirtas kepti, ir šalto spaudimo sėklų, alyvuogių ar riešutų aliejai šaltiems patiekalams. Kruopos: bolivinė balanda, nekepinti grikiai, soros, burnočiai. Tiek šviežios ciberžolės ir imbiero šaknys, tiek jų prieskoniai. Himalajų rožinė druska ir, be jokios abejonės, – citrina. Tačiau, sutik, kad ne visada pusryčius, pietus ir vakarienę pavyksta suvalgyti namuose – būna verslo susitikimų, netikėtai užklupęs pietų metas mieste ir pan. Keli patarimai, kaip pasirinkti teisingai? Kokių principų laikytis, norint neišklysti iš doros kelio? Valgydami mieste pirmiausia užsisakykite salotų, o tik vėliau – šiltą patiekalą. Tendencija, kad sriuba yra atnešama pirmiausia, o tik vėliau – salotos, turi keistis. Pagerinti virškinimui mums yra reikalingas šiltai neapdorotas maistas – šviežios daržovės. Jos suteiks reikalingų skaidulų ir fermentų, reikalingų šiltam maistui virškinti. Taip pat atsisakykite baltos duonos skrebučių su sviestu, kaip „nemokamo užkandžio“. Tai nenumalšins jūsų alkio, o atvirkščiai – jį tik padidins dėl „iki lubų“ iššokusio cukraus lygio kraujyje. Užsisakius šiltą patiekalą, tegul ¾ jo sudaro daržovės, o ¼ būna kruopos arba mėsa, žuvis, sūris ar ankštinės daržovės. Valgant mieste dietistė pirma rekomenduoja užsisakyti salotų, o tik vėliau – šiltą patiekalą. (Asmeninio archyvo nuotr.) Pusryčiams kelyje labai tinka vaisių kokteiliai, ryte užtruksite vos kelias minutes jam pasigaminti. Su savimi visada turėkite buteliuką vandens, sausų (per naktį mirkytų) riešutų, vaisių, kokybiško ekologiško juodojo šokolado, pagaminto tik iš kakavos produktų. Vis dažniau vieši Lietuvoje. Kokias 3 vietas renkiesi sveikiems pietums? – „LEAF cafe“, esančią Užupio g. 3–15, – salotų barą „Mano Guru“, Vilniaus g. 22/1, – vegetarišką restoraną „Botanique“, Totorių g. 3. Bet tai tikrai nėra vienintelės vietos, kuriose lankausi. Rasti kažką valgomo sau ar pritaikyti savo įpročius galiu daugelyje maitinimo įstaigų, net jei teks valgyti tik užkandžius. Man tai nėra problema. O kur Vilniuje stabteli puodeliui kavos ar arbatos? Be jokių abejonių, tai – „Huracan Coffee“ (buvusi „Šviežia kava“), esanti Vokiečių g. 15. Toje vietoje žavi viskas: šiuolaikiška aplinka, europietiškas aptarnavimas, rūšinės kavos ir arbatos. Ten tiesiog susilieju su nuostabia atmosfera, ir laikas praleistas su žmonėmis ar tiesiog dirbant praskrieja nepastebimai. #nomnomlt #pietūs #raguoliai #tomaeroglu #daržovės #interviu #vegetariška #top7 #salotos #veganiška #pusryčiai #sveikamityba #subalansuota #TOP #dietistė #gyvensena #pokalbis

Parduotuvių lentynose akį traukia gražios švarios morkos, plauti fasuoti špinatai, petražolės, svogūnų laiškai ir kitokios daržovės bei prieskoninės žolelės. Tačiau ar plautus produktus galima vartoti vos išėmus iš pakuotės, ar vis tik juos reikia papildomai nuplauti? „Jeigu ant produkto pakuotės pažymėta, kad jis yra plautas, reiškia, kad tie vaisiai ar daržovės saugūs, nes juos plauna kelis kartus. Bet siekiant apsisaugoti nuo bakterinės infekcijos, būna, kad produktą mirko silpnuose chloro tirpaluose. Problema ta, kad ant tų vaisių ir daržovių gali likti didesnis chloro kiekis, kuris nėra pageidautinas. Žinoma, Europos Sąjungos tarnybos prižiūri, kad to nenutiktų, bet visko pasitaiko. Tie didesni kiekiai chloro gali neigiamai atsiliepti sveikatai. Aš rekomenduoju produktus perplauti, tačiau jeigu būnant iškyloje gamtoje nėra galimybės jų perplauti švariu geriamuoju vandeniu, tai nuo vieno karto tikrai nieko neatsitiks“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Aurelija Drumstienė. Kodėl juoduoja greičiau? Prieš pateikdami parduotuvėms, ūkininkai ar fasuotojai mechaniniu būdu morkas nuplauna švariu vandeniu. Taip pažeidžiamas paviršinis šių daržovių odelės sluoksnis: „Normalu, kad plauti produktai, parsinešus juos namo, greitai pajuoduoja. Lygiai taip pat būna, jeigu žmogus kokį nors produktą nulupa ir palieka jį porą parų gulėti, tada jis neturi apsauginės funkcijos ir, aišku, pradeda greičiau gesti“, – sako Aurelija Drumstienė. Pavyzdžiui, morkose pajuodavimai dažniausiai atsiranda nuo natūraliai jose esančių *fenolinių junginių, kurie, reaguodami su aplinkos oru, padaro juodos spalvos dėmeles. Labai panašūs procesai vyksta tada, kai perpjautas obuolys paruduoja. Šią nepageidaujamą reakciją dar labiau skatina ilgas plautų morkų sandėliavimo laikas vėsiose patalpose. Kartais pirkėjai mano, kad morkos ruduoja, nes yra pertręštos azotinėmis trąšomis. Tokioms morkoms būdinga pavandenijusi šerdis, jos greičiau pūva, bet spalva nuo to nesikeičia. * Augaliniai antioksidantai #AurelijaDrumstienė #špinatai #komentaras #petražolės #daržovės #patarimai #svogūnųlaiškai #salotos

Nuo lapkričio 3 d. minėti medžiotojų globėjo Šv. Huberto dieną kviečia sostinėje veikiantis restorana „Telegrafas“. Šv. Huberto paminėjimo vakarienės metu bei dvi savaites po to restorano vyriausiasis šefas Javieras Lopezas Ruizas kvies vaišintis savo sukurtais puikiais patiekalais iš žvėrienos degustacinio meniu bei geriausio Lietuvoje someljė Narimanto Miežio parinktais bei prie patiekalų priderintais vynais. ŠV. HUBERTO DIENOS TRADICIJA Tradicija švęsti medžiotojų globėjo šventojo Huberto dieną lapkričio 3-iąją išliko nuo XII amžiaus. Šventasis Hubertas, anot legendos, buvo Burgundijos hercogo Huberto sūnus, mėgęs medžiokles ir puotas. Legenda byloja, jog medžiodamas vieną šv. Kalėdų vakarą jis pamatė elnią su dideliais dešimties atšakų ragais. Nutaikęs sviesti ietį, medžiotojas pargriuvo, o elnią nušvietė šviesa – tarp ragų Hubertas išvydo šviečiantį auksinį kryžių. Palaikęs tai Dievo ženklu, atsisakė turtų ir gyvenimą paskyrė Bažnyčiai. Savo buvusiose žemėse pastatė kelis vienuolynus, rūpinosi gyvūnais ir gamta. Po mirties jis paskelbtas šventuoju. Iki dabar švenčiama šv. Huberto diena buvo pradėta minėti iš karto po jo mirties, pirmiausia išplito Belgijoje, Nyderlanduose, vėliau beveik visuose krikščioniškos Europos kraštuose, taip pat ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šv. Hubertas vaizduojamas dvejopai: kaip vyskupas, bet dažniausiai kaip medžiotojas, klūpantis prieš elnią su kryžiumi tarpuragyje. Elnias su kryžiumi yra pagrindinis jo atributas. Kiti atributai – stula, raktas bei su medžiokle susiję dalykai: žirgas, šuo, medžioklės ragas ir ant rankos tupintis sakalas. Medžioklės ragai yra vienas iš svarbiausių medžioklės atributų, kurių skambėjimas pagerbia sumedžiotus žvėris, sveikina gamtą ir primena tūkstantmečius menančią medžioklės tradiciją. Todėl šv. Huberto diena dažnai neapsieina be medžioklinių ragų orkestro. Dabartinė šv. Huberto dienos minėjimo tradicija Lietuvoje atkurta po kelių dešimtmečių pertraukos. Pirmieji ją paminėjo broliai pranciškonai, sukvietę Vilniaus medžiotojų bendruomenę į pamaldas Bernardinų bažnyčioje, kitais metais ją jau minėjo Troškūnų šv. Trejybės parapijos medžiotojai, šios šventės minėjimas kasmet plėtėsi, ir šiuo metu ją kukliau ar iškilmingiau pamini beveik visos Lietuvos rajonų medžiotojų bendrijos. ŠV. HUBERTO DEGUSTACINIS VALGIARAŠTIS RESTORANE „TELEGRAFAS“ Šiandien, lapkričio 4 d., vyksiančios Šv. Huberto šventinės vakarienės metu svečiai vaišinsis specialiai sukurtu žvėrienos degustaciniu penkių patiekalų meniu bei geriausio Lietuvoje someljė Narimanto Miežio parinktais vynais. Renginio metu apie patiekalų bei gėrimų subtilybes daugiau papasakos pats vyriausiasis šefas Javieras Lopezas Ruizas bei Narimantas Miežys, o savo muzikinių kūrinių rinktinę „Medžioklė su varovais“ pristatys bei svečiams gros garsusis džiazo muzikantas Petras Vyšniauskas. Renginio metu medžiokliniais ragais taip pat gros muzikantas Giedrius Labanauskas. Laisvėje augusio bizono karpačas su lengvu ąžuolo dūmu, juodųjų trumų kremu ir miško žolelėmis. (Roberto Daskevičiaus nuotr.) „Sudarydamas medžiotojų globėjo garbei skirtą valgiaraštį stengiausi atsižvelgti ne tik į metų laikus bei sezoninius produktus, bet ir į medžioklei prijaučiančių gurmanų skonį – valgiaraštyje dominuoja laukinė paukštiena ir žvėriena – laisvėje augusio bizono mėsa, elniena, laukinių karvelių ir ančių mėsa bei kt.“, – pasakojo virtuvės šefas Javieras Lopezas Ruizas. Pasitikimo užkandžiui bus patiekiamos naminės elnienos dešrelės su kriaušių ir spanguolių čiatniu ir kakavos traškučiu. Šaltajam užkandžiui – laisvėje augusio bizono karpačas su lengvu ąžuolo dūmu, juodųjų trumų kremu ir miško žolelėmis. Karštasis užkandis bus ruošiamas iš laisvėje augusios anties: be lukšto virtas anties kiaušinis, rūkyta anties krūtinėlė, „Foie Gras Mi-Cuit“ ir lengvas bulvių „Parmentier“ su juodaisiais trimitėliais Pagrindiniam patiekalui bus patiekiama kepta karvelio krūtinėlė, karvelio šlaunelės „Confit“ su baravykų ravioliais ir pastarnokų tyre, o prie jo – argentinietiškas „Achaval Ferrer Malbec“ vynas. Arba elnienos nugarinė su raudonųjų serbentų žele, naminiais bulvių švilpikais ir Porto vyno padažu. Prie šio patiekalo someljė rekomenduoja taurę „Cono Sur Reserva Especial Pinot Noir“ iš Čilės. Desertui virtuvės šefas paruošė „Mac Macaron“ su juodojo šokolado iš Nikaragvos Respublikos „Ganache“, aviečių džemu ir pasifloromis. Desertą restorano someljė Narimantas Miežys rekomenduoja ragauti su ispanišku „Torres Floralis“ desertiniu vynu. Degustacijos 4 patiekalų / 48 EUR #JavierasLopezasRuizas #švhubertas #telegrafas #degustacinismeniu #maistoirvynoderinimas #restoranas #valgiaraštis #vynas

Užėjus į itališką kepyklėlę-bistro „Gatvės kepėjai“, atsiduri jaukioje šurmulio pilnoje erdvėje. Duris atidaro savininkas ir pagrindinis kulinaras, kuris net nepanašu, jog atėjo į darbą – atsipalaidavęs, vilkintis patogius drabužius ir garsiai šnekantis Audrius Burokas. Audriau, kepyklų Vilniuje gausu. Kuo jūs kitokie? Džiaugiuosi, kad į visus savo gaminius mes įdedame sielą. Aš mėgstu daryti tai, ką darau ir tais kepiniais labai džiaugiuosi. Negaminu kiekiui, o gaminu taip kad būtų skanu, naudoju geriausius aliejus iš alyvuogių aliejaus mokyklos. Tokiu aliejumi paskaninus paprastas salotas, žmonės klausia kodėl taip skanu, ko čia įdėta. Noriu gaminti taip, kad parduočiau tai, kas yra skanu ir gerai, o ne primintų greito maisto konvejerį. Visgi, prie publikos reikia prisitaikyti, pavyzdžiui, nors esame itališka kepykla, gaminame ruginę lietuvišką duoną. Lankytojai be jos tiesiog negali. Įsikūrėte neseniai, šį pavasarį, kodėl sugalvojote kurti būtent kepyklą? Darbe žiūrinėjau internetu siūlomas patalpas, akis užkliuvo už šių patalpų, nes čia anksčiau lankydavausi, čia buvo kepykla. Sužaidė nostalgija. Nieko nesitikėdamas paskambinau ir taip išėjo, kad šios patalpos atiteko man. Tik maža smulkmena – profesionaliai niekada nieko bendra su maistu neturėjau ir kepiniais man užsiimti neteko, nors sukausi maisto versle. Kai pradėjome čia kurtis, viskas vyko tokiu greičiu, kad sunku suvokti. Maždaug per pusantro mėnesio įsikūrėme, pasikvietėme italus, kurie mokė kaip reikia kepti duoną. Džiaugiuosi, kad į visus savo gaminius įdedame sielą Sakote konditerija, kepiniai jums buvo nepažįstamas dalykas. Tačiau dabar pats kepate duoną. Kaip visko išmokote? Italai mus išmokė duonos kepimo pagrindų, o toliau jau kuriame patys. Pradžioje, kol mokiausi, daug kepinių išmečiau, paskui prašydavau, kad paliktų mane vieną ir kepdavau naktimis, bandydavau visokius variantus. Dabar, po kokių pusės metų, jau galiu pasakyti, kad moku iškepti duoną. Jaučiu ją. Turiu sukūręs ir kelias rūšis savo duonos, turbūt kokias tris… Dažniausiai idėja kaip iškepti, ko pridėti, šauna spontaniškai. Tiesiog gamindamas kokią nors duoną pagal receptą, sugalvoju, kad reikėtų pridėti vieno ar kito, o tada žiūriu, kas išeina. Šiose patalpose ne kartą kūrėsi vis kita kepykla. Nutarėte tęsti tradiciją? Taip, kartą čia atvažiavo lenkas, jis viską apžiūrinėjo, fotografavo ir paprašė, kad leisčiau nusileisti į apačią. Paklausiau kodėl. Jis nuėjo ten ir rodydamas sakė: „Čia mano prosenelė pati vyrius įstatinėjo ir čia jos kepykla kažkada buvo.“ Tokios istorijos įkvepia. Kaip apibūdintumėte vilniečių duonos vartojimo įpročius? Pradžioje sunkiausia buvo suskaičiuoti, suplanuoti kiek ko nupirks, nes visiškai neįsivaizdavau kaip gali būti. Ir aišku viskas dabar visiškai kitaip nei galvojau. Pirmomis dienomis duoną kepiau naktį. Pirmą nakties atvažiuodavau čia ir kepdavau, kad aštuntą ryto duona jau būtų paruošta parduoti. Nes ir italai manė, kad duoną pirks iš ryto. Tačiau italų kultūra visai kitokia. Ten ryte žmonės prisiperka duonos, kepykla viską išparduoda ir užsidaro. O čia yra visiškai kitaip. Kad ir dabar (kalbėjome 15 val.), pažiūrėkite, pilna duonos, o popiet ir vakare ją tiesiog iššluoja, nes pas mus žmonės mėgsta kepinių nusipirkti vakare. Tai kartais galvoju, kad nevertėtų man penktą ryto eiti į darbą (juokiasi). Kepyklos šeimininkas Audrius Burokas. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Ar pastebėjote, kur dažniau vilniečiai perka duoną? Prekybos centre ar vis tik kepyklose? Prekybos centre pirkti daugumai yra normalu, nes pirmiausia ir kaina yra mažesnė, nors šioje vietoje dar pasiginčyčiau. Pačioje pradžioje tam tikrą duoną pardavinėdavome už kilogramo kainą. Nuėjęs į prekybos centrą, matydavau, kad kai kurios duonos kilogramo kaina didesnė. Brangesnė duona kai kuriuos gąsdina, tačiau tas brangumas yra sąlyginis. Visada reikia žiūrėti į duonos svorį, iš kokių produktų ji gaminama. Mes duoną kepame iš itališkų miltų, kadangi esame itališka kepykla ir jie kokybe labai skiriasi nuo lietuviškų. Aš kalbu apie kvietinius miltus. Lietuvoje nėra tiek saulės, mes negalime užauginti tiek skirtingų miltų, kiek užaugina italai. Tai yra faktas. Aišku negali sakyti, kad iš lietuviškų miltų negalima pagaminti duonos. Pirminis produktas išeina toks pats, bet duonos laikymo, šviežumo prasme viskas išeina geriau naudojant itališkus miltus. Žinoma, nesu ekspertas, kad sakyčiau kategoriškai, bet kiek teko su tuo susidurti, pastebiu tokią tendenciją. Duona yra tas produktas, kuris gan greitai sudžiūna, tampa netinkamas vartoti. Ką reiškia gera duona ir kaip patikrinti jos šviežumą? Bet kurios duonos šviežumą reikia nustatyti pagal jos paviršių, nes duonos vidus šviežias išlieka gana ilgai. Jeigu duona yra pastovėjusi kelias dienas, jos paviršius pasidaro trapus, suskilinėjęs. Pavyzdžiui, ciabatta turėtų būti korėta, neišsipūtusi, pakankamai plokščia, neturi būti puri kaip batonas. Jų esti labai daug ir skirtingų, bet esmė – ši duona neprivalo būti taisyklingos formos ir būtinai turi būti plokščia, nes iš italų kalbos ciabatta reiškia šliurę. Kaip išlaikyti šviežią kuo ilgiau? Geriausia laikyti šaldytuve. (Na, lietuviams tai visiškai neįprastas būdas) Pats kol pripratau…. Pradžioje buvo atgrasu laikyti duoną šaldytuve, bet italai taip išmokė. O jei nori šviežesnės, reikia pašildyti orkaitėje ir ji kaipmat tampa minkšta. Kai kurią duoną, kurią darau čia ir po to lieka likučių, atiduodame daugiavaikei šeimai, o kai kuriuos dalykus tiesiog užšaldau šaldiklyje ir jeigu man reikia parsinešu namo šaldytą, paskui atsišildau orkaitėje ir valgau dar tris dienas. Į kepyklą žmonės užsuka ne tik itališkos duonos, bet ir spurgų, kepinių, o šeštadieniais – picos. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Receptas. Salotos su aštuonkojais ir pugliese duona Aš be jų negaliu gyventi. Niekada neįsivaizdavau, kad galima taip paprastai padaryti. Tai yra tiesiog bulvės ir aštuonkojai. Išverdi šviežias lietuviškas bulves, aštuonkojį, kad nebūtų kietas, visa tai supjaustyti gražiais kubeliais, svarbu turėti šviežių petražolių, visa tai sumesti į vieną puodą, įdėti juodų supjaustytų alyvuogių, labai svarbu geras alyvuogių aliejus ir šiek tiek citrinos sulčių. Viską sumaišyti, įdėti druskos, pipirų tiek, kad būtų skanu. Šios salotos patiekiamos šiltos, kad atsiskleistų aliejaus aromatas ir skonis. Nors Lietuvoje įprasta manyti, kad duona turi turėti kažkokių priedų, pavyzdžiui, saulėje džiovintų pomidorų. Tačiau tereikia nusipirkti kepalą geros duonos, skanių alyvuogių ar džiovintų pomidorų ir mėgautis. Tai ir yra duonos esmė, ji neturi būti su priedais. Prie šių salotų labiausiai tinka ciabatta arba mano mėgstama pugliese. Jos universalios ir tinka prie visų patiekalų. Kepykla „Gatvės kepėjai“ Dominikonų 16 , Vilnius Tel: (8-677) 76464 Darbo laikas: I-V 9-19.30 val,. VI 10-19.30 val. „Gatvės kepėjai“ „Facebook“ profilis #mieste #AudriusBurokas #kepykla #kepiniai #ciabatta #senamiestis #pugliese #skanios #Gatvėskepėjai #italųvirtuvė #vilnius #duona