Fotografas ir dailininkas Algis Kriščūnas – vegetaras jau 25 metus, o neseniai tapo ir veganu. Per tą laiką garsus menininkas dėl savo pasirinkimo ne kartą įsivėlė į kurioziškas situacijas, kai iš restorano ar baliaus išėjo tuščiu skrandžiu. Jis įsitikino, kad geriausią maistą gali pasigaminti pats. Sužinokite didžiąsias Algio maitinimosi paslaptis.
Ką darote, jei atėjęs pas naujai pažįstamus žmones suprantate, kad, jūsų laukdami, jie paruošė cepelinų su mėsa?
Oi (atsidūsta)… Veikiu pagal seniai patikrintą schemą. Žmonės juk nežinojo, kad aš nevalgau mėsos ar pieno, stengėsi, tam sugaišo visą dieną, tai padėkoju, paprašau, kad nepiltų spirgučių, suvalgau bulvinę dalį, o mėsą, nutaikęs proga, įsimetu į delną ar servetėlę ir vėliau kokiam šuniukui atiduodu. (juokiasi). Jei patiekalas – tiesiog sumuštiniai su dešra, sakau teisybę ir paprašau verčiau pavaišinti obuoliais. Jų savo namuose turi dauguma žmonių.
O ką darote renginiuose, kur padavėjai nešioja ant padėklų vieno kąsnio sumuštinius?
Nebeklausiu sudėties. Didelė tikimybė, kad jie bus su ingredientais, kurie man netiks. Nepamenu, kada renginyje tokius sumuštinius ir valgiau. Beje, man renginių sumuštiniai dažniausiai būna neskanūs, tai jokio praradimo nejaučiu. Be to, nesu didelis triukšmingų renginių gerbėjas, retai ten išvis einu.
Valerijos Stonytės nuotr.
Ar valgote pusryčius, o gal esate linkęs praleisti?
Be abejonės, kad valgau! Aš tiesiog pabundu iš alkio. Dažniausiai mano pusryčiai būna sojų arba avižų pienu užpiltos kokios nors kruopos, pavyzdžiui, avižų. Dedu indą į mikrobangę, pašildau ir štai puikiausi pusryčiai.
Kalbant apie valgymo laiką, ar esate linkęs laikytis trijų patiekalų, pusryčių, pietų ir vakarienės, režimo?
Aš visą laiką valgau, nemeluoju, dievinu maistą. Todėl negaliu sakyti, kad labai laikausi to režimo. Daug užkandžiauju, valgau, kai susinervinu, kai darbas nesiseka, irgi valgau. Būna, kad jaučiu, kaip darbai nejuda į priekį, dirbdamas geriu kavą ar arbatą, kartu dar kokį vaisių suvalgau. Maistas mane kažkaip tarsi morališkai palaiko tokiose situacijose. O šiaip, pas mus šeimoje nėra maisto kulto. Jei nebūtų dukros, tai turbūt išvis prie bendro pietų ar vakarienės stalo su žmona nesusitiktumėme, negamintume nieko.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimo būdas tapus veganu?
Aš jau 25 metus iki tapdamas veganu buvau vegetaras. Nenusibrėžiau ribos sau, kad va, nuo šiandien būsiu veganas. Tas perėjimas įvyko pamažu, pradėjau po truputį atsisakinėti gyvulinės kilmės maisto. O gyvenimo būdas, na, jis niekaip nepasikeitė, nebuvo sunku tapti veganu. Vegetaru tapau, nes nustojęs valgyti mėsą pradėjau geriau jaustis. O kai nustojau valgyti pieno produktus, dar geriau pasijutau. Maistas mums reikalingas išgyventi, o skanu ar neskanu, čia jau kiekvieno asmeninis klausimas.
Valerijos Stonytės nuotr.
Ar yra koks produktas, kurio labai pasiilgstate, bet pagal veganišką mitybą negalite jo valgyti?
Negaliu sakyti, kad kažko pasiilgstu, man svarbu pavalgyti (juokiasi). Aš labai mėgdavau fermentinį sūrį. Mes rudenį, žiemą ir pavasarį su šeima gyvename Kanaruose, o ten yra didelis gerų sūrių pasirinkimas, pavyzdžiui, man labai patikdavo kietas, ilgai brandintas ožkų pieno sūris. Tačiau pastebėjau, kad mano cholesterolis pradėjo didėti, nuėjęs pas gydytoją klausiau, kodėl čia taip, gi aš mėsos nevalgau. Gydytojas iš karto pasiteiravo, ar valgau daug fermentinio sūrio, ir paaiškino, kad ten yra baisus kiekis sočiųjų riebalų. Tiesą sakant, išsigandau ir taip išvis atsisakiau pieno produktų.
Kokį patiekalą gaminate netikėtai užklupus svečiams?
Arbatą (juokiasi)! O prie arbatos patiekiu užkandžių: vaisių, riešutų, alyvuogių, marinuotų agurkėlių.
Ar mėgstate valgyti restoranuose, ar geriau namuose?
Labiau namuose, tačiau restorane atmosfera visai kita, ten smagu pasėdėti, susitikti su draugais, paragauti kažko neeilinio. Tačiau negaliu sakyti, kad restorane esu valgęs kažką ypač skanaus. Po to būna arba bloga, arba šiaip kažkas netinka.
Kokia virtuvė jums labiausiai prie širdies?
Turbūt indiška. Galiu išduoti, kad mėgstamiausias mano restorano patiekalas yra „Briusly“ restorane, tai „Himalajų ekspresas“, va čia mano arkliukas.
Ko, jūsų manymu, reikia žmogui, kad visą dieną užtektų energijos? Maisto arba ne maisto prasme.
Manau, kad pirmiausia reikia gyvenimo džiaugsmo, tada gali išbūti ir neėdęs visą dieną. Kartais darai kažką tokio įdomaus, tokio įtraukiančio, jog visai apie alkį pamiršti – nei valgyti, nei gerti nesinori. Jeigu esi nelaimingas, visą laiką nori valgyti, kažko ieškai šaldytuve. Reikia, kad gyvenimas vežtų!
