Paieškos rezultatai

Norėtumėte sutaupyti šiek tiek pinigų ir valgyti sveikiau atsisakydami tik vieno produkto kartą per savaitę? Drįstame pasiūlyti kiekvieną pirmadienį iš valgiaraščio išbraukti mėsą. Sparčiausiai plintanti mitybos, sveikatos ir aplinkos apsaugos tendencija pasaulyje – pirmadieniai be mėsos – ragina valgiaraštį paįvairinti vegetariškais patiekalais. Kepti pastarnokai su jogurto padažu KODĖL PIRMADIENIAI BE MĖSOS „Meat Free Mondays“ (liet. „Pirmadieniai be mėsos“) – taip vadinama iniciatyva, kurios pradžia Pirmąjį pasaulinį karą, kai JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) ragino amerikiečius mažinti pagrindinių produktų vartojimą. Taupymo sąskaita buvo siekiama maisto daviniais remti JAV karius ir nuniokotos Europos gyventojus, kur maisto pramonė buvo sutrikdyta. Skatindama namų ūkius ir piliečius prie akcijos prisidėti savanoriškai, FDA sugalvojo šūkį „Maistas laimės karą“ bei davė pradžią judėjimams „Pirmadieniai be mėsos“ ir „Trečiadieniai be kviečių“, taip primindama amerikiečiams šių produktų suvartoti mažiau. Kampanija buvo atgaivinta per Antrąjį pasaulinį karą, o savanoriški „Pirmadieniai be mėsos“ sugrįžo 2003 m. Prie šio savanoriško judėjimo populiariumo prisidėjo ir 2009 m. išplatinta vaizdo medžiaga apie mėsos pramonės poveikį klimato kaitai. Idėja, kai vieną dieną per savaitę valgomas tik vegetariškas maistas sparčiai išplito ne tik JAV, bet ir Kanadoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse. Didžiojoje Britanijoje iniciatyvos ėmėsi ir bene didžiausiu jos šalininku ir aktyvistu tapo garsi muzikos legenda, žinomas vegetaras seras Paulas McCartney. Prie jo prisidėjo dukros Stella ir Mary. Drauge jie lig šiol ragina visus, valgančius mėsą, bent kartą per savaitę į lėkštes dėti tik daržoves, vaisius, kruopas, uogas, riešutus. NAUDINGA SVEIKATAI „Net ir vieną dieną per savaitę be mėsos gali būti naudinga jūsų sveikatai. Apribodami suvalgomų mėsos produktų kiekį, natūralu, kad suvalgysite daugiau daržovių ir kitų augalinės kilmės produktų“, – sako dietistė Toma Eroglu. Ji priduria, kad valgant tinkamai paruoštą visavertį vegetarišką maistą organizmas aprūpinamas visomis reikalingomis maisto medžiagomis: „Vegetariniame maiste gausu skaidulų, kurių trūkumas gali sukelti įvairių negalavimų. Svarbu žinoti, kuo pakeisti mėsos produktus, kad organizmas gautų visas sveikatai reikalingas ir naudingas maisto medžiagas. Įtraukite į valgiaraštį daugiau daržovių (puiku, jei jos ekologiškos ar užaugintos pačių rankomis), vaisių, duonos produktų, grūdinių kultūrų, taip pat produktų, turinčių daug baltymų: ankštinių, sėklų, riešutų, sojų varškės tofu. NEABEJINGOS ŽVAIGŽDĖS P. McCartney dėka vegetarinė mityba bent kartą per savaitę tapo paskutiniu mados klyksmu tarp garsenybių. Šią, daugiau daržovių suvalgyti skatinančią, kampaniją palaiko tokios pramogų pasaulio žvaigždės kaip Gwyneth Paltrow, Kate Bosworth, Bryanas Adamsas, Richardas Bransonas, Kelly Osbourne, Alecas Baldwinas, Sophie Ellis Bextor, Sheryl Crowe ir kiti. Mes taip kviečiame prisidėti prie šios puikios ir sveikos iniciatyvos ir šio pirmadienio pietums siūlome 2 itin paprastus, bet labai gardžius receptus: KEPTOS MOLIŪGŲ SKILTELĖS SU SŪRIU GRIKIAIS, ANČIUVIAIS IR FETA ĮDARYTI POMIDORAI #GwynethPaltrow #RichardasBransonas #KateBosworth #KellyOsbourne #bemėsos #tendencija #vegetariška #SherylCrowe #pirmadienisbemėsos #AlecasBaldwinas #vegetarai #SophieEllisBextor #BryanasAdamsas

Muzikantas Jurgis Didžiulis sako: „Ryte dažniausiai renkuosi ruginę duoną su pomidorais, o savo ryto ir pusryčių koncepciją galėčiau vadinti „vaikų ganymu“. TRADICINIAI PUSRYČIAI LIETUVOJE Darbo dieną pusryčius pirmiausia turiu pagaminti savo vaikams, o jie abu turi labai konkrečių ir specifinių poreikių: vienas sūnus labai mėgsta košes su skrebučiais, o vyresnėlis – kiaušiniene, tačiau būtinai tik labai lengvai pakeptą. Aš dažniausiai renkuosi ruginę duoną su pomidorais, labai mėgstu ir pasigaminti špinatų salotų – jos man ir pakankamai sočios, ir skanios. Receptas paprastas: imu nemažai špinatų, vieną pomidorą, vieną aitriąją, jei yra – grikių arba ryžių, tuomet viską pagardinu alyvuogių aliejumi, lašu ar dviem acto ir druska. Erica savo darbo dienas pradeda truputį vėliau, tačiau kartu pusryčiaujame savaitgaliais, tuomet dažnai renkamės omletą, kurį gardiname sūriu, špinatais, aitriąja paprika, šviežiais ar saulėje džiovintais pomidorais. Vis dėlto vaikai net ir savaitgaliais nemėgsta didelių nukrypimų nuo įprastinio meniu. Žinoma, vasarą labai smagu savo racioną paįvairinti vaisiais. PUSRYČIAI NAMUOSE Savo ryto ir pusryčių koncepciją galėčiau vadinti „vaikų ganymu“: „Greičiau, greičiau, valgom, valgom, o dabar į mokyklą!“ Būna nemažas iššūkis, nes jie mėgsta valgyti lėtai, mėgaudamiesi… (šypsosi). Mieste pusryčiaujame retai – nebent tais atvejais, jei atsikeliame po kokios nors šventės arba virtuvę būna ištikusi kokia nors katastrofa, ir kiekvienas jos paviršius ryte būna nukrautas neplautais indais. Mėgstame kepyklėles, retsykiais kokias nors vietas, kuriose siūlo vėlyvus pusryčius. Muzikantas Jurgis Didžiulis: „Ryte dažniausiai renkuosi ruginę duoną su pomidorais, o savo ryto ir pusryčių koncepciją galėčiau vadinti „vaikų ganymu“. (VMG archyvo nuotr.) TRADICINIAI PUSRYČIAI KOLUMBIJOJE Tačiau mano dabartiniai pusryčių įpročiai visiškai skiriasi nuo to, kaip maitindavausi Kolumbijoje… ypač mėgstu duonos paplotėlius, kurie vadinasi „arepas“ – kartais juos gaminu ir Lietuvoje, tačiau pastaruoju metu dėl laiko stokos tai darau rečiau. Žiauriai skanūs! Tai yra tam tikros kukurūzų miltų duonelės, ir jų yra tiek rūšių, kaip duonos Lietuvoje. Kartais jos būna tokio plonumo kaip tortilija, kitos būna storesnės – taip pat jų būna ir su sūriu, ir be jo ar su kokiais kitais pagardais. Be to, „arepas“ galima ir virti, tada jų konsistencija primena kone cepeliną. Dažniausiai Kolumbijoje dominuoja kukurūzų miltai, kurie energijos suteikia ilgesniam laikui, nei kitos rūšys. Labai dažnai „arepas“ pateikiamos ir su specialiu „hogao“ padažiuku, laikomu Kolumbijos virtuvės pagrindu, ir yra gaminamas iš pomidorų, paprikų, svogūnų bei česnakų. Tiesa, skubėdamas kas rytą jo nepasigaminsi, nes darant viską sąžiningai, jam reikėtų leisti pakepinti apie 20 min. Aš pats labai mėgstu pridėti ir maltų kmynų bei kalendrų. O smagiausia tai, kad pasigaminus daugiau šio padažo užtenka ir kelioms dienoms į priekį. Kai tik turiu laiko, labai mėgstu visa tai gaminti. Kolumbijoje, kadangi dažniausiai yra kas nors, kas mus ten lepina, taip pusryčiaujame beveik visada. Be to, kava Kolumbijoje yra visai kitokia – ten ji yra itin rūgšti ir aromatinga, tad žmonės darosi didelį nestiprios kavos puodą ir ilgai ją gurkšnoja. Ir dar vienas dalykas, kuris Kolumbijoje yra ypatingas, žinoma, visi vaisiai: papaja, mango, marakuja ir net daug tokių, kurie Lietuvoje nežinomi… Taip pat ir daugybė skirtingų rūšių bananų, tarkime, platanai, kuriuos galima ir virti, ir kepti. PUSRYČIŲ FILOSOIJA Aš pritariu pasakymui, kad pusryčiai yra svarbiausias dienos valgymas – ir kokiu maistu pasikrausi, tokia likusi diena ir bus. Pats mažai valgau pieno produktų ir žinau, kad mane nekaip veikia kvietinių miltų patiekalai, tad savaime jų vengiu. Iš kitos pusės, kontroliuoti savo mitybą yra gerai, tačiau tai neturi tapti stresu – reikia sau leisti maistu mėgautis! Tikiu, kad valgyti reikia sveikai, tačiau jei tai tau neteikia jokio pasitenkinimo, vadinasi, praleidi vieną geriausių žmonijos išvystytų malonumų! Malonumą galima suteikti ne tik menu, architektūra, bet ir maistu, todėl reikia sugebėti mėgautis ta jo estetine, šiek tiek hedonistine dimensija.

Jau seniai Londonas lietuviams nebėra jokia egzotika. Dažnai ten skrendama tiesiog savaitgaliui. Tarp turistų lankomiausių vietų – Londono muziejai, bažnyčios, karališkieji rūmai, parkai. Žinoma, ir aludės (angl. pubs). Tačiau šįkart mes norime pasiūlyti kitokią ekskursiją po Londoną, kurioje ne tik pramankštinsite kojas ir pamaloninsite akis, bet įdarbinsite visus savo pojūčius. Nes šios kelionės tikslas – ragauti ir dar kartą ragauti. GARSIAUSIAS BRITANIJOS MAISTO TURGUS Visi maisto mylėtojai nors kartą privalo apsilankyti „Borough Market“ turguje. Tai – žinomiausias šalies maisto turgus, kuriame rasite tiek britų, tiek tarptautinių gamintojų produkcijos. Turgaus užuomazgos prasidėjo dar XI a., kai grūdų, žuvies ir gyvulių pardavėjai rinkdavosi ant Londono tilto. XIII a. visi pardavėjai perkelti į gatvę, kuri dabar žinoma kaip Borough High Street. Nuo tada turgus ir veikia šioje vietoje. Šiuo metu turguje yra daugiau nei 100 prekystalių, čia galite įsigyti daržovių, sūrio, duonos, mėsos gaminių, žuvies ir jūrų gėrybių, prieskonių, grybų, gėlių. Prie žuvies prekystalio už 1,5 svaro įsigiję austrę, šalia rasite ir šampano (taurė – 6,5 svaro) ar „Prosecco“ (taurė – 4,5 svaro) pardavėją. Visi produktai yra švieži, o maistas – gaminamas prie jūsų akių. Tačiau sakoma, kad ne dėl maisto kokybės šis turgus toks ypatingas. Turgaus bendruomenę sudaro žmonės iš Didžiosios Britanijos, kitų Europos ir viso pasaulio šalių. Visiems pardavėjams rūpi jų parduodamo maisto ir gėrimų kokybė. Dauguma jų patys augina, kepa ir pardavinėja savo produkciją. O tie, kurie importuoja, jums išsamiai papasakos, iš kurio pasaulio krašto yra jų siūlomi produktai ir kaip jie buvo auginami. Pavyzdžiui, turguje iš tolo šviečia užrašas „Pauostyk tai čia“. Priėję rasite kelis stiklinius indus su vienais brangiausių delikatesų pasaulyje – trumais. Tad nenustebkite turguje sutikę garsų šefą, restorano savininką ir daugybę kokybiško maisto mylėtojų. Čia gausu įvairių kavinių, užkandinių, nesunkiai rasite staliuką, kur galėsite paragauti savo įsigytų gėrybių. KINŲ KVARTALAS Londonas yra daugiakultūrinis miestas, ir kiekviena tauta formuoja jo kulinarinį veidą. Jei norite pajusti Azijos skonį, turite užsukti į Londono „Chinatown“. Jis įsikūręs pačiame miesto centre, užima dalį Vestminsterio rajono ir yra išsidėstęs Gerrardo gatvėje bei aplink ją. Praktiškai visi kinų restoranai kviečia jus paragauti įvairiausių dim-sum ir keptų vištų ar kitų jos dalių, pavyzdžiui, vištos kojų – jas galima apžiūrėti tiesiog vitrinoje. Pirmas kinų restoranas Londone atidarytas dar 1907 metais. Jie sparčiai išsiplėtė po Antrojo pasaulinio karo. 2003 metais pirmą kartą istorijoje Londone veikiantis kinų restoranas gavo „Michelin“ žvaigždę. Taip į istoriją įėjo „Hakkasan Hanway Place“. Beje, šis restoranas tituluojamas „seksualiausia vieta“ Londone, ir, nors čia turėsite nemažai išleisti, vietinių teigimu, maistas ir aptarnavimas vertas kiekvieno grašio. Londono skonis – rafinuotumo ir paprastumo derinys LONDONO SITIS Norite pajusti, ką reiškia pasakymas „spartus gyvenimo tempas“? Tada privalote pasivaikščioti po Londono Sitį, arba istorinį Londono centrą. Tai – vienas didžiausių komercinių ir finansinių centrų visame pasaulyje. Pietų metu visi čia dirbantys žmonės suplūsta į gatves, todėl prie aludžių ir kavinių gatvėje nusitęsia ilgiausios eilės. Iš tikrųjų Londone įpranti, kad per pietų pertraukas išgeriamas bent bokalas alaus. Londono Sityje dirbanti pažįstama ukrainietė juokavo, kad visi sprendimai yra priimami prie bokalo alaus arba… beuostant kokainą. Sityje šalia modernių stiklinių pastatų kontrastuoja XIII a. pastatyta Šv. Pauliaus katedra. Beje, iki 1962 m. katedra buvo aukščiausias Londono pastatas. Stovėdami biurų ir parduotuvių centre ir iš vienos pusės besigrožėdami katedra galite paskanauti namuose pagamintų spurgyčių ar kitų gardėsių. Toks mini maisto turgus įsilieja į brangių parduotuvių ir skubančių biurų darbuotojų minią. Garsusis keliaujantis šefas Anthony Bourdainas, filmuodamas laidą Londone, papietauti užsuko į Sityje esantį restoraną „Sweetings“. Prie jo nepamatysite jokių eilių ar iškabų „fast food“, „slow food“. Vitrinoje – austrės ir vynas. Prie staliukų – tik kostiumuoti džentelmenai. Sakoma, kad nuolatiniai lankytojai čia laukia tol, kol juos aptarnaus konkretus padavėjas. PAOBUOLIAUTI SODE Antrasis Covent Garden rajono vardas galėtų būti Londono teatras. Be kitų teatrų, Covent Garden stovi žymioji Karališkoji opera – viena iš dviejų pagrindinių Londono operos scenų. Nesvarbu, mėgstate dramas, komedijas, miuziklus ar baletą, – kas vakarą čia verda kultūrinis, o šalia jo – ir kulinarinis gyvenimas. Svarbi šio rajono dalis – „Apple Market“, tai nedidelis turgus milžiniškame Covent Garden prekybos centre. Jame įsikūrę vietos meistrai, pardavinėjantys papuošalus, drabužius, rankų darbo suvenyrus, paveikslus, saldumynus. Be to, architektūros šedevru vadinamame turgaus pastate veikia kavinės ir restoranai, kurių vienas – garsiojo britų šefo Jamie Oliverio. LONDONO GARBĖ Ne vieną šimtą metų skaičiuojančios britų aludės su išdidžiai užrašytomis įkūrimo datomis kviečia užsukti išalkusius ir ištroškusius praeivius. Juose per pietus susirenka ir biurų tarnautojų, ir iš pašalpų gyvenančių asmenų. Pirmieji papietauja, išgeria alaus ar vyno ir išeina. Antrieji – geria alų ir žaidžia biliardą ar smiginį. Beje, tikriausiai daugelis yra girdėję apie britišką alų „London Pride“, bet taip pat meniu kai kur vadinama ir riebaluose kepta žuvis su bulvių skiltelėmis (angl. fish and chips). Tradiciškai britišku laikomas patiekalas atsirado XIX a. kartu su Pramonės revoliucija. Tuomet buvo išplėtotas žuvies gaudymas žvejybiniais tralais, o platus geležinkelių tinklas uostus sujungė su pagrindiniais pramonės miestais. Tiesa, manoma, kad riebaluose kepta žuvis į Angliją atkeliavo kartu su žydų pabėgėliais iš Ispanijos ir Portugalijos dar XVI a. Tačiau pirmąją „fish and chips“ parduotuvę Londone Josephas Malinas atidarė tik 1860 metais. Visgi per tuos dešimtmečius, kai egzistuoja šis patiekalas, išliko ne visos tradicijos. Anksčiau užsisakę žuvies su bulvėmis būtumėte gavę juos susuktus į seną laikraštį, bet tai pakoregavo Europos Sąjungos direktyvos. Tad šiuo metu dažniausiai maistas pakuojamas į paprastą popierių, kartonines ar putplasčio dėžutes. KARALIŠKAS MALONUMAS Bulvės ir žuvis neskamba viliojančiai? Norite iš darbininkų klasės pakilti į aukštuomenę? Tuomet centre privalote užsukti į unikalią „Fortnum & Mason“ bakalėjos parduotuvę, įkurtą dar 1707 m. Parduotuvė garsėja savo desertais, šokoladu, kava, arbata, vynu, pastate veikia penki restoranai. Kalbant apie kainas, už vieną pyragaitį sumokėsite apie 6 svarus, o už šokoladinį advento kalendorių – apie 200 svarų. 2012 m. švenčiant D. Britanijos karalienės 60 metų valdymo jubiliejų, ketvirtame pastato aukšte atidarytas „Deimantinio jubiliejaus arbatos salonas“. Jo atidaryme dalyvavo ne tik karalienė Elizabeth II, bet ir princo Williamo žmona kunigaikštienė Catherine bei Kornvalio kunigaikštienė Camilla. Tačiau niekas neįpareigoja jūsų nusipirktą pyragaitį suvalgyti kurioje nors iš brangių kavinių. Išeikite į gatvę, užsukite į artimiausią tinklinę kavinę kavos ir pajuskite tikrą Londono skonį – rafinuotumo ir paprastumo derinį.

Būtinas šeštadienio ryto ritualas. Man patinka gaminti, tačiau svarbiausia – gaminti kažkam. Neturiu tradicijos gaminti savaitgaliais, mėgstu tai daryti tada, kai ateina įkvėpimas. Esu šiek tiek keistas, nes beveik negeriu kavos ir arbatos, todėl neturiu ritualo atsikėlus išgerti puodelį karšto gėrimo. Aš galiu padaryti labai skanios kavos, pavyzdžiui, kažkam, kas su manimi miegojo (juokiasi). Rytais mėgstu omletus, kartais blynus, košes. Svarbiausia – nieko sunkaus. Savaitgalio pusryčiai namuose. Vokiški pusryčiai. Dažnai būnu Vokietijoje, tad labai juos mėgstu. Ant stalo būna labai daug ingredientų: mėsos, sūrių, būtinai – kiaušinių ir apelsinų sulčių ar džemų. Žodžiu, pasirenki tai, ko tą akimirką nori. Savaitgalio pusryčiai mieste. Man labai patinka salotų baras „Mano guru“. Jie pusryčius tiekia iki 14 val., todėl jeigu savaitgalį atsikeli vėliau, gali laisvai spėti papusryčiauti ten. Šioje kavinėje valgau mini sumuštinukus, košes ar net išgeriu stiklinę kefyro. Valgau daug ir viską. Beveik nėra valgių, kurių nemėgčiau. Tobuli sekmadienio pietūs. Geriau įsivaizduoju šventinę sekmadienio vakarienę. Ant stalo privalo būti koks nors patiekalas iš mėsos, nes esu mėsėdis. Tik kiaulieną valgyti vengiu, todėl tinka kalakutiena, jautienos „šmotas“ su rozmarinais ar kmynais ir būtinai bulvės ar pakepintos morkos. Tai, ko nelabai galima, bet yra labai skanu. Pats draugams gaminu cepelinus ir kibinus – tai mano „arkliukas“. Bet jau kai gaminu, tai ne mažiau 30 vienetų, kad būtų tikras cepelinų balius. Yra buvę ir nesėkmių, kai vietoj cepelinų išviriau bulvių ir mėsos košę, nes pamiršau įdėti krakmolo, bet dažniausiai pavyksta. Naujausias gurmaniškas atradimas. Nesu didelis gurmanas, labiau mėgstu tradicinę virtuvę, bet jei reiktų rinktis, tai, be abejonės, pasirinkčiau lašišą su besėklėmis žaliomis vynuogėmis. Tai yra šiek tiek apkepta, patroškinta lašiša baltajame vyne su vynuogėmis, o patiekiama su ryžiais. #pusryčiai #savaitgalis #sekmadieniopusryčiai #žygimantasbarysas

Mariui Jansonui – trisdešimt penkeri. Jis – patyręs virtuvės šefas, jaunosios latvių šefų kartos atstovas, drauge su bendraminčiais prieš devynerius metus parašęs modernios latviškos virtuvės manifestą ir nusprendęs atsigręžti į anuomet visiškai nepopuliarius vietinius ir sezoninius maisto produktus. Tada, atsivėrus Europos sienoms ir šalį užliejus vakarietiškos kultūros bangai, krienai, juoda duona, šaltalankiai, svarainiai, burokėliai, baltiškos silkės ar miško grybai nė iš tolo negalėjo prilygti užsieninėms krevetėms ir ananasams, sumaišytiems su majonezu, ar visuotinai pamėgtomis Cezario salotomis (ar jų variacijomis), taigi toks sprendimas daug kam kėlė nuostabą. Ką jau kalbėti apie sumanymą virtuvės šefui pačiam rinkti žoleles, samanas ar kerpes iš miško… Šiandien, kai pasaulio virtuvėse karaliauja skandinaviškas minimalizmas, vietiniai ir sezoniniai produktai, kai moderni technika derinama su amžių patirtimi, tradicijomis ir gręžiamasi prie kultūrinių šaknų, M. Jansonas yra bene geriausiai žinomas latvių virtuvės šefas ir vadovauja vienam populiariausių Rygos restoranų „Biblioteka no. 1“. Restoranui, kuris vienintelis Baltijos šalyse yra pelnęs „Wine Spectator“ meistriškumo apdovanojimą (angl. Award of Excellence) dvejus metus iš eilės – 2013 ir 2014 m. Pelnytai didelę dalį restorano sėkmės galima priskirti virtuvės šefo atsidavimui ir aistrai gimtosios šalies virtuvei. Maris Jansons – vienas geriausiai žinomų jaunosios Latvijos virtuvės šefų kartos atstovų. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) „Ką žinote apie latvišką virtuvę?“ – klausia Maris, sodindamas prie apvalaus stalo restorane, primenančiame tikrą biblioteką (ir taip pateisinančiame savo pavadinimą).  Tuoj pat užbėga už akių ir praneša, kad Ryga 2017 metais drauge su Italijos Lombardijos ir centrinės Danijos regionais bus viena iš trijų Europos gastronominių sostinių. Nors Rygos-Gaujos regionas šį titulą pelnė dar visai neseniai, šiam įvykiui jau pradėta kruopščiai ruoštis – bendraujama su restoranais, kurie kurs šalį pristatančius degustacinius valgiaraščius, itin glaudžiai palaikomas ryšys su smulkiaisiais amatininkais, dirbama ir su vietinius produktus gaminančiais didžiaisiais gamintojais – aludariais, duonos kepėjais, pieno, šokolado gamintojais ir t.t. Išgirdęs, kad visgi manau, jog mūsų virtuvės ir tradicijos gana artimos ir panašios, tik latviai šaltalankius mėgsta labiau nei lietuviai ir kone visuose Rygos restoranuose galima užsisakyti salotų su burokėliais, minkštu ožkų sūriu bei graikiniais (arba bet kuriais kitais) riešutais, M. Jansonas šypteli į ūsą ir pakviečia paragauti moderniai patiektų tradicinės kaimynų šalies virtuvės patiekalų. Juokas juokais, bet pirmasis juodose lėkštėse atkeliauja užkandis iš alksnio dūmuose rūkytų burokėlių, kaimiško ožkų sūrio, pagaminto M. Jansono gimtinėje, trupučio salotų ir graikinių riešutų. Juodos rankų darbo lėkštės – nužiestos vietos keramiko pagal specialų M. Jansono užsakymą. Tai – dar viena Rygos restoranuose ryškėjanti tendencija. „Tiesa, tik tuose, kurie seka pasaulines restoranų madas, gręžiasi į vietos augintojus ir gamintojus, tuose, kurie kruopščiai apgalvoja visas detales“, – sako virtuvės šefas. „Kas latviškoje virtuvėje jus žavi?“ – klausiu Mario, į stalo patiekusio antrą patiekalą – ant didžiulio ledo tarsi vėduoklę išskleistą baltišką silkę, marinuotą obuolių acte, pagardintame rozmarinais ir krienais, patiektą su deginta bulve, krienų kremu ir pankolio šakele. Someljė į taurelę prie silkutės įlieja gurkšnį krienų degtinės. Sako, kad naminė ir yra išties aitri. „Latvija, kaip šalis, dar labai jauna – skaičiuojame 20 metų nepriklausomybės. Vis dar jaučiama stipri sovietinių laikų įtaka, taip pat senosios Europos virtuvių. Tik pastaruosius aštuonerius devynerius metus latvių virtuvės šefai domisi tuo, ką galime vadinti šiuolaikine Latvijos virtuve. O čia – gausu produktų, kurių niekas gyvenime nėra naudojęs! Taip pat labai įdomi patirtis – eiti koja kojon kartu su tais, kurie kuria naujus receptus, tradicijas, naują kulinarinį paveldą. Jaučiu, kad šiame procese turime būti labai atsakingi“, – klausiamai žiūrėdamas į tuščią mano lėkštę (t.y. ledo gabalą, kuriame įšaldyta dar viena žuvis) pasakoja M. Jansonas. „Gardu, – sakau, pritariamai žvilgtelėjusi į švariai išvalgytą lėkštę. – Ir išties sezoniška.“ Mėgstamiausi ir bene dažniausiai naudojami M. Jansono produktai virtuvėje: grietinė, ruginė duona, medus, rapsų aliejus, perlinės kruopos, pupos. Ir tai tik keli, kuriuos pamini. „Restorane stengiamės kurti nuostabos efektą ir nepakartojamą potyrį, pradedant telefono pokalbiu, kai skambinama rezervuoti staliuką, iki pat tos akimirkos, kol iškviečiame taksi po vakarienės. Dažnai iš virtuvės išeiname į valgomąjį ir pasakojame svečiams apie produktus, kuriuos patiekiame lėkštėse, iš kur jie pas mus atsiranda ar kaip yra auginami, taip pat – apie patiekalo gamybos procesą, jei svečiui įdomu“, – tęsia restorano šefas, kai mus iš anapus virtuvės durų pasiekia skonio gaivintojas (o po krienų degtinės jo tikrai reikia) – ledai. Latvijos virtuvė, patiekiama šiuolaikine maniera. Pavyzdžiui, lėtai šiauduose keptas pieninio ėriuko kumpis, pagardintas aštriais avinžirniais ir veršienos sultinio padažu Kokie? „Pabandykite atspėti, – intriguoja virtuvės šefas. – Tai labai labai sezoniška, labai labai žinoma, bet iš pirmo žvilgsnio nepagalvotum, kad valgoma.“ Šios užuominos užduoties nepalengvina, tačiau švelniai žalsvos spalvos grietinėlės ledų skonį išduoda itin subtiliai juntamas eglišakių aromatas – ledai pagaminti naudojant pačių virtą eglių pumpurų sirupą. Gaivu ir netikėta. Sezoniška ir labai latviška. Bet ir lietuviška – norėčiau ginčytis, tačiau Lietuvoje eglių skonio ledų ragauti man dar neteko. Paklaustas, kaip galėtų apibūdinti savo paties stilių virtuvėje, M. Jansonas sako, kad pradėjęs, kaip ir daugelis, – nuo kulinarijos klasikos – prancūzų, anglų ir tajų virtuvių. 2006-aisiais tapęs vyriausiuoju virtuvės šefu, pradėjęs kurti jau nemažai kam atpažįstamą savo stilių. „Iš esmės, mano stilius yra paremtas šio regiono – Latvijos ir Baltijos šalių – produktais. Sakyčiau, klasikinė virtuvė su šiuolaikiniais akcentas. Kaip ten bebūtų, vis tiek iš dalies esame paveikti europietiškos virtuvės, taip pat pastebiu, kad stengiamės save tapatinti su šiauriečiais – mums labai artimos Skandinavijos virtuvių tendencijos. Vis dėlto virtuvėje man įdomiausias kūrybos procesas“, – ir į stalą patiekia Latvijoje užaugintą eršketą, kuris penkias dienas buvo brandintas prieskoniais gardintame alyvuogių aliejuje. Garnyras prie žuvies – troškinti plonyčiai baltųjų svogūnų makaronai, pagaminti žiedeliais supjausčius svogūno galvą, o padažas paruoštas iš žaliosios arbatos ir wakame jūrų dumblių. Šitakės grybais ir žirnių daigais pagardintas paskutinis patiekalo akcentas – asmeniškai šefo iš stiklinio indo sidabriniu šaukšteliu dedami eršketo ikrai. „Eršketus ir jų ikrus mums tiekia vienas latvių augintojas, daugiausia dirbantis su užsienio rinkomis. Tai itin kokybiška žuvis, tik labai standi, todėl ir brandiname ją penkias dienas. Beveik kaip jautieną“, – dėmesio detalėms nestokoja vyras. Dar vienas pagrindinis patiekalas – latviška elniena, patiekiama su perlinėmis kruopomis, virtomis burokėlių sultyse ir pagardintomis kraujine dešra. Viskas užklota popieriaus plonumo baltųjų ridikų griežinėliais ir jau prie stalo apliejama mėsos sultinio padažu – nuostabos efektui padidinti. Nevalgantiems mėsos patiekiama tobulai iškepta Baltijos menkė su miežinių kruopų garnyru ir švelniu sviesto emulsijos padažu. Paprasta ir tobula. Paprašau pavartyti restorano valgiaraštį. Čia išties dominuoja tradicinis Latvijos maistas, patiekiamas šiuolaikine maniera. Pavyzdžiui, lėtai šiauduose keptas pieninio ėriuko kumpis, pagardintas aštriais avinžirniais ir veršienos sultinio padažu. Taip pat tik šiuolaikinei latvių virtuvei būdingi desertai: lengvai plaktas varškės kremas su ruginės duonos, šokolado, riešutų trupiniais ir miško uogų džemu. „Nes šviežių uogų šiuo metu nerasi“, – ranka modamas į apsiniaukusį Rygos dangų už lango sako Maris. „Tai, ką ragaujate, – šiuolaikinė tradiciškiausio latviško deserto, populiariai vadinamo „Ambrozija“, versija“, – aiškina M. Jansonas. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Kaip tik tokį desertą ir patiekia į stalą – tai plaktas varškės kremas, gaminamas beveik taip pat, kaip latvių pamėgti „Karums“ varškės sūreliai, džiovintos juodos duonos trupiniai maloniai dera su šokoladu ir riešutais, kurie suteikia papildomo traškumo. Prieš ragaujant desertą ant stalo surengiamas mažas kvapų spektaklis – įliejus į indą skysto azoto, lyg dūmai virstantys vėsūs azoto garai viską aplink iškvėpina mišku. „Tai, ką ragaujate, – šiuolaikinė tradiciškiausio latviško deserto, populiariai vadinamo „Ambrozija“, versija“, – aiškina M. Jansonas. „Bet juk viskas taip pat galėtų būti ir lietuviška – juoda ruginė duona, riešutai, varškė, uogos“, – bandau ginčytis, ir galiausiai nusprendžiame, kad išties mūsų virtuvės, nepaisant kelių didesnių skirtumų, yra itin artimos. Kur kas labiau artimos, nei viena nuo kitos nutolusios. „Pamatysime, ką man pavyks paruošti iš lietuviškų ingredientų“, – pietums pasibaigus šypsodamasis sako vienas garsiausių latviškos gastronomijos vardų, gruodžio 10 d. Vilniaus restorane „Dine“ ruošiąs vakarienę iš lietuviškų ingredientų. Ši vakarienė, kurią inicijuoja Rygos turizmo biuras, – vienas pirmųjų renginių, siekiančių kaimyninėms šalims pristatyti Rygą, kaip vieną iš trijų Europos gastronomijos sostinių 2017 metais. #marisjansons #eršketas #šiuolaikinė #kelionės #elniena #laisvalaikis #ryga #moderni #latvija #latviškavirtuvė

Ketvirtadienį Vilniuje, Trakų g. 14, vyko „Vilnius City Operos“ gruodžio 3, 5 d. premjeros „Pelėjas ir Melisanda“ spaudos konferencija, kurioje buvo pristatytas ne tik naujas režisierės Dalios Ibelhauptaitės, bet ir žymaus virtuvės šefo Deivydo Praspaliausko bendras projektas. Sėkmingai sostinės stoties rajone daugiau nei metus veikęs bistro „Dublis 1“ praėjusį šeštadienį priėmė paskutiniuosius svečius. Naujasis D. Praspaliausko restoranas, sujungiantis ne vieną ir net ne du konceptus, persikėlė į pačią Senamiesčio širdį – Trakų gatvės 14-uoju numeriu pažymėtą namą. Jau gruodžio 4 d. ši erdvė pakvies į naują restoraną „Dublis“, kur lankytojų lauks išskirtinė aplinka ir išieškoti novatoriški skoniai. Vietos šeimininkas ir režisierius – šefas Deivydas Praspaliauskas čia vadovausis skandinavišku požiūriu į virtuvės tradicijas: sezonui būdingas meniu, kruopščiai atrinkti tiekėjai. Nors remonto darbai dar nebaigti, D. Praspaliauskas tikina, kad pirmoji vakarienė įvyks gruodžio 3 d., kaip suplanuota (Linos Jakubauskaitės nuotr.) Tai, kas šiuo metu vyksta Trakų g. 14, galima pavadinti genius loci – vietos dvasios – atgimimu arba vienu iš magiškų senojo Vilniaus stebuklų. Tai istorija apie kilmingą skonį, tradicijas ir meną džiaugtis gyvenimu. Ji trunka jau beveik 500 metų… Jau nuo XVI amžiaus šioje vietoje stovėjo rūmai. Yra žinoma, kad pastatas priklausė garbingoms Oginskių, Tiškevičių šeimoms, o XVIII amžiuje tapo puikiu skoniu, laisvu mąstymu ir dideliais turtais garsėjančių Radvilų namais. Radvilos – viena įtakingiausių ir įdomiausių LDK didikų giminių. Daugelis jų – smalsūs keliautojai ir meno žinovai, į Lietuvą vežęsi meno kūrinius ir naujausias Vakarų Europos vyno, maisto bei aprangos ir gyvenimo būdo madas. Jie buvo ir vieni pirmųjų Vilniaus operos mecenatų. Skandinaviškos maisto kultūros puoselėtojas D. Praspaliauskas vis svajojo apie išskirtinę vietą, kur susitiktų menas ir išskirtinis maistas, todėl naujoji Deivydo vieta sujungs ne tik Vilniaus gurmanams gerai pažįstamą bistro „Dublis 1“ vakarienės konceptą, verslo pietus tieksiantį barą-virtuvę, bet ir meno galeriją, įsikursiančią tiesiai po restorano erdve. Joje daugiausia bus eksponuojami Danijos menininkų darbai, vyks įvairūs menininkų susitikimai, paskaitos ir dirbtuvės. „Iki atidarymo likus tik savaitei, atrodo, kad darbų pabaigos dar nematyti, bet jei pasakiau, kad pirmoji vakarienė įvyks gruodžio 3 d., 22.15 val., vadinasi, taip ir bus. Ir nė minute vėliau, – šypsosi D. Praspaliauskas ir priduria, kad įgyvendinti šį projektą užtruko 4,5 mėnesio. – Ir čia tik pradžia, kai sukirtome rankomis su patalpų šeimininkais. Remontui turėjome vos du mėnesius.“ Praėjusį šeštadienį paskutinę vakarienę senajame „Dublis 1“ surengęs D. Praspaliauskas sako jau kurį laiką svajojęs ne tik apie erdvesnes patalpas, bet ir apie vietą, kurioje galėtų įgyvendinti kelis širdžiai artimus virtuvės konceptus. „Dieną „Dublis“ veiks kaip baras-virtuvė, siūlanti kokybiškus dienos pietus, kaip būdavo „Pilies kepykloje“. Vakare pakviesime į kitoje erdvėje įsikursiantį „Dublio“ restoraną. Čia, restorane, stengsimės išlaikyti tą pačią koncepciją, kaip senajame „Dublyje“, – apie planus pasakojo D. Praspaliauskas. Be to, šioje erdvėje bus įrengtas ilgas „šefo stalas“ su 16 sėdimų vietų. Prie jo ant paaukštintų baro kėdžių sėdintys svečiai galės ne tik iš arti stebėti virtuvės darbą, bet ir akis į akį bendrauti su virtuvės šefu. „Dublio“ virtuvėje iš viso dirbs 30 žmonių, o bendroje restorano ir braserijos erdvėje bus galima sutalpinti bene 200 svečių. Kviečiame pasidairyti po būsimo restorano erdves, o pokalbį su D. Praspaliausku apie virtuvės šefo kasdienybę ir ateities planus skaitykite jau kitą savaitę. #vilniuscityopera #mieste #opera #dublis #praspaliauskas #trakųgatvė #restoranas

„Pamirškite picas, kebabus ir greit paruošiamus dešrainius – atėjo metas šlovinti bao (geriau žinomus, kaip gua bao)“, – tokia mintis kyla baigus kramtyti paskutinį kąsnį sumuštinio, dar vadinamo taivanietišku pasididžiavimu, ir žiūrint į lėkštėje liūdinčius pavienius trupinius. Sostinės restorane „Briusly“ dabar galima paragauti vieno populiariausių patiekalų, siūlomų viso pasaulio naktinėse prekyvietėse ar gatvėse. Azijietiškas maistas jau kurį laiką pasaulyje išgyvena tikrą renesansą (jei skaičiuosime visuotinai prieš dešimtmetį praūžusį apsėdimą dėl kinų virtuvės, gerokai atskiestos amerikietišku požiūriu bei pataikaujančios vakarietiškam skoniui). Ir jo vis daugiau atsiranda Lietuvos sostinėje: gatvės maisto furgonai, nors ir pavieniui besikuriantys, bet savo vietą sostinės gyventojų širdyse randantys korėjiečių, kinų, tailandiečių, taivaniečių restoranai. Ir vis dažniau atskirų restoranų (dažniau gastropub’ų) valgiaraščiuose matyti vienas kitas Azijos skoniais pagardintas patiekalas. Skeptikai dažnai pašaipiai atsiliepia, kad Lietuvą pasaulinės mados pasiekia pavėluotai. O didžiausią susidomėjimo banga užlieja tuomet, kai pasaulis jau turi naują garbinimo vertą ikoną. Kol kas dar atsargiai, bet Azijietiško maisto potėpiai restoranų virtuvėse jau matomi. Pasižvalgius po Vilniaus restoranus, nesunku pastebėti, kad kinta tiek lankytojų skonis, tiek asortimentas. Viena žinomiausių azijietiško maisto ambasadų Vilniuje – jau ilgus metus sostinės Islandijos gatvėje veikiantis Tolimųjų Rytų virtuves vienijantis restoranas „Briusly“, kuriam vadovauja virtuvės šefas Martynas Praškevičius. Jis ir sugalvojo, kad šio rudens „Briusly“ naujiena bus nepriekaištingai paprasti, bet pasaulyje šiuo metu itin populiarūs taivanietiški bao sumuštiniai. „Pats bao sumuštinis atrodo tarsi pravertas moliuskas. Garuose virta ypatinga mielinės tešlos mantau bandelė įdaryta įvairiausiais įdarais, dažniausiai kiauliena arba raudonųjų pupelių pasta. Šiuo metu tai bene populiariausias gatvės maistas Londone“, – sako idėją iš Didžiosios Britanijos sostinės parsivežęs M. Praškevičius. Taivanietiško sumuštinio istorija pasakoja, kad anksčiau Taivane bao būdavo aukojami žemės dievams, nes šio sumuštinio forma primena pravertą pilną piniginę. Šiuo metu „Briusly“ galima paragauti keturių skirtingų rūšių bao sumuštinių: tradicinį „Pork Belly Bao“, įdarytą kiaulienos šonine, agurkais, svogūnų laiškais ir paskanintą „Hoisin“ padažu; „Fried Chicken Bao“ su gruzdinta vištiena, kimchi majonezu ir kalendromis; aštrumo mėgėjams siūlomas „Mexico Bao“ su plėšyta jautiena, gvakamole ir kalendromis; o vegetarams – „Tofu Katsu bao“, įdaromas tofu, ponzu majonezu, kininiais bastučiais, imbierais ir svogūnais. Kalbant apie mėsa įdarytus sumuštinius, šių metų pradžioje Kinijos žiniasklaida, remdamasi informacija, kad Šaansi provincijoje rastas dviejų tūkstančių metų senumo sumuštinis (rou jia mo, taivanietiško gua bao pusbroliu), paskelbė, jog mėsainiai, bene geriausiai žinoma Amerikietiškos virtuvės ikona, iš tiesų buvo išrasti jų šalyje. Tad kai kitą kartą ranka tiesis dar vieno mėsainio, rekomenduojame išbandyti šį tą naujo, madingo ir dar neragauto. #bao #azijosvirtuvė #sumuštiniai #azijietiška #briusly #tofu #vištienataivanietiška #kimchi

Obuolių batutas, žuvyčių iš sausainių akvariumas ir žaidimai po stalu. Kas gali būti smagiau! Vaikų receptų knygos „Samčio burtai“ pristatyme buvo daug juoko, šnekų ir vaikiško žavesio. Trys autorės: Rūta Kanopkienė, Ilma Paluckė ir Jurgita Surplienė, padedamos dietologų bei psichologų, parašė knygą, kuria siekia priartinti vaikus prie virtuvės ir pasiūlyti tėvams būdą kokybiškai bendrauti su vaikais. Daugiau apie knygą pasakoja viena autorių Rūta Kanopkienė ir vaikų psichologė Gintarė Pupinytė. Rūta, kokiems vaikams skirta ši knyga? Šiek tiek ūgtelėjusiems, kurie nori suprasti, kaip maistas gaminamas, ir patys lupti, skusti, virti ir iš to pagaminti burtą. Norime sudominti vaikus maisto gamyba ir parodyti tėveliams, kaip padaryti, kad vaikai gerai leistų laiką virtuvėje. Mažamečių dėmesį išlaikyti ilgą laiką yra sunku, ypač kai reikia skaityti. Kaip knyga pritraukia vaikų dėmesį? Knyga yra ne tik receptų, bet ir herojinė. Du pagrindiniai herojai – dvyniai Adelė ir Benas. Jie žaidžia namuose po virtuvės stalu, kaip ir daugelis vaikų, mėgsta daryti, o jų mama yra šiek tiek stebukladarė – kaip ir visos mamos. (Tai dėl to knyga ir vadinasi „Samčio burtai“?) Taip, nes iš tikro visos mamos moka išvirti truputį stebuklingą košę, išvirti truputį stebuklingą sriubą ar iškepti stebuklingą blyną, kuris yra pats skaniausias. Taigi, Adelė ir Benas knygoje klausia, kaip tie burtai pavyksta, ir mama po truputį juos tų burtų moko. Kuo ypatingi knygoje esantys receptai? Vaikai keliauja per receptus, prie kiekvieno įterpta istorija, gyvenimiška situacija, ir taip galima pasigaminti daugiau nei dvidešimt skanių patiekalų. Nuo užkandžių, spalvotų vaisių kokteilių, naminio limonado iki gardžiausio kibino. Taip pat tarp patiekalų yra kelios užduotys-žaidimai, pavyzdžiui, vaikas turi surinkti vaisius, pereiti labirintą ar ką nors suskaičiuoti. O kas vaikams iš to, kad jie gamina ir stengiasi? Jeigu pagamins daug stebuklų, taps tikrais burtininkais, o nufotografavę bent tris savo stebuklus ir parašę mums laišką, gaus samčio burtininko diplomą. Gintare, kuo ši knyga naudinga vaikams iš psichologinės, lavinamosios pusės? Svarbiausia tai, kad būdamas toks mažas vaikas gali pajusti, kad savo rankomis sugeba kažką sukurti. Taip pat tokiu būdu vaikai įsijungia į bendravimą virtuvėje, kur sukasi visa šeima, o dažniausiai suaugusieji. Tai ir kūryba, ir bendravimas, ir savarankiškumo įgūdžiai. Vaikas lavinamas suprasti, kas yra maisto produktai, sugeba atskirti jų išvaizdą, kvapą, tekstūrą. Aš manau, kad ši knyga tinkama ir vos tik pradėjusiems domėtis maistu, maždaug nuo dvejų metų, ir vyresniems, kurie jau nori patys darbuotis virtuvėje. KNYGOS PRISTATYMO AKIMIRKOS: #receptųknyga #mažieji #biblioteka #renginys #renginiai #receptai #vaikams #laisvalaikis #samčioburtai #knyga

Ar jau galvojate apie šventinio stalo dekorą? Net jei šiurpstate vien nuo minties apie pasiruošimą didžiosioms metų šventėms, perskaitę šį straipsnį, užsimanysite atverti savo indaujos dureles ir peržiūrėti, ką turite, o ko dar trūksta. Na, o tie, kurie ieškote patarimų, kaip dekoruoti Kūčių, Kalėdų ar Naujųjų metų nakties stalą, užsivirkite puodelį kavos ar arbatos, įsisupkite į jaukiausią pledą ir pasinerkite į šiųmetinių spalvų bei tendencijų vandenyną. „Šiemet Kalėdų stalo tendencija gręžiasi į skandinavišką dizainą ir suderinamumą. Svarbu parodyti, kaip sezoniški daiktai, pavyzdžiui, skandinaviški ornamentai su „Tanssi“ (šokių) motyvais, spanguolės ir raudoni atspalviai, dera su klasikiniais elementais“, – pagrindinę šių metų tendenciją akcentuoja suomių „Iittala“ produkcijai Lietuvoje atstovaujančios įmonės „Ginalas“ vadybininkė Eglė Paškauskienė. „Dar viena tendencija – nauja derinama su sena. Nebūtina kasmet iš pagrindų atnaujinti visų stalo indų, įrankių ir puošmenų. Štai, su klasikiniais ir „Iittala“ produktais derinamos žiemos sezono naujienos – „Tanssi“ kolekcijos indai: dubuo serviravimui, espresso rinkinys bei tekstilė (servetėlės ir stalo takelis), randa savo vietą ant stalo“, – sako E. Paškauskienė Kalėdų stalo tendencija gręžiasi į skandinavišką dizainą ir paprastumą. („Iittala“ nuotr.) KURKITE TRADICIJAS Paradoksalu, bet žiemos šventės skleidžia šilumą, išpiešia šypsenas veiduose ir saugo prisiminimus apie kartu su artimaisiais praleistus jaukius vakarus. Derinkite viską: maistą, muziką, indus, stalo įrankius, dekoracijas. Nepamirškite, rodos, įprastų detalių, kurios padės sulipdyti kalėdinį paveikslą. SPALVOS Kurdami savo namų atmosferą šiemet naudokite šlakelį spanguolių raudonumo, daugiau miško žalumo arba turtingos aukso spalvos, kuri nušvies namus šventine minimalistine prabanga. AMŽINA KLASIKA Nepamirškite klasikinės raudonos spalvos, kuri visais metais paryškina Kalėdas ir suteikia geros nuotaikos. Juk raudona – Kalėdų Senelio spalva! Jei klasikinę raudoną renkatės kaip pamatinę spalvą stalui dekoruoti, ieškokite, kuo ją paįvairinti. Galite pasitelkti įvairiaspalvius raštus ant lėkščių ar kitų atspalvių raudonus akcentus. Taip pat žaiskite skirtingų dydžių ir formų indais sriubai, gėrimams ar dekoracijoms. ŠVELNUS ŠVIESOS SPINDULYS IR DOVANOS SVEČIAMS Būtinas jaukumo elementas yra švelni žvakės šviesa. Rinkitės subtilias, aukštas šviesių spalvų kokybiškas žvakes, o jas įstatykite į grakščias, žvakės formą atkartojančias žvakides. Taip pat pasistenkite, kad svečiai dar ilgai nepamirštų jūsų šventės – mielos smulkios dovanėlės simpatiškai atrodys įpakuotos ne į įprastą dovanų popierių, o „Vitriini“ kolekcijos dėžutėse.

Domantas Užpalis – daugiau kaip dvidešimties tarptautinių apdovanojimų laimėtojas ir šokolado meistras, kuris siūlo ypatingiausius, dažnai netikėtus šokolado ir maisto produktų derinius. Prieš kiek daugiau nei ketverius metus D. Užpalio įkurta „Chocolate Naive“ – vienintelė Lietuvoje šokolado manufaktūra, kurioje šokolado gamyba apima visus procesus – nuo pupelių atrankos iki galutinio produkto pateikimo rinkai. Kokybiški ingredientai, pasaulinio lygio meistrystė ir netikėti skonių deriniai – tai, kas skiria „Chocolate Naive“ nuo kitų šokolado gamintojų. Su vmgonline.lt skaitytojais D. Užpalis dalijasi, jo nuomone, geriausiais šokolado ir kitų maisto produktų deriniais. 7 PRODUKTAI, GERIAUSIAI DERANTYS SU ŠOKOLADU  pagal D. Užpalį: 1. PRIESKONIAI. Dera praktiškai visi prieskoniai nuo juodųjų ir aitriųjų pipirų iki aromatingojo cinamono. 2. SŪRIAI. Įdomūs šokolado deriniai su įvairiais fermentiniais sūriais. 3. ALUS. Šokoladą ir alų vienija panaši gamybos technologija. Kai kurie gamybos procesai yra panašūs: fermentacija, skrudinimas. Šokoladui į porą ypač tinka tamsesni alūs, pavyzdžiui, stautas. 4. GRYBAI. Lietuviai mėgsta grybauti, o baravykas yra visų grybų karalius. Jei dar nebandėte, paragaukite „Chocolate Naive“ gaminamo tamsaus pieniško šokolado su baravykais. Šis šokoladas sukurtas tikriems šokolado gurmanams bei skonio nuotykių ieškotojams. 5. MĖSA. Geriausia žvėriena – šerniena. 6. KAVA. Šokoladas ir kava yra neišskiriami broliai. 7. RIEŠUTAI. #grybai #sūriai #prieskoniai #domantasužpalis #chocolatenaive #riešutai #alus #gurmaniška #deriniai #mėsa #gurmanas #šokoladas #kava

Artėjant siautulingiausiam švenčių maratonui pats metas pasižvalgyti, kokios gi tendencijos šių metų kalėdinių vakarėlių lėkštėse. Tie, kas vaikosi madų, furšetus seniai iškeitė į vienakąsnius užkandžius. Prabangos mėgėjai save ir vakaro svečius lepina originaliais meno kūriniais lėkštėse pasirinkdami rafinuotą banketą. Išvada paprasta – pagaliau svarbiau tampa ne sotumas, o estetika ir kokybė. Ir jei tikrai nenorite būti provincialūs ar senamadiški, nesuklyskite paskutiniame etape – geriau mažytis pyragaitis nei pompastiškas tortas su logotipu. Tad jei norite neatsilikti nuo pasaulinių vakarėlių tendencijų, jums pravers šie septyni renginių eksperto, režisieriaus ir renginių organizavimo bei komunikacijos agentūros „ReKūrai“ vadovo Aurimo Kamantausko patarimai. Jei negalite pasikviesti profesionalų, pasitelkite savo fantaziją bei išradingumą, ir jūsų šventės stalas bus efektingiausias bei skaniausias už visus, kuriuos esate turėję iki šiol. TOP 7 IDĖJOS KALĖDINĖMS VAIŠĖMS pagal A. Kamantauską: 1. JUODOS VAIŠĖS. Gera šventę kurti kartu. Artumas, komandinė dvasia ir kūrybiškumas gali atsiskleisti ne tik puošiantis, ruošiantis pasirodymams ar dalyvaujant programoje, bet ir vaišes ar bent vieną akcentą gaminat patiems. Ypač kai VMG siūlo gausybę puikių receptų. Turėdami originalią vakarėlio temą, kaip iššūkį, nustebinkite savo išradingumu susiorganizuodami stalo konkursą. Argi ne įdomu, ką jūs ar jūsų kolegos paruoš temai „Svajoti juodai“? Manote, nėra juodo maisto, kuris būtų dar ir valgomas? Vienas naujausių restoranų Vilniuje jau spėjo išgarsėti krembriulė, kuris atrodo kaip žemės vazonėlyje. Neabejoju, kad ir jūs rasite, kuo nustebinti save ir savo svečius. Lietiniai blynai su grūdėta varške ir juodųjų serbentų padažu (R. Daskevičiaus nuotr.) 2. BE LĖKŠTĖS. Atraskite originalių maisto pateikimo būtų nenaudodami lėkštės. Pavyzdžiui, miško temai puikiai tiks elegantiškos malkos, žievės tošis ar medinės supjaustyto rąsto „lėkštelės“. O kur dar samanos, kankorėžiai ir kiti galimi dekoro elementai? „Karibų piratų“ vakarėlyje romui gal ir nerasite geresnės alternatyvos, bet štai susikurti įspūdingą jūrą galite maistą patiekdami akvariumuose. Tikrai yra daug galimų būdų maistui serviruoti nenaudojant tradicinių lėkščių. Tik pasukite galvas arba suformuokite šią užduotį savo renginio organizatoriui. 3. SINERGIJA. Turbūt jau visi matėte feisbuke paplitusį vaizdo įrašą, kuriame svečiams maistą gamina animuotas personažas. Sugalvokite ir jūs originalų maisto pateikimo būdą. Sujunkite kelis pojūčius vienu metu. Neapsiribokite vien tuo, kad priderinsite vyną prie kruopščiai išieškoto patiekalo. Pagalvokite, kokia muzika tiktų ir kokiu būdu ji būtų atliekama patiekiant kiekvieną patiekalą. Žaiskite su apšvietimu, norimai emocijai išgauti ar sustiprinti „įjunkite“ į harmoningą sinergiją ne tik skonį, bet ir visus kitus pojūčius – uoslę, regą, lytėjimą ir klausą. 4. KALBANTIS MAISTAS. Kaip jūs atiduodate visą savo širdį organizuodami renginį, taip tie, kurie gamina, visa tai daro su meile. Kurdamas ir gamindamas virtuvės šefas visada apie kažką galvoja. Žinoma, pirmiausia – apie svečius. Ar jiems bus skanu, ar jie supras, ką jis norėjo pasakyti pagamindamas vieną ar kitą patiekalą? Tad ar ne puiki mintis leisti maistui „prabilti“. Užrašykite šefo komplimentus. Taip ne tik supažindinsite svečią su tuo, ką jis ragauja, bet ir dar labiau sužadinsite jo apetitą pridėdami virėjo mintis. 5. ŠOKOLADAS IR PIPIRAI. Kažkada tai atrodė kaip du nesuderinami dalykai. Būkite originalūs. Patiekite ant vaišių stalo neatrastų derinių. Vieniems tai bus salierų kotai su riešutų sviesto padažu, kitiems – ridikėlių tartaras. Šventė nėra kasdienė vakarienė, tad ir maistą joje valgykim įdomų, išskirtinį, paliekantį netikėto ir malonaus atradimo įspūdį. 6. PASKUTINIS AKCENTAS. Ir tai tikrai ne apie desertą – pastarąjį aptarsime paskutiniame punkte. Įrodykite, kad pagalvojote apie kiekvieną smulkmeną ir parodykite, kas yra pagrindinis kiekvieno patiekalo potėpis bei paskutinis akcentas. Patiekalą užbaikite svečių akivaizdoje. Ar tai bus uoga, patupdyta ant ryžių bokšto, ar sriubos tyrė, paskandinanti visa tai, kas jai virėjo paruošta atskirai… Kas tai bebūtų, visada galima nustebinti ten, kur to mažiausiai tikimasi. Žinoma, tai padaryti per furšetą gal ir nepavyks, bet tokiuose renginiuose įprastai galime nustebinti baigiamaisiais akcentais. 7. SU PASLAPTIMI. Kaip jau buvo minėta įžangoje, tortai pamažu tampa atgyvena. Nebent jis būtų sukurtas čia ir dabar. Pavyzdžiui, jau ne vienerius metus kuriami VMG pasirodymai stebina net ir visko mačiusius gurmanus. Jei tokius šou jau užsako arabų princai ir šeichai, manote, kad tai dar ne mada? Visada siūlau paslaptį ir intrigą išlaikykite, kiek įmanoma, ilgiau. Galbūt net verta trumpam pakeisti lokaciją, kad visų dėmesį sutelktumėte į finalinį akcentą. Padarykite desertą įsimintiniausiu vakaro akcentu. Tai bus karūna, su kuria galėsite vaikščioti iki kitų metų kalėdinio vakaro. Gal jūsų kolektyve iš tiesų yra virtuvės mitų griovėjų? Kurkite ir nustebinkite net visko mačiusius! Sėkmės ir smagaus gražių sumanymų įgyvendinimo! #tendencijos #mados #juodosvaišės #juoda #interjeras #Lietuva #lėkštė #sinergija #aurimaskamantauskas #rekūrai

Iš pažiūros, gležna ir mielai besišypsanti Karolina Unikauskaitė diriguoja vyriškam kolektyvui kavinėje-bistronome „Strange love“. Pavasarį Meksikos „Le Cordon Bleu“ gastronomijos mokykloje mokslus baigusi šviežiai iškepta virtuvės šefė laikėsi sau duoto pažado grįžti į Lietuvą ir kulinarines fantazijas realizuoti čia. Karolina, mokeisi Meksikoje, kur šilta, saulėta, daug šviežio maisto. Kodėl pasirinkai grįžti į Lietuvą? Todėl, kad tokie mano planai visada ir buvo – grįžti po mokslų čia. (Taip tiksliai laikeisi plano ir nebuvo pagundų pasilikti?) Taip, buvo pasiūlymų likti Meksikoje, taip pat ir Ispanijoje, kur gyvenau. Moku ispanų kalbą, bet dar būdama ten žinojau, kad noriu grįžti į Lietuvą. Žinoma, nežinojau, kur atsidursiu, kai grįšiu, bet parvykusi į Lietuvą per Kalėdų atostogas susipažinau su šitos vietos šeimininkais Roku ir Mindaugu. Tada ir sutarėme, kad dirbsime kartu. Jie palaukė, kol grįšiu iš mokslų, ir štai aš čia. Ar ir virtuvėje esi tokia tiksli, iš anksto žinai, ko nori? Esu dar labai jauna šefė, tai ir planuoju iki beprotybės. Kartais išeina, o kartais ne. Dabar tas etapas, kai išbandau viską, ką išmokau. Kol kas sekasi puikiai ir klientai vertina gerai. virtuvėje sudėtinga daryti paprastai Šefas virtuvėje turi būti kietas ir reiklus. Ar kolegos klauso moteriško balso? Tai yra mano darbas ir aš jį darau. Kartais būna sunku, krūvis didelis, bet viską darau su meile ir man pavyksta. Tiesa, mano virtuvės komandoje – vien vyrai. (Ar klauso tavęs?) Labai puikiai, nesunku su jais. Dėl to, kad privalo, ar dėl to, kad iš tikrųjų esi autoritetas? Va čia dar, manau, neaišku (juokiasi). Tuo labiau, kad į savo komandą pasikviečiau labai jaunų vyrukų, kurie nori mokytis ir priima visą informaciją, žinias. Kitaip sakant, laužiu jauną medį (juokiasi). Koks įrankis tau yra svarbiausias šefo virtuvėje? Galva, protas. Gali turėti galybę įrankių, peilių, kokybiškų produktų, bet jeigu nemokėsi sudėti visko į vieną, tai nieko ir nebus. Iš tiesų prieš darant reikia viską gerai apsvarstyti ir nepamiršti galvoti proceso metu. Kaip pavyksta suvaldyti stresą, paniką virtuvėje? Kai apie mus parašė Andrius Užkalnis, pradėjo eiti labai daug žmonių. Tada tai tikrai buvo streso, įtampos, bet susiėmiau ir viską išsprendžiau. Pasitikrinome, kokį srautą žmonių galime priimti ir aptarnauti. Viską turėjome daryti labai greitai ir efektyviai. Ir, žinoma, nepamesti galvos. Kokį geriausią patarimą, kuris iš tiesų kasdien praverčia, esi gavusi? Kiekvieną dieną savo vyrukams kartoju, ką man sakydavo dėstytojas: virtuvėje sudėtinga daryti paprastai. Su tuo susiduriu kiekvieną dieną, nes daug kas mėgsta gaminti įmantriai, neturėdami paprastų bazinių žinių. Todėl esu įsitikinusi, kad pradėti reikia nuo pačios apačios, pagrindų ir tik tada pridėti visokių įmantrybių. Daryti dalykus paprastai yra labai labai sudėtinga. Koks skonių derinys į atmintį įsirėžė giliausiai? Dvejus metus gyvenau Andalūzijoje, muziejuje, todėl Andalūzijos virtuvė man yra mėgstamiausia. Jos skoniai man labiausiai ir tinka: tai toks arabiškas, britiškas ir ispaniškas ingredientų derinys. (O ką labiausiai mėgsti gaminti?) Troškinius, jie – mano „arkliukas“. Taip pat įvairios sriubos ir mėsa. „Strange Love“ virtuvė – subtili ir sofistikuota. Kokį maistą renkiesi kasdien? Labai sunkus klausimas, nes galima sakyti, kad gyvenu čia, namuke, ir valgau tai, ką gaminame. Bet gero mūsų bičiulio Liutauro gastronomija yra geras atsakymas į šį klausimą (juokiasi). Na, ir paskutinis klausimas – ką dėtum ant paskutinės vakarienės stalo? Oi šito tai dar tikrai neplanuoju (juokiasi). Net prakaitas išmušė. Iš tikrųjų tai labai mėgstu didkepsnį su foie gras, tai jį ir pasirinkčiau. Karolina Unikauskaitė laikėsi sau duoto pažado grįžti į Lietuvą ir kulinarines fantazijas realizuoti čia. (Linos Jakubauskaitės nuotr.) „Strange Love“ B. Radvilaitės g. 6B, Vilnius tel. (8-626) 63362 Darbo laikas: I-IV 8 – 22 val., V 8 – 24 val.VI 10 – 24 val.  VII 10-20 val. Restorano „Strange Love“ „Facebook“ profilis #mieste #strangelove #KarolinaUnikauskaitė #restoranas #kavine #vilnius