Būtinas šeštadienio ritualas. Pusryčiauti šeštadieniais laiku yra sunku, nes dažniausiai būnu po koncertų, todėl leidžiu sau išsimiegoti ir valgyti labai vėlyvus pusryčius. Taigi vėlyvi pusryčiai yra šeštadieninis mano ritualas. Taip pat kiekvienas mano rytas privalo prasidėti su citrina skanintu vandeniu ir puodeliu kavos.
Savaitgalio pusryčiai namuose. Dažniausiai renkuosi košę arba jogurtą. Rytais valgau labai lengvus produktus, nes man sunku prisiversti valgyti anksti. Taip pat mėgstu valgyti ir gaminti minkštai virtą kiaušinį, košę su uogiene, sumuštinius su lašiša. Svarbiausia – kad būtų lengva ir greita.
Savaitgalio pusryčiai mieste. Labai skanūs pusryčiai yra restorane „Stebuklai“, bet šiaip man labai patinka gaminti namuose, tik dažnai tam nebūna pakankamai laiko.
Tobuli sekmadienio pietūs. Man svarbiausia ne maistas, o tai, kad gali atsikelti ir būti namuose, gali sugalvoti, ką įdomaus gaminti, ir susėsti prie vieno stalo su vyru ar netgi kartu gaminti. Visiškai nesvarbu, ką valgyti.
Naujausia pamėgta vieta Vilniuje. Nesu iš tų, kuri dažnai vaikšto į naujas vietas. Senas mano atradimas, kuris niekada neatsibosta, yra „Markus ir Ko“. Tad jei reikėtų sekmadienio pietus valgyti ne namuose, rinkčiausi Stiklių g. pašonėje veikiantį „Markus ir Ko“ restoraną.
Būtini patiekalai ant Kūčių stalo. Pirmiausia Kūčių neįsivaizduoju be šeimos, nes mes susirenkame visi: mes su vyru, mano mamos šeima, vyro tėvai. Vienais metais švenčiame pas Jono šeimą Pasvalyje, kitas – pas mano. Taip pat Kūčios mūsų namuose nebūtų Kūčios be tradicinio „plotkelės“ laužymo ir valgymo, be vyriausio žmogaus pasakytos maldos ir be aguonpienio. Nors aš jo ir nelabai mėgstu (juokiasi). Kai Kūčias sutinki tradiciškai su šeima, idėjų patiekalams atsiranda automatiškai, tik, žinoma, be mėsos. Mama viską gamina, visus sukviečia pas save. Labai norėčiau, kad kada nors Kūčias švęstume pas mus Vilniuje, bet tai greičiausiai nelabai įmanoma (juokiasi).
