Mėlynių festivalis Lekėčių miestelyje, esančiame Šakių rajone ir skaičiuojančiame 510 metų, vyksta jau antrą kartą. Ši vietovė – mėlyningas kraštas, tad, kilus idėjai surengti mėlynių šventę, ilgai laukti nereikėjo: miestelio bendruomenė aktyviai pradėjo ruoštis Mėlynių festivaliui. Beje, šis pavadinimas – Mėlynių festivalis – buvo užpatentuotas dar prieš pradedant pirmąją mėlynių šventę.
Lekėčių miestelio apylinkės – viena mėlyningiausių vietovių Lietuvoje, todėl čia pradėtas rengti Mėlynių festivalis jau tampa tradicija (Elžbietos Monkevič nuotr.)
Nors tik einantis pirmus žingsnius, šis renginys žmonių labai mėgstamas, tad ne veltui į šventę susirenka ne tik miestelio, bet ir aplinkinių gyvenviečių bei rajonų gyventojai. Šventės metu svečių susirenka – dalyvauti, ragauti, save parodyti ir į kitus pažiūrėti – šešis ar net septynis kartus daugiau, nei gyvena pačiame miestelyje – net iki 5 tūkstančių.
Vertinimo komisija turėjo išragauti daugiau nei 20 skirtingų mėlynių uogienių ir išrinkti geriausią (Elžbietos Monkevič nuotr.)
Festivalio svečiams koncertuoja ir rajono mėgėjų kolektyvai, ir visoje Lietuvoje žinomi atlikėjai. Sporto varžybos, edukacinės programos suaugusiems ir vaikams, ypač linksmos pramogos patiems mažiausiems – kiekvienas šventėje yra laukiamas ir randa įdomių užsiėmimų. O kur dar mugė, kurioje savo gaminius pristato ir liaudies meistrai, ir šeimininkės, ir kulinarinio paveldo puoselėtojai, ir nagingi žmonės. Mėlynė čia vaidina ne paskutinį vaidmenį.
Šalikai, dažyti mėlynėmis (Elžbietos Monkevič nuotr.)
Lekėčių moterų klubo narės itin kruopščiai ruošiasi festivaliui. Jos siūlo ypač daug ir originalių gaminių su mėlynėmis: kvapieji hidrolatai, žolelių mišiniai su mėlynėmis, įvairūs kepiniai, džiovintos mėlynės, mėlynių muilai, mėlynių pagardai, nuostabios šilkinės skaros ir šalikai, dažyti įvairiais augaliniais dažais, o daugiausiai – mėlynėmis.
Festivalis į miestelį sutraukia keliskart daugiau žmonių, nei jų čia gyvena, todėl vietiniai intensyviai ruošiasi, kad nustebintų miestelio svečius (Elžbietos Monkevič nuotr.)
Ar žinote, kad duona Lekėčiuose yra kepama iš raugo, kuris nenutrūkstamai auga jau 70 metų? Norintieji galėjo ragauti arba įsigyti čia keptų šakočių ir užsirašyti į edukacinį šakočių kepimo užsiėmimą. Šį užsiėmimą veda Moterų klubo narės, o jame gali apsilankyti visi, kuriems smalsu pamatyti, kaip kepami šakočiai.
Šiais metais Mėlynių festivalyje buvo surengtas mėlynių uogienės konkursas. Kaip sakė viena Mėlynių festivalio organizatorių Vaida Brazaitienė, idėjų yra labai daug, norisi daug įgyvendinti ir nesinori kartotis. Tad mėlynių uogienės konkursas šiemet buvo skelbtas pirmą kartą. Ir vertinimo komisijai, kurioje buvo Šakių rajono visuomenės veikėja, daugiavaikė mama, žavi moteris bei „Mamų ir dukrų“ kvarteto dalyvė Violeta Simonavičienė, žurnalo „Šeimininkė“ redaktorė Eglė Leonovienė bei VMG žurnalo „Verdu ir kepu“ vyr. redaktorė Elžbieta Monkevič, teko nelengva užduotis išragauti daugiau nei 20 įvairių uogienių. Šeimininkėms nepritrūko fantazijos: buvo ir uogienė su kankorėžių sirupu, buvo ir uogienė, virta be cukraus, bet saldinta stevija, ir uogienė, kurioje susipynė ir mėlynės, ir ananasai, ir pankoliai, ir kriaušės, dar buvo uogienė, kuriai mėlynės rinktos niūniuojant ryto metu, o datulės pirktos per pilnatį – šią uogienę patariama ragauti su draugais.
Nugalėtojos Kotrynos Brazaitytės išvirta uogienė vienbalsiai pavergė ne tik komisijos, bet ir kitų ragavusiųjų gomurius savo elegantišku skoniu ir Provanso dvelksmu – ši uogienė buvo virta su levandomis. Kotryna buvo apdovanota knyga „VMG sezonai“ su autoriaus ir VMG vadovo Alfo Ivanausko parašu, žurnalo „Verdu ir kepu“ komplektu ir kitų rėmėjų prizais.
Uogienių konkurso nugalėtoja Kotryna Brazaitytė (viduryje) su komisijos narėmis Egle Leonoviene (kairėje) ir žurnalo „Verdu ir kepu“ vyriausiąja redaktore Elžbieta Monkevič (dešinėje) (Algio Repšio nuotr.)
Šventę vainikavo įspūdingi fejerverkai, o Laisvalaikio centro renginių organizatorė, festivalio siela ir jo pagrindinis variklis Inga Gliožaitienė teigė, kad kitąmet festivalis bus dar įdomesnis, nes kaskart norisi ir labiau sudominti, ir paskleisti puikią žinią apie jau šeštąjį amžių skaičiuojantį miestelį, jo darbščius žmones, ir, be abejonės, apie šio krašto uogą karalienę – mėlynę.
