Emilija Kielaitė valdo instagramo paskyrą Likučiai, kuri yra apie tai, kaip svarbu išmokti su maistu elgtis tausiau ir pagarbiau.
Žmonės išmeta neįsivaizduojamus kiekius maisto, kurį dar galima būtų suvalgyti, jeigu tik pakeistume požiūrį ir stengtumės būti kūrybiškesni savo virtuvėse! Tokia ir yra Emilijos žinutė.
Kodėl sukūrei „Likučius“, kas buvo didžiausias postūmis?
Apie erdvę, kurioje galėčiau dalintis savo eksperimentais virtuvėje, galvojau gana seniai. Iki „Likučių“ visi kūrybiniai pasižaidimai ir naujai atrasti skonių deriniai su receptais ir nuotraukomis nukeliaudavo tik į artimiausių žmonių žinučių „dėžutes“. Vis nedrįsau su tuo daryti ką nors daugiau. Kiekvienas iš mano sekamų maisto blogerių atrodė kažkuo išskirtinis, turintis labai aiškią savo koncepciją. Pati nejaučiau turinti kažką tikrai savo, kas būtų įdomu ir kitiems. Pasakiau sau, kad kai tik tai pajusiu, bandysiu kurti ir platesnei auditorijai. Ir tikrai sulaukiau laiko, kai idėja ir koncepcija išsirutuliojo natūraliai.
Supratau, kad beveik visada jaučiu įkvėpimą ir dažniausiai su užsidegimu gaminu kaip tik tada, kai tenka pasitelkiant vaizduotę sukurpti ką nors iš jau turimų produktų namuose. O dar didesnis užsidegimas apima, kai patiekalo idėją padiktuoja kokio nors maisto likutis. Tokie patiekalai pavykdavo skaniausi!
Taip ir gimė „Likučiai”.
Kaip šiaip gyvenime esi susijusi su maistu, jo gaminimu?
Kas pažįsta mane artimiau, žino, kad galėčiau nesustodama kalbėti apie maistą ir viską, kas su juo susiję. Kiek pati save pamenu, nuo pat vaikystės maistas man buvo ne tik maistinės medžiagos išgyvenimui ir energijos šaltinis, bet ir didelis malonumas. Niekas nepasikeitė –maistas ir jo gaminimas man ir dabar yra viena iš daugiausiai laimės ir malonumo suteikiančių veiklų. Profesine prasme su maistu nesu susijusi niekuo – esu tik paprasta mergina, šiuo metu studijuojanti sociologiją. Tačiau iš kitos pusės, mano visa kasdienybė ir gyvenimas sukasi apie maistą.
Visgi turbūt yra priežastis, kodėl maistas tapo toks svarbus?
Rimčiau juo domėtis pradėjau ne dėl itin smagių priežasčių – būdama penkiolikos sužinojau, kad turiu problemų su skrandžiu, kepenimis, todėl buvau tiesiog priversta atkreipti daugiau dėmesio į mitybą, man tinkančias maisto alternatyvas. Taip prasidėjo atradimų ir kūrybos virtuvėje kelionė. Kartais pagalvoju, kad esu net dėkinga visoms paveldėtoms ligoms, nes jeigu ne jos, tikrai nebūčiau atradusi tokio įdomaus maisto pasaulio!
O kada atkreipei dėmesį į tai, kad iš tikrųjų išmetame labai daug dar valgomo maisto?
Augau šeimoje, kurioje beveik niekada nemačiau, kad maistas būtų išmetamas. Mama ir močiutė gamindamos turėdavo aiškų planą, jeigu ko pritrūkdavo, išsisukdavo su tuo, ką turėdavo. Jos visada sugebėdavo, kaip pas mus sakydavo, net iš „kirvio” pagaminti skaniausius patiekalus. Žinoma, anksčiau toks maisto planavimas ir suvartojimas iki paskutinio trupinėlio buvo svarbus taupumo sumetimais, tačiau net ir pasikeitus laikams, tausus gyvenimo būdas mūsų šeimoje išliko. Savo šeimos įgūdžio maistą planuoti ir neišvaistyti niekada nevertinau kaip kažko ypatinga, nes man tai buvo įprasta praktika.
Pirmieji mano darbai prekybos centruose, restorane ir kavinėje atvėrė akis dar labiau, nes kaktomuša susidūriau su maisto švaistymu. Negalėjau patikėti, kiek gero maisto išmetama!
Visgi labiausiai stebino, kad ne restoranai ir prekybos tinklai išmeta daugiausia maisto, o žmonės savo namų ūkiuose.
Koks patiekalas, kurį galima pasigaminti iš maisto likučių, Tau skaniausias?
Labai sunku būtų išskirti vieną, nes jie visi kiekvienąkart pavyksta tokie skirtingi ir savotiškai skanūs. Mane „veža“, kad likučiai gali labai paįvairinti kasdienę mitybą, nes lėkštėje atsiduria deriniai, apie kuriuos šiaip gal net nebūtum pagalvojęs, susijungia skoniai, kurių niekada galbūt kartu nebūtum į vieną lėkštę sudėjęs.
Visgi, jeigu reikėtų išskirti tokį vieną patiekalą, tai sakyčiau, kad pačios skaniausios, maistingiausios ir geriausios salotos man yra kaip tik iš likučių! Gali skambėti nuobodžiai, nes daugelis išgirdę žodį „salotos”, greičiausiai įsivaizduoja joms įprastus produktus – salotos lapas, agurkas, pomidoras. Tačiau salotos gali būti gaminamos iš įvairių grūdų, žalių, virtų, keptų daržovių, ankštinių, įvairiausių konservuotų, raugintų, marinuotų produktų, šviežių ir džiovintų vaisių, sėklų ir riešutų, žuvies, mėsos, jūros gėrybių, sūrių, žolelių – salotų iš likučių įvairovė yra begalinė. Neabejoju, kad net tuomet, kai jau atrodo, kad šaldytuvas tikrai tuščias, peržiūrėjus spinteles ir leidžiant sau paeksperimentuoti su skoniais, galima rasti iš ko susikonstruoti labai skanias salotas!
Koks receptas iš likučių yra populiariausias „Likučiuose"?
Iki šiol „Likučių“ profilyje populiariausi buvo mano mamos sviestiniai sausainiai tik iš trijų ingredientų. Tačiau visai neseniai pasidalinau Summer rolls’ais, kurie sumušė visus populiarumo rekordus. Tai iš vietnamiečių virtuvės kilę ryžių suktinukai, kurie tradiciškai gaminami iš ryžių vermišelių, šviežių daržovių, virtų krevečių ar kiaulienos ir žolelių. Jie dar vadinami ir salotų suktinukais, nes patiekiami šalti, su daug daržovių, susukti į ryžių lakštą. Kadangi mėgstu įvairiausias pasaulio virtuves ir įprastus patiekalų receptus pritaikyti pagal turimus produktus, norėjau parodyti, kaip paprastai namuose galima pasigaminti šių gaivių, maistingų ir skanių suktinukų, kurių dėka susinaudoja ir daržovių likučiai.
Kokio maisto Tau dažniausiai lieka? Kaip planuoji valgiaraštį, kad nesuvalgyto liktų kuo mažiau?
Dažniausiai savaitės pabaigoje lieka tų produktų, kurie yra ilgiausiai galiojantys. Tai kruopos, konservuoti, šaldyti produktai. Kasdienoje likučiai labai įvairūs – gali būti prieš kelias dienas gamintos trintos sriubos samtis, keptų daržovių likutis, kokosų pieno skardinės nepanaudota dalis, ar tiesiog pusė banano, avokado, svogūno.... Negaliu sakyti, kad siekiant, jog nesuvalgyto maisto liktų kuo mažiau, reikėtų labai griežtai planuotis kiekvienos dienos valgius, nes taip elgiantis neliktų smagumo ir įvairovės eksperimentuojant ir tų skonių derinių, kurie gimsta visiškai neplanuotai. Tačiau tausiai elgtis su maistu padeda bent 3-4 pagrindinių patiekalų aiškus suplanavimas.
EMILIJOS PATARIMAI, kuriais pati vadovaujasi:
Planuodama kitos savaitės patiekalus visada stengiuosi turėti omenyje, kokių produktų dar yra likę namuose.
Labai svarbu tinkamai laikyti produktus namuose, atsižvelgti į gamintojų rekomendacijas.
Nusipirkusi greičiau gendančių produktų, pavyzdžiui, šviežios mėsos ar žuvies, ir žinodama, kad šiandien iš jų negaminsiu, iškart dedu į šaldymo kamerą.
Kitus produktus vos grįžusi iš parduotuvės stengiuosi sudėti taip, kad kuo ilgiau išliktų švieži, pavyzdžiui, salotas visuomet perdedu į sandarius indus su drėgnu popieriumi.
Niekada negaminu spontaniškai, visada pažiūriu, ar nėra produktų, kuriuos reikėtų kuo greičiau sunaudoti ir leidžiu, kad būtent likučiai pasufleruotų patiekalo idėją.
Jei pasigaminu ką nors pietums, tą patį valgau ir kitos dienos vakarienei arba kaip tik pagaminusi kažką vakarienei, tą patį planuoju ir kitos dienos pietum: taip susitaupo ne tik išmetamo maisto kiekis, bet ir maistui gaminti skiriamas laikas.
Tausiai elgtis su maisto produktais gali padėti ir mėgstamų, kiekvieną savaitę naudojamų produktų sąrašo sudarymas. Tuomet tikėtina, kad parduotuvėje nusipirksite ingredientus, iš kurių tikrai ką nors pasigaminsite, išvengsite atsitiktinių produktų, kurie galbūt tik pragulės šaldytuve, o galiausiai atsidurs šiukšlių dėžėje.
Susidarykite bazinių produktų sąrašą, prie jų pridėdami namuose dar turimus maisto likučius kasdien galėsite sukurti vis kitokį patiekalą.
Gaminimas iš likučių padeda sutaupyti ir nešvaistyti maisto. Kokios dar naudos?
Neišmesdami maisto sąmoningai prisidedame prie gamtos ir jos išteklių, žmonių darbo tausojimo. Antra, kuo mažiau maisto išmetame, tuo mažiau išmetame ir jam išleistų pinigų. Jei negaila paties maisto, visos energijos skirtos jam pagaminti, užduokite sau klausimą: ar tikrai lengva ranka į šiukšliadėžę išmesčiau kokius 10 eurų? Manau, kad nekiltų ranka.
Trečia, tai įvairovė, kurią dovanoja gebėjimas gaminti maistą iš likučių. Tikrai pati ne kartą pasigaminau tokius patiekalus, kurių nebūčiau sugalvojusi, jeigu šaldytuvas būtų buvęs pilnas ir būčiau turėjusi visus reikiamus ingredientus.
Ketvirta, kai išmoksti išsiversti su tuo, kas yra namuose, todėl nereikia kiekvienąkart ko nors pritrūkus bėgti į parduotuvę. Pavyzdžiui, neturint lavašo ar duonos, vien iš graikiško jogurto ir miltų galima susimaišyti ir išsikepti plokščiaduonę ar bandelę-beigelį.
Penkta, likučių panaudojimas man dažnai padeda rinktis ir gerokai sveikesnes patiekalų alternatyvas. Tarkime, kai siekdama sunaudoti likusią kokosų pieno stiklinę, užmerkiu ispaninio šalavijo (chia) sėklų ir kitą dieną ant pudingo lieka tik užsidėti trintų uogų ar vaisių ir nebėra pagundos rinktis mažiau organizmui naudingus saldumynus.
Kokie maisto tinklaraštininkai Tave pačią įkvepia ir kodėl būtent jie?
Labai noriu pasidžiaugti, kiek daug įkvepiančių maisto tinklaraštininkų šiuo metu mes turime Lietuvoje! Kai tik pradėjau domėtis maistu, informacijos ir įkvėpimo ieškojau užsienio kanaluose, tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau sekti būtent Lietuvos kūrėjus ir dabar daugiausia įkvėpimo pasisemiu iš jų. Negalėčiau nepaminėti maisto pasaulyje ilgiau esančiųjų, pavyzdžiui, Beatos Nicholson, kuri žavi savo nuoširdumu ir tiesiog užkrečia gera energija. Taip pat man artimas požiūris, kad mityboje svarbu ne tik įvairovė, bet ir sezoniškumas, tad idėjų ne tik įprastiems, bet ir įdomesniems patiekalams semiuosi iš Renatos ir jos „Sezoninės virtuvės”. Labai žavi Amelija (@amelijak), kuri dalijasi savo kasdienybe, mityba, itin naudingais maisto planavimo patarimais ir savaitės valgiaraščiu, skatina tvarumą. Kaip koks šviežias oro gūsis man yra Julijos iš „KitchenJulie” kuriamas turinys, neįprasti deriniai. Žinoma, Gabrielė iš „Pusryčiams”, kuri taip pat turbūt ne vienam atvėrė akis, kokie įvairūs gali būti kasdieniai mūsų pusryčiai. Taip pat ir „Ką valgom?”. ir daug daug kitų.
Ypatingą Emilijos patiekalą iš maisto likučių rasite portale kitą savaitę.
