Būtinas šeštadienio ritualas. Kiekvieną rytą pradedu nuo darbo, todėl savaitgalį stengiuosi praleisti su šeima. Tai būna pasivaikščiojimas Vilniaus senamiestyje arba, jei pavyksta, pasivaikščiojimas kurs nors už miesto, maisto gaminimas. Turiu tradiciją vieną kartą per mėnesį gaminti vakarienę savo draugams: sugalvojame temą, kokius patiekalus gaminsime ir tiesiog sukviečiame visus draugus. Savaitgalio pusryčiai namuose. Mano šeštadienio pusryčiai yra tokie patys, kaip ir kiekvieną dieną, nes į darbą tenka eiti ir šią dieną. Tai būna kas nors greito ir lengvo – varškė, omletas, avižinė košė. Valgydamas pusryčius, geriu žalią arbatą ir visada stengiuosi ją paruošti tinkamai – užpilu 90 °C karštumo vandeniu.
Savaitgalio pusryčiai mieste. Mieste nepusryčiauju. Dažniausiai atsikeliu anksti ir pats ruošiu pusryčius šeimai. Kartais jau ryte ruošiu maistą, kurį galėtume valgyti pietums. Tada, grįžus po darbo, belieka ruošinį iškepti. Tai būna kepta ar virta mėsa ir salotos su riešutų aliejumi. Stengiuosi nevalgyti garnyro ir nenaudoti druskos, cukraus.
Mėgstama vieta mieste. Tai – restoranas „Debut Bistro“ Vilniuje, kuriame patys su virtuvės šefu Egidijumi Šidlausku gaminame vakarienes savo draugams. Kiekvieną kartą bandome atrasti ką nors naujo ir įdomaus. Čia aš galiu ne tik eksperimentuoti, bet ir išmokti to, kuo vėliau dalijuosi su draugais. (Kaip atrodo maisto gaminimo mokymai?) Iš pradžių apžvelgiame teoriją – ką gaminsime, ką reikės daryti, ką ir kokiu būdu reikės paruošti, kas su kuo dera. Tada pradedame dirbti – paruošiame, supjaustome ingredientus, imamės maisto gaminimo proceso. Virtuvės šefas parodo ir paaiškina, kiek laiko turi būti kepama mėsa ir kokią spalvą įgyti. Čia pirmą kartą išgirdau, kad mėsa turi prisvilti prie puodo dugno ir vėliau nuo jo atšokti. To niekada nebūčiau pagalvojęs, nes visą laiką maniau, kad jei mėsa prisvyla – tai reiškia, kad kažką darai ne taip.
Naujausias gurmaniškas atradimas. Vieną savaitgalį pirmą kartą gaminau ir ragavau jaučio žandų. Buvo nerealus skonis. Iš pradžių paimtas mėsos gabalas buvo visiškai kietas, bet po trijų valandų troškinimo ta mėsa tapo tokia minkšta ir švelni, kad net nebereikėjo peilio – užteko tik šakutės.