Apie restoraną „Saula“ išgirdome prieš keletą mėnesių, tačiau nusprendėme ten apsilankyti tik po restorano sėkmės „Gastro 2017“. Paskambinus paklausti, kada galime apsilankyti svečiuose ir kaip restoraną rasti, Martina Miknevičiūtė, restorano direktorė, patarė neskubant eiti Didžiąja gatve, mat „Saula“ yra rūsyje ir jį galima greitai prabėgti. Išgirdus žodžius „rūsys“ bei „lietuviška virtuvė“, asociacijos kyla nekokios: tamsi ir šalta patalpa su Trakų pilį imituojančiais mūrais vietoje normalių sienų, mediniai suolai, ant stalo garuojantys riebūs cepelinai su spirgučių padažu ir karti gira. Štai kodėl užėjus į „Saulą“ užgniaužė kvapą ir netgi du kartus klausėme padavėjo, ar iš tiesų čia pataikėme.
Nustebti priežasčių buvo daug, mat asociacijos su realybe neatitiko nė iš tolo – restorano meniu net nėra cepelinų! Tačiau pradėkime nuo pradžių, nuo pirmojo įspūdžio, t. y. interjero. Patalpa visai nebuvo šalta ar drėgna, atvirkščiai, maloniai šilta ir jauki. Kad čia senas rūsys, išdavė tik žemi skliautai ir neglaistytos sienos. Jos buvo tiesiog dažytos baltai. Sofos ir kėdės aptrauktos karališko mėlynumo audiniu, kur ne kur esančios veidrodinės sienos suteikė prabangos, o ore tvyrantis kvapas išdavė, kad virtuvėje vyksta stebuklai. Pasigailėjome čia neapsilankę anksčiau.
Valerijos Stonytės nuotr.
Mus pasitiko ne tik restorano direktorė Martina, bet ir jos tėvai, Eglė ir Algis Miknevičiai, kuriems „Saula“ yra dar viena vieta, reikalaujanti didelės priežiūros. Šiai šeimai priklauso „Aula“, kurią turbūt geriausiai žino studentai, mat restoranas įsikūręs centriniuose Vilniaus universiteto rūmuose bei Saulėtekyje, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC). Tačiau „Saulos“ ir „Aulos“ lyginti net galima: „Saula“ yra tarsi ta visada gražesnė, talentingesnė ir sėkmingesnė pusseserė, apie kurią nuolat kalba mama ir už kurią lyg ir džiaugiamasi, tačiau ji vis tiek kelia baltą pavydą.
Pradėjus pokalbį prie kavos puodelio, šeimininkas Algis Miknevičius ištraukia didžiulį segtuvą su istorine medžiaga ir, prieš pradėdamas pasakot apie patį rūsį, priduria: „Sustabdykite mane, jei kalbėsiu per daug arba nuobodžiai.“ Pono Algio tikrai nestabdėme, jo neįtikėtinų istorijų klausėmės labai atidžiai. Pasirodo, pastatas, kuriame įsikūrusi „Saula“, yra statytas XVII amžiuje, daugybė žymių Vilniaus šeimų valdė tuos namus. „Kai kėlėmės į šias patalpas, žinojome, jog turi likti visuma. Vieta įpareigoja, tad restorane ne tik gaminame iš lietuviškos produkcijos, bet ir stengiamės atspindėti lietuviškumą interjere“, – pasakoja A. Miknevičius. Ponia Eglė priduria, kad kurdami restorano interjerą šeimininkai labai stengėsi palaikyti lietuvius ir jų produkciją, tad baldai, interjero detalės, net padavėjų apranga yra lietuvių kūriniai. Šeimininkas Algis aprodė visas restorano kertelės, leido apžiūrėti senovinį šaldytuvą, papasakojo apie freskas. Tie fragmentai išliko net ir po to, kai pastatas ilgą laiką stovėjo apgriautas, užverstas žemėmis. Viskas buvo atkasta 1986 metais, o freskų fragmentai užkonservuoti.
„Saulos“ interjeras ir freskų fragmentai. (Valerijos Stonytės nuotr.)
Valerijos Stonytės nuotr.
Kalbai pakrypus apie maistą, peržvelgėme meniu. Čia nerasite kičinių lietuviškų patiekalų, tokių kaip cepelinai, bulviniai blynai ar vėdarai, tačiau yra prabangesnis šaltibarščių variantas, daugybė žvėrienos patiekalų, bulvių košė, kaip garnyras. Martina Miknevičiūtė pasakoja, kad vietinę produkciją pastaruoju metu rinktis jau yra nebe šiaip mada, o būtinybė. Visi produktų, iš kurių gaminami patiekalai, tiekėjai yra nurodyti meniu. Ir jei sakome „visi“, tai ir turime galvoje: nuo mėsos, kiaušinių ir pieno produktų iki topinambų, midaus ir uogų, nuo Panevėžio ir Varėnos ūkių, kiekvienas žemdirbys ir ūkininkas pažymėtas. Moteris priduria, kad daugumą jų pažįsta asmeniškai, žino, jog tie žmonės turi sveiką požiūrį į gyvulininkystę ir žemdirbystę, nesistengia iš to vien pasipelnyti. Šio restorano negalima vadinti autentišku lietuvišku, tačiau lietuvišku šiuolaikiniu – tikrai taip. „Stengėmės lietuviams žinomus patiekalus patiekti šiuolaikiškai, panaudojant naujas technologijas, šimtaprocentinės autentikos kaip senovėje nesistengėme laikytis. Senąją receptūrą pateikėme per šiuolaikinio žmogaus prizmę“, – pasakoja direktorė Martina.
Valerijos Stonytės nuotr.
Restorano šefas Marius Šniras su komanda. (Valerijos Stonytės nuotr.)
Kaip tik tuo metu iš virtuvės išniro restorano šefas Marius Šniras, pasisveikino ir nieko nelaukęs ant stalo padėjo jautienos žandą. Šis žandas buvo ilgai troškintas sultinyje su aronijų vynu ir patiektas su daržovėmis bei tobulos konsistencijos bulvių koše. Tarsi pas mamą, tik prašmatniau, mat patiekalas buvo apšlakstytas aronijų vynu ir juodųjų serbentu padažu. Po to ant stalo atsidūrė kepta šamo filė, marinuotos žuvies karpačas ir elnienos kukuliai. Užvirė tikra puota. Šamo filė buvo puiki, ją verta užsisakyti vien dėl garnyro, kuris iš pažiūros paprastas – perlinės kruopos, tačiau su netikėtu posūkiu, t. y. paprikų muslinu ir baltojo vyno padažu. Karpačui su džiovintais pomidorais priekaištų irgi neturėjome, o elnienos kukuliukais likome dar ir maloniai nustebinti. Elnieną skaniai paruošti sudėtinga, tačiau tai, ką ragavome, buvo puiku. Nebūtume net pagalvoję, kad tuos kukulius galima patiekti ant polentos arba, kaip ją vadina restorane, sviestinės kukurūzų košės. Nors ponia Eglė sako, kad žodis „kukuliai“ skamba negražiai (ir lietuviškai nelabai daugiau yra, kuo jį pakeisti), galbūt dėl to patiekalo nenorės taip labai užsisakyti, kaip kad kokio didkepsnio ar karpačo, tačiau mes jai pažadėjome, kad į „Saulą“ grįšime būtent tų kukuliukų.
Jautienos žandas, ilgai troškintas sultinyje su aronijų vynu, patiektas su bulvių koše, aronijų vynu bei juodųjų serbentų padažu. 11,90 Eur (Valerijos Stonytės nuotr.)
Kepta šamo filė su paprikų muslinu, perlinėmis kruopomis, baltojo vyno padažu bei špinatais. 12 Eur (Valerijos Stonytės nuotr.)
Marinuotos žuvies karpačas su pomidorais, džiovintais ant druskos, ir bazilikų, kaparių bei ančiuvių padažu. 6 Eur (Valerijos Stonytės nuotr.)
Elnienos kukuliukai su sviestine kukurūzų koše bei naminiu pomidorų padažu. 8 Eur (Valerijos Stonytės nuotr.)
Lietuviško maisto puotą vainikavo išties lietuviškas desertas – kepta kriaušė ir obuolys su ledais, rabarbarais, karamelizuotais lazdynų riešutais ir naminiais sausainiais. Desertas buvo lengvas, gaivus ir ne per saldus. Mėgaujantis desertu ir vis dar galvojant apie elnienos kukulius, Martina Miknevičiūtė prasitaria, jog šis meniu yra skirtas šaltajam laikotarpiui. Kadangi oras pamažu taisosi ir šyla, ir greitai atsiras daugybė vaisių ir daržovių, meniu keisis, tad ji pataria mums nenuliūsti, jei kukulių ar keptų kriaušių nerasime – juos meniu pakeis kiti skanumynai. Jais bus galima mėgautis lauko terasoje. Po sočių pietų pasiteiravome, ar yra dienos pietų variantai. Pasirodo, dienos pietus galima užsisakyti kasdien, o artimiausiu metu dar ir žadami vėlyvieji pusryčiai. Įsivaizduojate, vėlyvieji pusryčiai ne su prancūziškais lietiniais, ne su belgiškais vafliais, net ne su amerikietiškais sumuštiniais, o su iš lietuviškų produktų gamintais bei lietuvių skoniui priimtinais patiekalais!
Karštas kriaušių, obuolių ir ledų desertas. 3 Eur (Valerijos Stonytės nuotr.)
Darbo laikas:
Pirm.–Ketv.: 10–22 val.
Penkt.: 10–23 val.
Šešt.: 11–23 val.
Sekm.: 11–22 val.
Restoranas „Saula“, Didžioji g. 26
Valerijos Stonytės nuotr.
