Raguotoji šaknis
- 2016-01-04
- 2 min. skaitymo
Iš Pietryčių Azijos po pasaulį paplitęs imbieras, arba „raguota šaknis“ (sanskrito kalba), jau žinomas ne vieną tūkstantį metų. Jis dar prieš 3000 metų aprašytas ajurvedoje, kur minimas kaip vaistas nuo visų ligų. Senovės kinų medicinoje taip pat tikėta, kad imbieras suteikia jėgų ir užtikrina ilgaamžiškumą. Pasakojimuose apie Konfucijų rašoma, kad kiekvieno valgio metu jis valgydavo ir imbierą. Iki šiol kai kuriuose Kinijos kaimuose gyventojai virš durų prikala imbiero, tikėdami jo apsauga nuo blogio jėgų. Tuo metu Ekvadore imbierą vietiniai naudoja kaip haliucinogeną. Įvairiose tautelėse be jo neapsieina ir šamanų apeigos.
ISTORIJA IR SAVYBĖS
Romą ir Graikiją imbieras pasiekė prieš kelis tūkstančius metų. Tiesa, tuomet buvo vartojamas tik džiovintas imbieras, nes taip jį būdavo paprasčiau pervežti. O pats imbieras tais laikais buvo prabangos prekė, naudojama ir atsiskaitant, kaip pinigai.
Įdomu tai, kad savaime imbieras gamtoje neauga. Šiais laikais augalas kultivuojamas subtropiniuose Japonijos ir Kinijos regionuose, Vakarų Afrikoje, Vietname, Brazilijoje, Indijoje, Argentinoje, Jamaikoje. Taip pat gali būti auginamas kaip sodo augalas arba tiesiog kambario sąlygomis – paprastame vazone arba dėžutėje.
Rinkdamiesi imbierą atkreipkite dėmesį į jo žievelę – šakniastiebių šviežumą atskleidžia lygi žievelė ir kieti gumbai.
Teigiama, kad imbieras – vienintelis prieskonis, kuris verdant išlaiko visas savo savybes. Jis vertinamas kaip vaistas nuo odos ligų ir kaip greita pagalba virškinimui. Įrodyta, kad imbieras slopina uždegimus ir netgi yra vartojamas kaip priemonė migrenai gydyti. Jei sergate jūros liga, galite įsigyti imbiero kapsulių, nes jos mažina pykinimą. Galiausiai atraskite imbierą ne tik kaip vaistą fizinei sveikatai gerinti, bet ir kaip afrodiziaką.
MAISTINĖ VERTĖ
Maisto gamyboje naudojamas smėlio spalvos imbiero šakniastiebis, vadinamas tiesiog imbiero šaknimi. Parduotuvėje galima įsigyti ir imbiero miltelių, tik tai nėra šviežio imbiero pakaitalas – šis prieskonis labiau koncentruotas, taigi jo kvapas gali užgožti kitus. Jis daugiau naudojamas konditerijoje, marinuojant, miltelių dedama ir į gėrimus. Be to, imbiero milteliai dažnai papildo prieskonių mišinius. Gabalėliais supjaustyto šviežio imbiero dedama į padažus ir rytietišką karį, troškinius, sriubas. Dėl malonaus aromato – kaip kvapnios citrinos – švieži imbierai vertinami labiau už džiovintus. Gaminant galioja pagrindinė taisyklė – patiekalo skonis ir aromatas priklausys nuo to, kada įdėsite imbiero. Jei gaminimo pradžioje, aromatas bus silpnesnis, jei pabaigoje – stipresnis. Imbieras patiekaluose sutaria su juodaisiais pipirais, aitriosiomis paprikomis, gvazdikėliais, kalendromis, kmynais, česnakais, svogūnais, paprikomis ir sojų padažu, o desertuose kartu su kardamonu, cinamonu ir citrusiniais vaisiais.
Imbiero šakniastiebyje gausu vitaminų C, B1, B2, A, magnio, fosforo, kalcio, taip pat ir geležies, kalio, natrio ir cinko. Be to, imbieras turi daugybę aminorūgščių, kurių reikia organizmui. Skaičiuojama, kad 100 g imbiero yra apie 80 kalorijų, iš kurių 18 g – angliavandenių, 2 g baltymų ir 1 g riebalų. Vidutinis šakniastiebio ilgis – 10–12 cm. Rinkdamiesi imbierą atkreipkite dėmesį į jo žievelę – šakniastiebių šviežumą atskleidžia lygi žievelė ir kieti gumbai. Lietuvoje įsigytą šviežią imbiero šakniastiebį būtina nuskusti, nes jis jau yra senas ir, tikėtina, apdorotas cheminėmis priemonėmis. Tačiau jei pasisekė jo įsigyti Azijos turguje, drąsiai naudokite neluptą.
AR ŽINOJOTE, KAD…
…skiriamos dvi imbierų rūšys – baltieji ir juodieji. Baltasis imbieras gaunamas išplautas ir nuskustas šaknis džiovinant saulėje. Šaknys balinamos mirkant jas kalkių skiedinyje. Juodas imbieras tampa tada, kai nenuskustos šaknys nuplikomos karštu vandeniu ir po to džiovinamos.
