Baronas Piotras Rozenas, Gačionių dvaro šeimininkas, garsios iš Livonijos kilusios bajorų šeimos palikuonis. Baltijos šalyse Rozenai įsikūrė jau XIII a., o Rokiškio krašte Rozenų šeima gyvena tris šimtus metų. Mes neieškome standartinių sprendimų ir susipažinus su charizmatiškuoju baronu klausimo, kam patikėti paaiškinti sudėtingesnes mandagaus elgesio ir etiketo situacijas, nekilo. Tad jūsų dėmesiui – ne vadovėliniai, o patarimai iš gyvenimo. Kodėl tokia tema? Ji buvo įkvėpta mūsų pirmojo susitikimo su baronu vietos.
Baronas Piotras Rozenas
Kultūringas žmogus – tai žmogus, gerbiantis kitų teises ir besielgiantis etiškai.„Savoir vivre“, arba „mokėti gyventi“. Atrodytų, paprasta: mokėti gyventi – tai mokėti elgtis visose situacijose, būti laimingam pagal pasirinktus kriterijus (turtas, intelektas, karjera, šeima…). O prancūzai turi dar vieną posakį: „vivre et lassier vivre“, arba „gyvenk ir leisk gyventi kitiems“. O šis dalykas išreiškia tikrąją mandagaus ir gerbiančio kitus elgesio taisyklę – „savoir vivre“ yra tarpžmogiškųjų bendravimo taisyklių visuma, kuri remiasi kitų žmonių laisvės ir teisių gerbimu. Kas tas taisykles sukuria? Tradicijos. Bendražmogiškieji santykiai evoliucionuoja laike, ir kiekviena istorijos epocha turi savyje tai, „kas galima“, o „kas nepriimtina“.
Tema: restoranas
PASITIKIMAS
Atvykimo ir svečių pasitikimo taisyklės yra labai paprastos ir aiškios.
Asmuo, kviečiantis į restoraną, laukia savo svečių prie įėjimo, viduje. Be abejonės, jis žino, kuris staliukas užsakytas. Palydi atvykusiuosius prie stalo, atsiprašo ir eina pasitikti kitų svečių. Bet toks sutikimas neturi trukti ilgai, gal kokias 10–15 min. Po to kviečiantysis suderina su padavėju arba administratoriumi, kad vėluojančius svečius jie palydėtų prie stalo.
Tuo atveju, kai nėra kviečiančiojo, arba kitaip – kai visi susirinkę moka kiekvienas už save, svečiai patys atvyksta prie stalo. Be abejonės, reikėtų visiems susitarti, kieno vardu bus užsakytas stalas.
TELEFONAS
Vienareikšmiškai mobiliosios ryšio priemonės turi būti nustatytos „skrydžio“ režimu. Telefoniniai pokalbiai prie stalo, lygiai taip pat, kaip ir pasakymas „atsiprašau, turiu pasikalbėti“ ir nuėjimas nuo stalo – tai yra parodymas, kad žmogus neišmano „savoir vivre“ nuostatų. Taip pat nepageidaujamas maisto fotografavimas prie stalo, jeigu tai išskirtinai nėra renginys – patiekalų pristatymas, kur fotografavimas numatytas ir yra darbinio pobūdžio.
SERVETĖLĖS
Servetėlės, padėtos ant stalo, skirtos padėti ant kelių ir juos apsaugoti nuo sutepimo. Taip pat jomis galima nuvalyti lūpas. Todėl atsisėdus prie stalo dedame servetėles ant kelių (jei tai yra medžiaginės servetėlės arba gana didelės popierinės). Tuo tarpu įprastas popierines servetėles paliekame ten, kur jos buvo padėtos serviruojant stalą, ir naudojamės, jei reikia nusivalyti lūpas. Servetėles reikia naudoti – palikti jas nepanaudotas yra blogai suprastas taupumas.
Lūpdažis ant stiklinės krašto arba taurės nėra pats gražiausias vaizdas, tad lūpdažio perteklių geriau nusivalyti prieš tai damų kambaryje.
Jeigu turime trumpam atsistoti nuo stalo (bet ne telefoniniam pokalbiui!), servetėlę dedame švaria puse lėkštės kairėje. Kai atsikeliame jau baigę bendrus pietus arba vakarienę, dedame servetėlę irgi toje pačioje vietoje. Nedėkite jos ant lėkštės, nebent jei tai popierinė servetėlė.
Visuomet reikia stengtis bent jau pradžioje bendro pobūvio arba susitikimo metu nesikelti nuo stalo. Po pagrindinio patiekalo jau galima atsikelti nuo stalo tam, kad pasikalbėtumėte su kitu pakviestu asmeniu, bet piktnaudžiauti tuo nereikėtų.
Valerijos Stonytės nuotr.
PATIEKALŲ UŽSAKYMAS IR PATIEKIMAS
Valgant didesnėje kompanijoje, nesvarbu, ar yra kviečiantysis, ar kiekvienas moka už save, reikia stengtis užsakyti patiekalus iš tų pačių meniu skyrių, t. y. užkandžiai, sriubos, pagrindiniai patiekalai, desertas. Pasirinkimas „užkandis“ arba „sriuba“ yra tinkamesnis nei „užkandis ir sriuba“. Reikia būtinai siekti bendro konsensuso, paprasčiausiai galima iš anksto nutarti, kokias pozicijas užsakinėsime.
Desertą visuomet užsakinėjame po to, kai suvalgome pagrindinį patiekalą. Galime užsakyti jį arba tik paprašyti kavos ar arbatos.
Labai blogai, jei skirtingų pozicijų patiekalai atsiduria kaimynystėje ant stalo – silkė ir desertas, sriuba ir kava. Harmoningas pobūvis tai yra visų dalyvaujančių žmonių darbas. Gerai išauklėti žmonės atsižvelgia į kitų poreikius ir juos suderina. Taip pat – patiekalų valgymo greitis. Patiekalų valgymą geriau baigti maždaug tuo pačiu metu. Šiuo atveju šeimininkas arba padavėjas irgi turi atsižvelgti į patiekalų valgymo greitį ir patiekti kitą patiekalą visiems kartu, o ne tam, kuris greičiau baigė valgyti.
Visi turi stebėti aplinkui sėdinčiuosius ir valgyti maždaug tokiu pačiu tempu, nes nei žiūrėti į tuščią lėkštę, nei valgyti, kai jau visi sėdi ir laukia, kol baigsi, yra netinkama.
Paprastai valgoma pakvietus. Jei kažkas pradeda valgyti neatsižvelgę į kitus – galbūt kiti dar negavo patiekalo arba nebuvo paraginimo – elgiasi netinkamai. Pakviečia valgyti:
Kviečiantysis
Šeimininkas
Savanoris, jei „kiekvienas moka už save“
Padavėjas arba pobūvio šeimininkas neturi nurinkinėti indų nuo stalo, kol visi nebaigė valgyti. Jeigu visi valgo maždaug vienu tempu – nieko baisaus, bet jei kažkas dar valgo, tuomet kiti automatiškai pradeda žiūrėti į tą žmogų, taigi, jei lėkštės dar nenurinktos, tokio įkyraus dėmesio dar valgančiam žmogui paprastai nebūna.
Visą barono išmintį rasite žurnale „Verdu ir kepu“!
