Ryte į Kauną atvykusio ir jau beveik visą parą nemiegojusio Alfo laukė ne tik baikeriai. Kalbama, kad dabar vykstant į Kauną būtina susitikti ar bent pamatyti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorių, Vokietijoje Lietuvos nepriklausomybės aktą radusį Liudą Mažylį! Taip ir nutiko. Čia jis atskleidė dar vieną savo hobį – istorinių močiutės receptų knygų kolekciją ir Napoleono tortų meistrystę. Prisiminę kalbas apie milijonus, VMG ir baikerių klubas „BIG GANG MC“ atradėjui paruošė dar vieną netikėtą staigmeną – milijoną centimetrų pavažiavimo motociklu! Kaip profesorius lėkė motociklu su receptų knygomis ir šalmu, žiūrėkite nuotraukose.
Valerijos Stonytės nuotr.
Pats mėgstate gaminti?
Mėgstu taip vadinamus paštetus, esu labai pripažintas šeimoje dėl Napoleono torto. Ne vieną dieną galima užtrukti jį gaminant, bet galima ir greitai.
Koks Jūsų receptas?
Jis mano močiutės užrašytas. Didelių paslapčių nėra. Tai – klasika ir tikrai nėra paklusnus improvizacijoms tortas. Jeigu kažkam atrodo, kad pridės šokolado gabaliukų ir tai bus išradimas – tai netiesa.
Valerijos Stonytės nuotr.
O koks kremas?
Turi būti taip, kaip čia: 300 g gero sviesto, 200 g cukraus, 1 l šviežio pieno, 200 miltų, 4 kiaušinių trynių, vanilės. Ne viskas čia parašyta: dar reikia įtarkuoti citrinos žievelės, įspausti citrinos sulčių. Pertepti galima bruknių uogiene (du sluoksnius).
Valerijos Stonytės nuotr.
Močiutė gudri. Visko neparašė.
Napoleonas jokių paslapčių tikrai nereikalauja. Reikalauja veikiau tokio tęstinio įgūdžio, nes paimi, pasižiūri: kas yra šviežias pienas? Kas sviestas? Tepus riebalų mišinys – tinka ar netinka. Nes kartais paimi to neva sviesto ir kremas neišeina geras. Dėl kremo jau – gal ir bet kokį suvalgys, bet nepagirs. Didesnė problema yra tų plokštainių kepimas.
Kiek turi būti Napoleono lakštų?
Kaip išeina, gali turėti iki 9. Užteks ir 7, bet 4 neužtenka.
Valerijos Stonytės nuotr.
Tai tarp jų dedat du sluoksnius bruknių?
Palaukit. Iš pradžių jų reikia. Iš pradžių reikia atostogauti Druskininkų miškuose. Turi būti brukningi metai.
Ką daryti, jei ne brukningi?
Tada tinka ir spanguolės. Bet turi būti spanguoliniai metai. Gali būti ir be bruknių, kaip močiutė rašo.
O tešla?
Sviestas, miltai, grietinė. Tai yra svarbu. Gali pasitaikyti grietinė, po kurios pasidaro netrapūs lakštai. Napoleono tokia savybė, kad po kelių dienų jis skanesnis, kai persisunkia kremas. Jeigu bus per daug trapus – tada vargas jį tepti. Tokių nerašytinių įgūdžių reikia. To neaprašysi.
Kaip supjaustyti, kad netrupėtų?
Jis sulimpa ilgainiui ir turi būti laikomas šaltai. Tada pjaustomas lengvai.
Valerijos Stonytės nuotr.
Jeigu lengvai nesipjausto, nėra tikras Napoleonas?
Iš tikrųjų.
Kokiu patiekalu pavaišintumėte 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarus?
Tuo, ką moku geriausiai. Tegul užkandai – šalto pašteto, silkės, antienos. Pavyzdžiui, turiu tokį receptėlį. Padažą prie antienos. Anties problematika, kad riebalai išbėga ir lieka sausa. Reiškia, reikia nebijoti prie tų riebalų, kurie yra nutekėję, dar dėti sočiai grietinės ir tada dar galima pridėti bruknių ar spanguolių į tą mišinį. Valgytojai pripažįsta, kad tai labai skanu. Būna rūgštoka, riebu.
Iš ko mokėtės virtuvėje?
Močiutė mokydavo visų dalykų – mokydavo prancūzų kalbos. Ji buvo mokytoja. Tas pats su valgio gaminimu – iš tikrųjų buvau toks virėjukas. Močiutės nebeliko, receptūra liko ir atsirado toks hobis. Mano pagrindinė profesija ilgus metus buvo chemikas, todėl tokie darbai, kaip maišymas, plovimas, buvo vieni niekai. Jų nevengdavau, nes cheminėje laboratorijoje tie patys darbai buvo tokie patys, tik sunkesni. Kol kolbą atplaudavai. Juk nesudaužysi ir neišmesi.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kokiu patiekalu Jus labiausiai galima nudžiuginti?
Turbūt gal įvairove ar jūros gėrybėmis. Jų retai tenka paragauti, tai kai tenka, visada jos būna išskirtinės.
Mėgstate austres?
Taip. Jūros kvapas, jūros skonis, jūros vėjas. Tai, žinoma, ne kasdien.
Ar pirmą kartą, kai paragavote, irgi patiko?
Taip. Tai buvo laikais, kai prasidėjo demokratijos vizitai. Buvau miesto tarybos deputatas, prasidėjo reikalai su Vakarų valstybėmis, atsirado galimybė pakeliauti. 1993 m. pabaigoje ar 1994 m. pirmą kartą atsiradome Švedijoje. Kulinarinė tos kelionės dimensija mus nuvedė į „McDonald’s“, piceriją, ko Lietuvoje nebuvo. Sužiojome, kas yra švediškas stalas pusryčiams. Gal po poros metų buvo dosniai finansuotas renginys ir Rygoje austrių buvo tiek, kiek norisi.
Valerijos Stonytės nuotr.
Comments