„Valgyti gerą maistą reiškia švęsti gyvenimą, ir atrodo absurdiška, kad švęsdamas gyvenimą turi atimti kažkieno kito gyvybę.“ Tikriausiai jau supratote, kad ši citata priklauso vegetarams, kurių idėjos mūsų laikais vis garsiau skamba ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, jei prieš kelerius metus restoranuose dar nebūtum radęs vegetariško meniu, dabar tai jau yra vienas iš gero tono ir svetingumo ženklų. Tad šiandien pakalbėkime apie tai, kaip plito vegetarizmo idėjos.
Oksfordo žodyne pateikiamas toks žodžio „vegetaras“ apibrėžimas: „Asmuo, kuris nevalgo mėsos ir žuvies, o kartais – ir kitų gyvūninės kilmės produktų, dėl moralinių, religinių ar sveikatos priežasčių.“ Tačiau nėra taip paprasta suskirstyti vegetarus, kaip atrodo pagal šį apibrėžimą. Yra vegetarų, kurie nevalgo mėsos, bet valgo pieno produktus ir kiaušinius, dar kiti valgo mėsą, bet atsisako kiaušinių ir pieno. Yra netgi tokių, kurie valgo žuvį, tačiau vis tiek laiko save vegetarais. Griežčiausia vegetarizmo grupės atšaka – veganai, kurie atsisako bet kokios gyvūninės kilmės produktų. Jie nevalgys net medaus ir neavės odinių batų ar nedėvės vilnonio megztinio. Ir vis daugiau žmonių pastaruoju metu ryžtasi atsisakyti gyvūninės kilmės produktų, tačiau tai tikrai nėra nauja.
Teigiama, kad pirmieji patys save pasiskelbę vegetarais buvo pitagoriečiai. Taip, neklystate, to paties graikų filosofo Pitagoro, sukūrusio garsiąją teoremą, pasekėjai. Visgi nors jo vardas ir yra siejamas su vegetarizmu, nėra aišku, ar pats Pitagoras laikėsi griežto bemėsio režimo. Net diskutuojama, kad jis pusryčiams valgė ne tik medų, o vakarienei – miežinę duoną su daržovėmis, bet ir žuvį. Filosofo pasekėjai tikėjo, kad tokia mityba gali prisidėti prie ilgaamžiškumo ir perėmė jos taisykles.
Pitagoriečių terminas, kaip vegetarų sinonimas, buvo išstumtas tik XIX a. vid., kai atsirado žodis „vegetaras“ ir Anglijoje susikūrė pirmoji vegetarų bendruomenė. Po kelerių metų tokia bendruomenė atsirado jau ir Niujorke. Beje, tais laikais netgi buvo įkurta vegetarų bažnyčia! Neabejotinai daugiausiai svorio vegetarų judėjimui pridėjo reikšmingos istorinės asmenybės.
Garsus JAV politikas Bendžaminas Franklinas vegetarizmo idėjomis susižavėjo vos 16 metų. Tada jis trumpai laikėsi duonos ir vandens dietos, kuri, pasak paties, pavertė jį tvirtu ir širdingu. Franklinas savo autobiografijoje net pabrėžė, kad jo vegetariška dieta turėjo ir ekonominių privalumų: jo išlaidos maistui sumažėjo per pusę, dėl to galėjo įsigyti dar daugiau knygų savo kolekcijai. Neilgai trukus jis tapo ir gyvūnų teisių gynėju. Visgi vegetarizmas Franklino gyvenime neužsibuvo. Keliaudamas laivu jis matė, kaip žvejai iš menkių pilvų ištraukia mažesnes žuvis. Po tokio vaizdo Franklinas rašė: „Jei jūs valgote vienas kitą, nematau priežasties, kodėl aš turėčiau nevalgyti jūsų.“ Tą dieną jis į savo lėkštę vėl įsidėjo žuvies gabalą.
Netiesiogiai prie vegetarizmo išplitimo Amerikoje prisidėjo ir lietuviai. XX a. pr. pasirodžius Uptono Sinclairo knygai „Džiunglės“, kurioje aprašomas lietuvių išeivių gyvenimas Amerikoje ir darbas skerdyklose, žmonės buvo šokiruoti, kokiomis sąlygomis ruošiama mėsa. Itin ryškiai nupieštas antisanitarinių sąlygų vaizdas ne vieną amerikietį privertė susimąstyti, kas iš tiesų yra jo konservų dėžutėje.
Kai ryte valgysite savo sausus pusryčius, nepamirškite, kad už juos dėkoti irgi turime vegetarams. Johnas Harvey Kelloggas, sausų pusryčių karalius ir kukurūzų dribsnių sukūrėjas, buvo stiprus vegetarizmo idėjų šalininkas. Netgi teigiama, kad savo dribsnius jis sukūrė ieškodamas pakaitalo pusryčiams iš mėsos.
Radijo komentarą galite išklausyti ČIA:
