Man patinka rytai – jie atsineša tokį naujų galimybių pažadą, su kuriuo sprendimų ar pokyčių nereikia laukti anei Naujųjų metų, anei pirmadienio. Ir dar rytai reiškia pusryčius. Man patinka jau iš vakaro žinoti, kad ryte, tykiai glostydama savo rusvą katiną, kramsnosiu šviesios grūdėtos duonos sumuštinius su avokadu, sūriu ir pomidorais, užgerdama kava iš paties didžiausio baltais ir juodais raštais marginto puodelio. Arba truputį skubėdama ir truputį susitaršiusiais plaukais smulkinsiu vaisinį kokteilį, o gal atvirkščiai – lėtai į avižinę košę maišysiu riešutų sviestą ir bananus.
Ar minėjau, kad tai – mėgstamiausias mano dienos maistas? Ne man vienai. „Pusryčiai – tai vienas geriausių dalykų, kurį kiekvienas iš mūsų galime sau dovanoti kasdien“, – rašo Asta Černė „Saulėtos virtuvės pusryčių knygos“ („Smaguris“, 2015 m.) įžangoje, ir mums pasiūlo šimtą tokių dovanų idėjų.
Pusryčių knyga (Julės Jankauskaitės nuotr.)
Pirmiausia – apie Astą. Jei kartkartėm pavartote lietuviškus maisto tinklaraščius, jos „Saulėtoje virtuvėje“ lankėtės – esu tikra – bent gerą saują kartų. Netgi spėčiau, kad arba patys išbandėte bent vieną iš jos aprašytų labai labai tortų, arba – gal to nė nežinodami – jų ragavote svečiuose. Manau, kad tam yra nemažai priežasčių: Asta arba geba išsirinkti tokius laiminčius receptus, arba apie juos papasakoja taip, kad, na, negali neišbandyti. O gal tai lemia jos atviros įžangos – jas perskaičius atrodo, jog, štai, su pačia Asta susitikai ketvirtadienio vakarą išgerti arbatos, pasidalinti gyvenimais ir ta pačia proga – pastarojo savaitgalio virtuviniais atradimais. Tai kur jau, grįžusi namo, neišmėginsi.
Beveik visos Astos tinklaraščio ypatybės persikėlė ir į pusryčių knygą. Čia receptai vis dar paprasti, vis dar jaukūs, tik ne visada saldūs. Knygoje yra 12 dalių, pasakojančių apie kiekvieną įprastą pusryčių patiekalą – apie traškius dribsnius, tirštus kokteilius, apie sumuštinius ir košes.
Prieš versdama knygą, šiek tiek abejojau, ar ji man patiks, ar bus vertinga. Pavyzdžiui, avižų košę išsivirti juk moku, o, kad nepabostų, gardinu ją vis kitokiais priedais. Tad ar berasiu ką įdomaus, traukiančio pagaminti?
Iš dalies buvau teisi – versdama turbūt nė sykio nesušukau: „Genialu, tai keičia mano gyvenimą!“ Tačiau rinkdamasi receptus mintyse (ir knygoje pieštuku) pasižymėjau gerą saują idėjų, kaip paįvairinti įprastus pusryčius – pakeisti kokį ingredientą ar paruošimo būdą. Taigi dar mėginsiu tą pačią avižų košę virti kokosų piene. Ar, dar geriau, jame brinkinti. Arba kepti kiaušinius duonos krepšeliuose, o gal vynioti juos į tortiliją.
Šį savaitgalį pusryčiams gaminau du receptus iš knygos – avižinius blynus ir traškius bananinius pusryčių dribsnius.
Kaip avižiniai blynai? Šeimoje esame pratę prie lengvų orinių pusryčių blynų – mes juos vadiname pūkučiais, tad šie atrodė kaip iš kitos planetos! Tvirti, sunkūs ir minkšti blynai netgi priminė pusryčių sklindžius (angl. scones) ar keksiukus. Juose buvo kažkas tokio, kas užkabino – galbūt citrina ir aguonos? Jau žinau, kad juos darsyk kepsiu ir šią savaitę – tik dabar jau pietums į darbą!
Avižiniai blynai (Julės Jankauskaitės nuotr.)
O traškūs pusryčių dribsniai nustebino. Nors ir esu atradusi savo patį pačiausią pusryčių dribsnių receptą, šitas – labai netoli to. Kadangi į avižas ir riešutus maišome sutrintą bananą, pakaks mažiau aliejaus ir medaus nei įprastai, o dribsniai vis viena bus smagiai traškūs. Be to, juos skrudinant, namai kvepėjo šilčiausia bananų duona, ir tas salstelėjęs aromatas išliko ir dribsniams atvėsus. Tikrai kartosiu.
Namuose gaminti traškūs pusryčių dribsniai (Julės Jankauskaitės nuotr.)
Kam skirta ši knyga?
Ji tikrai patiks, jei mielai skaitote Astos tinklaraštį. Jei dar mieliau išmėginat jos receptus. Jei knygoje jums svarbu didelės gražios spalvotos patiekalų nuotraukos ir aiškios instrukcijos. Ir jei rytą (ar vakarą) norisi omleto, bet tas pats šimtąsyk mėgintas su daržovėmis jau tiek įgriso!..
Kita vertus, rimčiau pasvarstykite, jei kasryt – net ir laisvadieniais – pusryčiams norite skirti daugių daugiausiai dešimtį minučių. Tokių receptų knygoje taip pat pilna, tačiau prie kai kurių teks ir keletą valandų praleisti.
Man ji patiko labiau, nei tikėjausi, ir dabar puslapiai jau aplipdyti spalvotais lapeliais. Skirtingomis spalvomis – darbo dienoms, savaitgaliams, saldūs ir nesaldūs. Kad truputį labiau norėtųsi šaltais rytais verstis iš lovos.
Julė Jankauskaitė
Comments