Itališkos virtuvės nėra: ką valgo ilgiau ir sveikiau už lietuvius gyvenantys italai?

Italijoje gyvenantys žurnalistai, knygų autoriai, Italijos kultūros ekspertai Paulius ir Jurga Jurkevičiai šeštadienio „Alfas Live“ laidoje pasakojo apie Italiją ir jos virtuvę, kurios mes, deja, vis dar nepažįstame.


„Aš kartais stebiuosi stebėdamas žmones Rytų Europoje, kur jie skiria daugybę pinigų kilnojamam ir nekilnojam turtui, o valgo, į save deda praktiškai bet ką – kas po ranka papuola. Italija yra visiškai priešinga. Žmonės važinėja mažais, ne pirmos jaunystės automobiliukais, tačiau valgo rinktinį maistą.“


VMGonline.lt parengė interviu su Jurga ir Paulium Jurkevičiais.


Į Lietuvą sugrįžtate gana dažnai. Pastebite, kaip keičiasi gastronominis pasaulis Lietuvoje? Ar tiesa, kad iki normalios gastronomijos mums dar labai toli?

Paulius: Pokyčiai akivaizdūs. Yra viena labai ryški tendencija – sparčiai daugėja įvairesnių produktų, naujų skonių, kvapų. Asortimentas plečiasi, tiesiog sprogsta lyg kokia supernova. Tačiau yra ir kita šio reiškinio pusė. Į kitas Vakarų šalis ta įvairovė atėjo žingsnis po žingsnio, iš lėto, jos turėjo laiko ją išragaudamos, suprasti, adaptuoti, o mes visko gavome daug ir iškart. Ar visiems pavyksta ją įsisavinti? Klausimas. Gastronomijos edukacijos klausimas Lietuvai yra labai svarbus.


Kokie vėjai Jus nunešė į itališko maisto, valgymo kultūros tyrinėjimus?

Jurga: Baigiau drabužių dizainą, visą gyvenimą dirbau mados srityje, penkiolika metų gyvenau Milane, paskui Florencijoje, studijavau vyrų eleganciją. Į gastronomiją gyvenimas nuvedė visiškai paprastu keliu. Gyvendami Italijoje, pastebėjome, kad žmonės čia labai ilgai gyvena ir retai lankosi pas medikus. Reiškia, kažkur turi būti paslaptis. O paslaptis, pasirodo, labai paprasta. Italai mėgsta džiaugtis gyvenimu, nemėgsta galvoti, kad jiems kažką kažkur skauda, nes... iš tikrųjų neskauda. Juk jau labai seniai žinoma, kad mes esame tai, ką valgome. Taigi, paslaptis yra maistas.

Paulius: Italai nemėgsta kalbėti apie dietas ir sveiką mitybą, nes ji jau yra sveika. Kam kalbėti apie tai, kas yra?


Itališka virtuvė apipinta daugybe mitų. O kas gi iš tikrųjų yra ta itališka virtuvė?

Mitų išties labai daug ir ne tik Lietuvoje. Pirmiausia, turime nepamiršti, kad kaip tik Italija pasauliui diktuoja gastronomijos tendencijas. Turiu omeny kulinarijos technikos tendencijas, bet sveikos mitybos, sveiko maisto, produktų kilmės. Ne veltui kaip tik čia gimė garsusis „slow food“ (liet. lėtas maistas) judėjimas, kurio pagrindiniai akcentai yra vietinis maistas, tradicijos. Šioje vietoje Italija yra nepralenkiama, tik klausimas, ar mes jos misiją suprantame. Manau, kad ne.


Kodėl, ko mums trūksta, kad suprastume?

Todėl, kad mes nuvažiuojame į Italiją, Romoje suvalgome lazaniją ir grįžę sakome, kad jau žinome, kas yra italų virtuvė. Kitą kartą paragaujame Bolonijos padažo ir jau viskas: Italija jau mūsų virtuvėje. Tačiau tikra Italija yra visai ne ten. Ji yra regionuose, mažose osterijose, kurių meniu jau daugybę metų nekeičia, todėl gali pasirodyti nuobodus, tačiau gastronominio turizmo banga eina būtent tenlink: rasti atskleisti tą autentišką šaknį, iš kurios išauga tradicijos. Kiekvienas regionas turi savo maistą, savo tradiciją. Aš visada sakau: baikime ieškoti itališkos virtuvės. Tai yra masinio turizmo sektoriaus sugalvotas konceptas, kuris iš tikrųjų neegzistuoja. Itališkos virtuvės nėra. Yra Lombardijos regiono virtuvė su savo rizotais, Emilijos Romanijos virtuvė su Parmos kumpiais, yra Sicilijos virtuvė – visiška priešingybė mano minėtosioms, nes čia daug arabiškos virtuvės elementų.


Mes nesuprantame ir to, kad Italijos virtuvė nėra tokia prabangi kaip prancūziškoji. Čia populiarus kitas konceptas – cucina povera, kas, išvertus i