Kaip ir kitų prieskonių, gvazdikėlių istorija mena senus laikus. Iš tikrųjų, jie buvo vieni pirmųjų prieskonių, kurie keliavo jūromis, nes jų pėdsakų randama istoriniuose, beveik 2 tūkstančiai metų iki Kristaus plaukusiuose, laivuose. Kilę iš Molukų salų, Indonezijoje, gvazdikėliai greit tapo prabangos preke senovės Romoje.
Tačiau pirmieji gvazdikėlius pradėjo šlovinti ne romėnai, o kinai. Yra žinoma, kad dėl malonaus burnos kvapo gvazdikėlių žiedus jie kramtydavo kaip kramtomąją gumą prieš apsilankymą pas imperatorių. Jau XVI–XVII a. buvo tokie vertingi, kad dėl jų buvo rengiamos ekspedicijos ir įsižiebė ne vienas karas. Kai Ferdinando Magelano laivas iš kelionės aplink pasaulį į Ispaniją grįžo pilnas gvazdikėlių ir muskato, gvazdikėliai buvo brangesni už auksą.
Čia ir įvyko didysis konfliktas. Olandai sugebėjo atrasti kelią į Molukų salas ir tam, kad būtų nenugalimi gvazdikėlių rinkoje, ėmė deginti gvazdikėlių medžius, kurie jiems nepriklausė. Dar daugiau problemų sukėlė tai, kad vietinių kultūroje gvazdikėlių medžiai buvo sodinami gimus vaikui šeimoje ir manyta, kad pasodinto medžio gyvenimas yra tiesiogiai susijęs su vaiko gyvybe.
Salos gyventojai ėmė nekęsti kolonistų olandų. Situacija sušvelnėjo tada, kai gvazdikėliai pradėti auginti Zanzibare, Madagaskare, Brazilijoje, Mauricijuje. Taip krito prieskonių kaina bei gvazdikėliai tapo prieinami visoms žmonių klasėms. Na, o gvazdikėliai savo vardą gavo nuo prancūziško žodžio „clou“, reiškiančio vinį. Būtent jį primena sudžiovintas gėlės pumpuras, skinamas nuo visžalio medžio.
Comments