Nagi, pakelkite akis tie, kurie turėjote bent mažiausią užmačią Velykų vaišių ieškoti parduotuvėje. Daugelis? Anot etnologo Liberto Klimkos, tokia praktika jau yra įprasta, bet pačių šeimininkų kepti pyragai visada bus malonesni, gardesni ir stiprinantys ryšį tarp kartų. Žinoma, pyragu taip lengvai neišsisuksite. Etnologas pataria, kas dar privalo užimti garbingą vietą ant mūsų Velykų stalo ir į ką turėtume atkreipti dėmesį kurdami jo atmosferą.
Simbolių magija ant Velykų stalo
Velykos – gražiausia pavasario šventė, kai atbunda ir sužaliuoja gamta, skaisčiau šviečia ir vis labiau šildo saulė. Etnologas L. Klimka primena, kad laikydamiesi tradicijų, Velykų šventės stalą turėtume puošti ne tik margučiais, bet ir kitais patiekalais, simbolizuojančiais atgimimą, stiprybę, pavasarį. „Velykų stalas, žinoma, turi savo privalomus atributus, bet turbūt labiausiai jį puošia Velykų pyragas – stalo karalius, nuostabiai kvepiantis bei kuriantis šventinę nuotaiką. Paprastai jis būna apskritas – lyg saulė, pavasarį sugrįžusi į mūsų padangę“, – pasakoja L. Klimka.
Velykų pyragas nuo senų senovės būdavo pagrindinis šventės akcentas. Šeimininkės jį gardindavo aguonomis, džiovintais vaisiais, riešutais, kepdavo kuo didesnį, kad užtektų gausiai šeimynai. Šalia Velykų pyrago į žaliuojančių želmenų kraitelę arba greta jos paprastai būdavo sudėti margučiai. Raudoni margučiai simbolizuodavo gyvybę, mėlyni – dangų, žali – bundančią augmeniją, o geltoni – pribrendusius javus.
Purus migdolų pyragas („Lieknų Bičių“ nuotr.)
Po pasninko – prie gausaus stalo
Laikydamiesi senovės papročių ir tradicijų, žmonės prie Velykų stalo sėsdavo po septynių savaičių gavėnios, o didžiąją savaitę pasninko laikydavosi ypač griežtai. „Mįslė klausia: septynios mylios sauso tilto, o gale rožė pražydo. Tai tos septynios mylios sauso tilto yra septynios savaitės nuo Užgavėnių iki Velykų, kuomet žmonės tikrai ribodavo maistą ir valgydavo tik pasninko valgius“, – sako L. Klimka.
Šventiniai valgiai Velykų dieną prasidėdavo nuo margučio. Po margučio tradicinis patiekalas būdavo riebi kopūstų sriuba. Sakoma, kad ji gaivina kūną po ilgo pasninko. Taip pat senovėje apeiginiu valgiu būdavo ir kiauliena. „Tai visų agrarinių švenčių būtinas patiekalas. Ypač kiaulės galva buvo laikoma skanėstu arba kiaulės knyslė – buvo tiesiog delikatesas. Šią mėsą paruošdavo gan išmoningai, šeimininkės eksperimentuodavo kiaulės atskiras dalis kepdamos duoninėje tešloje. Ant šventinio stalo taip pat būdavo šaltiena, virtos dešros, kumpis, lašiniuotis – pyragas, kuriame įkepti lašinukai ir aguonos“, – vardija etnologas.
Riešutų ir cukinijos šaldytas sluoksniuotas tortas (Dovilės ir Manto Bajalių, „Skanios Bajalių šeimos istorijos“ nuotr.)
Velykinius desertus skanino ne cukrumi, o džiovintais vaisiais
Po sočių pietų ant stalo būtinai atsirasdavo desertas – Velykų pyragas. Taip pat dažnai būdavo patiekiamas ir varškės sūris. Pašnekovas pabrėžia, kad anksčiau žmonėms cukrus buvo prabangos prekė, jo neįpirkdavo, tad kepinius – pyragus, bandeles skanindavo džiovintais vaisiais. Tai, žinia, ir skanu, ir sveika. Gardžiausi gėrimai būdavo gira ir midus su džiovintomis aviečių šakelėmis.
Artėjant Šv. Velykoms, etnologas L. Klimka taria: „Norėčiau palinkėti dvasinio tyrumo, kad mūsų mintys būtų, ne kuo pasotinti kūną, o kaip praturtinti dvasią šviesiomis mintimis ir kartu pagalvoti ne tik apie savo šeimą, ką padėsime ant stalo, bet ir apie visą tautą bei valstybės ateitį. Su šiuo pavasariu tegul ateitis matosi šviesi, juk kitais metais švęsime šimtmetį“.
Velykų pyragas su džiovintais vaisias ir riešutais (Editos Zubrickaitės, „Oditėlės blogas“ nuotr.)
Comments