Reklamos specialistė, dainininkė ir gurmanė Dovilė Filmanavičiūtė atskleidžia gardžias šventines tradicijas, kurių svarbiausias ingredientas – mamos rankomis ruošti valgiai ir ilgi pašnekesiai.
Jei į Lietuvą atvyktų tavo draugai iš užsienio, kokius penkis šventinio stalo patiekalus pasiūlytum jiems paragauti? Ieškočiau kuo autentiškesnių patiekalų, tų tikrųjų tikrųjų. Tai būtų aguonpienis, žemaičių bandos, baltas pyragas, močiutės keptas „pečiuje“, primenantis „bulką“, ir kanapės. Jos puikiai tinka su mišrainėmis, salotomis, padažais.
Ar nebaisu, kad tas šventinio stalo patiekalų autentiškumas su laiku išnyks? Ir dėl emigracijos, ir dėl to, kad mes tiesiog pamiršime, ką gamino mūsų močiutės. Labai baisu. Aš vis pagalvoju, jei reikėtų nuo–iki paruošti Kūčių ar Kalėdų stalą, kiek prisiminčiau, o kiek pamirščiau. Todėl reikia kalbinti mamas ir močiutes, užsirašyti receptus. Ir ne tik šventinių patiekalų. Dabar kalbu ir galvoju: „Ech, kaip reikėtų močiutę iškvosti, kaip gaminti tikrą dzūkišką skilandį, kaip kepami mylimiausi pyragai…“
Galbūt, prisidedant prie šventinės ruošos, galima tuos receptus įsiminti? Taip, tačiau juk tuos patiekalus gaminame retai. Pro vieną ausį įeina, pro kitą – išeina. O aš asmeniškai išvis prie ruošos tik pjaustymu ir plepėjimu prisidedu, pirmu smuiku virtuvėje griežia močiutė ir mama.
Kūčių stalą turi dengti dvylika patiekalų. Ar ir tu laikaisi tos patiekalų gausos principo? Kad ir kiek žadame su šeimos nariais jau šį kartą mažiau valgyti ir daugiau bendrauti, viskas baigiasi taip pat: bendraujame tikrai daug, bet ir stalas būna gausiai gausiai nuklotas valgiais, net jei prie jo sėdi vos keli asmenys. Ir širdies gilumoje net džiugu, kad tas stalas toks apkrautas. Juk viskas taip skanu.
Kuo Kūčių vakarienė tau ypatinga? Tai – mano laukiamiausias valgymas metuose. Nes mes susirenkame visi kartu ir bent tą vakarą liaujamės skubėję. Be to, tai vakarienė, kurios visus patiekalus gamina mama. Ir net tas maisto pjaustymas kartu yra labai svarbus. Juk tai irgi pabuvimas kartu.
Ką manai apie šventinį persivalgymą? Aš tame noriai dalyvauju. Jei kažko sau per metus ir neleidžiu, tai šventės šeimoje man yra majonezas, suskrudusi anties odelė, kisielius, mandarinai, dar majonezo, raudonasis sodrus vynas, kūčiukai tris kartus per dieną, baltoji mišrainė, silkė su grybais ir viskas, ką paminėjau, vėl ratu.
O tiesa, kad Kalėdų maistas – tai jau duoklė draugams? Jei Kūčių vakaro ir pirmos Kalėdų dienos ryto neleisčiau su tėvais, jausčiausi kaip be kokio svarbaus organo. Kalėdų vaišės, prasidėjusios šeimos rate, tik vakare baigiasi su draugais.
