Dovilė Filmanavičiūtė: „Svarbiau XL dydžio širdis nei suknelė“
- 2017-06-20
- 4 min. skaitymo
Miegojusi vos keturias valandas ir pakilusi iš atostogų patalo – tokią atlikėją ir reklamos specialistę Dovilę Filmanavičiūtę-Miss Sheep Alfas buvo prigriebęs į automobilį Vilniuje, kad jo kelionė į Kauną būtų trumpesnė. Na, o kaip ir visos tiesioginės visą parą trukusios „Kulinarinių triukų“ realybės šou transliacijos metu, automobilyje buvo gaminami maistingi pusryčiai, o jų kramsnojimą lydėjo dar įdomesnės kalbos. Dovilė buvo nusiteikusi tikrai neplanuotoms kalboms apie praėjusį gyvenimą!
Pradėkime nuo transporto priemonių. Vienas iš žiūrovių rašo: „Ar dažnai važiuojate traukiniu? Koks jausmas? Girdėjau, kad jūsų mylimasis kasdien važiuoja traukiniu.“
Mano mylimasis dirba Kaune ir kiekvieną dieną važinėja traukiniu pirmyn ir atgal. Ir daro tai visą laiką, kol esame kartu. Užknisa. Užknisa ne dėl to, kad nemėgčiau traukinių. O dėl to, kad kai noriu savaitgalio proga važiuoti į Kauną, jis nesutinka, nes sako, kad čia jam nieko naujo. Kaunas – mano gimtasis miestas. Aš jį mėgstu. Klaipėda man patinka dar labiau. Gal praėjusiame gyvenime buvau ruonis? Ir rytoj važiuosiu į Klaipėdą traukiniu. Nueisiu šiandien į koncertą, o rytoj iš ryto su traukiniu – į Klaipėdą. Koks jausmas? Sakyčiau, kad traukinys man – antra romantiškiausia priemonė po lėktuvo.
O kodėl nevairuoji? Bijai ar esi tinginė?
Aš tinginė. Esu praktiškai į egzaminą nuėjusi, bet po to pagalvojau ech. Tai va. Traukinys toks dviprasmiškas mūsų namuose. Man jis – romantika. Mano vyrui jis yra: mažule, ar tu atstosi?
Dovile, ar tu iš Kauno, ar iš nedidelio miestelio Pasvalio?
Mano mama ir tėtis susipažino Kaune. Gyvenome Kaune. O dabar visi esame tokio amžiaus, kad nebeklausi, iš kur atvažiavai. Aš manau, kad praeitą gyvenimą buvau ruonis, nes man patinka jūra. Tada buvau Kaune ir buvau žydė. Aš taip sau pasakiau ir taip yra. O ką?
O kodėl žydė?
Todėl, kad tai man yra viena talentingiausių tautų. Visais atžvilgiais. Aš labai su jais tapatinuosi ir man jų kultūra artima. Taip kažkaip refleksiškai net širdį suspaudžia, kai pagalvoju. Žinai, kaip būna. Nepilnavertiškumo kompleksas. Aš sugalvojau, kad mano pavardė gal kažkaip kreiva šleiva ir tada pažiūrėjau į senelių kraštą. Supratau, kad ten daug žydų.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kaip tavo kelias nuvingiavo nuo žurnalistikos?
Kaip čia pasakius. Mokyklą baigiau labai anksti. Man buvo 17. Ir tada jau aš buvau pakviesta dirbti labai smagioje „LRT“ laidoje, kuri buvo įkvėpta „Dainų dainelės“. Ji vadinosi „Maža žvaigždžių valanda“. Kur suvažiuodavo vaikai iš visos Lietuvos: šokdavo ir dainuodavo. Paskui išėjau dirbti į dienraštį. Tikriausiai išsprogdinau visą rinką pasakiusi, kad už spaudą mokėti nereikia ir geras žinias gauti galima nemokamai. Tada aš „15 min“ dirbau gal kokius 5 metus. Rašiau apie kultūrą, Vilniaus miestą. Bet man gyvenime taip nepasisekė. Aš esu iš tų vaikų, kurie buvo bandomieji triušiai. Tai ir žurnalistikoje aš buvau toks bandomasis triušis. Tiesiog sau pasakiau, kad greitos žinios ir antraščių bumas nėra tai, ko noriu. Išėjau į rinkodaros skyrių. O paskui kažkaip prasidėjo didžioji finansinė krizė, reikėjo žiūrėti, ką daryti toliau. Nuėjau ten, palikau savo širdį. Reklamoj mano širdis vis dar plaka.
Kas tau yra gera reklama?
Kažkada mano tuometinis vadovas yra pasakęs labai gerą frazę: „Svarbu yra viskas, kas jaudina žmogų.“ Man reklama yra tai, kadangi aš jos daug dariusi – tradicinės ir ne, kas jaudina žmogų. Tu nebūtinai turi nusipirkti kažką susijaudinęs. Jei pagalvojai, kad būsi geresnis žmogus, kai pamatei kažką, tada tikrai verta tą darbą ir daryti.
Ar Dovilė gali sukurti reklamą bet kam?
Ne, ne bet kam. Meluoju, bet kam (juokiasi). Kai prasidėjo visas feisbuko bumas, su Agne Jagelavičiūte vis pasikalbam, ką reklamuotumėt, o ko ne. Matomi žmonės reklamuoja keistus dalykus. Kita vertus, manau, kad sukurčiau nerealią reklamą higieniniams įklotams, kuri nebūtų Agnės, Oksanos ar kitų merginų pranešimas feisbuke.
Ar turi naujų planų ir sumanymų?
Dabar atostogauju ir žiauriai džiaugiuosi, kad nuo tų septyniolikos metų nemačiau nė vienos vasaros. Bet mane tai ir nervina – kas yra ta vasara? Aš pagalvojau, kad prieš pasikeičiant darbo kodeksui varau šiek tiek pabūsiu. Bet kur čia pabūti? Vis pasižiūrime bilietus. Amsterdamas yra viena iš tų krypčių. Ir ta meilė Lisabonai…
Valerijos Stonytės nuotr.
Kuo žavi Portugalija?
Žinai, dėl to, kad ji nenulaižyta. Bet dabar prisikalbėsiu. Niekas nevažiuokit į Portugaliją! Ji nenulaižyta. Turistų mažiau, vandenyno jėga. Tie žmonės, kurie mentaliai liūdni kaip mes, bet tuo pačiu jie yra iš pietų. Man patinka, kad ten nuėjai į gastronominį turgų, paėjai į kalną, tada sėdai į traukinį ir išvažiavai už miesto.
Tie sentimentai iškyla dėl to, kad tai buvo mano pirmoji solo kelionė. Dabar matau, kad vis daugiau žmonių atranda tokias keliones. Kai pirmą kartą išvykau viena, aš tada labai daug rašiau į feisbuką. Tada aš sutikdavau daug žmonių, kurie klausdavo, kaip išdrįsau. Visoms moterims sakydavau: „Mergos, kai susiskleidžia lėktuvo ratai, tau nelieka jokių klausimų.“ Portugalija tikriausiai man įsėdusi, nes ten buvau viena ir daug su savimi kalbėjausi. Kai esi vienas, atrandi daug netikėtų dalykų, restoranų, susipažįsti su žmonėmis. Kai eini gatve su kažkuo, niekas prie tavęs nelenda. Kai eini viena, visada prie tavęs prieis kas nors ir parodys, ko nesitikėjai gyvenime.
Ko tada labiausiai bijo moterys tose kelionėse: nuskriaus, neras kelio?
Aš nesu išskirtinė. Šiaip labai bijau išeiti iš savo komforto zonos. Manau, kad tai yra tam tikras išėjimas iš komforto zonos. Kai įsėdi į tą transporto priemonę, baimė baigiasi. Ir ji nuskraidins ten, kur nori, bet bijai. Dabar internetą gali turėti bet kur. Gali įsijungti programėles, kurios pasakys, kur geriausios vietos pavalgyti, ką pamatyti. Nežinau, gal aš senti pradėjau. Ta prasme, kad man patinka keliauti vienai.
Kokių moteriškų silpnybių turi, Dovile?
Kvepalai, batai ir valgyti naktį.
Ką valgyti naktį?
Bet ką.
Ar išgyveni, kad nesi ta 90x60x90?
Aš išgyvenu tik tada, jei į ką nors netelpu. Bet dažniausiai taip nebūna. Aš net į Agnės rūbus telpu. Per vieną vakarėlį matavausi jos drabužinę, į viską tilpau ir sakiau – atnešk man dar bulkos. Jeigu rimtai, man svarbu kalbėti šia tema. Gyvenimas nėra nei apie formą, nei apie grožį. Kai paskutinė knyga, kurią skaitei „Lesė grįžta“ ar „Pepė Ilgakojinė“, tau svarbu, kad būtum graži. Bet kai žmonės yra žmonės, kelionės, kūryba, filmai, nuostabus maistas. Mėgstu sakyt, kad man svarbiau XL dydžio širdis nei suknelė. Jei telpi į Jagelavičiūtės suknelę, tai koks išvis tada skirtumas.
Kokia Dovilė yra namuose?
Aš nekeičiu savo vaidmenų. Man labai svarbu, kad namuose skambėtų ir aidėtų skardus juokas. Aš tikrai esu jautri ir man faina, kad esu jautri, nes mylėti žmones ir empatiškai į juos atsigręžti man yra svarbu. Man svarbu, kad žmonės šalia manęs jaustųsi gerai.
