Bernard Laurance „Pasaulio desertai“

Prisipažinsiu, esu desertų mergaitė. Juos gaminant reikia susikaupti. Juk, kaip pastebi Bernard Laurance savo knygos „Pasaulio desertai“ įžangoje, desertai yra „magija, nes, keičiant sudedamųjų dalių kiekį ir jų jungimo techniką, gali išeiti begalė derinių“. Veikiausiai dėl to – dėl moksliškumo, matematikos ar net alchemijos – mane saldžioji virtuvės pusė taip ir vilioja.

„Pasaulio desertų“ laukiau nekantriai. Ją parašęs Bernard – vienas populiariausių Prancūzijos tinklaraštininkų ir… „Air France“ stiuardas, tad tikrai turės ką pasakyti apie viso pasaulio receptus! Juoba kad mūsų požiūriai į virtuvės atradimus yra tokie panašūs: autorius pasakoja, jog nuo mažumės bando receptus išskaidyti į sudedamąsias dalis, o tada – jas sujungti tiksliai taip, kad atkartotų atmintin įstrigusį skonį: ar vaikystėje valgytų trapučių, ar Maroke pramoktų gaminti spurgų „sfenj“. Ką čia slėpti – vartydama jo tinklaraštį jaučiausi tarsi šalia pasisodinusį kokį keliauninką draugelį ir jį kamantinėdama: „Ką ten pažinai? O štai ten ko ragavai?“

„Pasaulio desertai“ (Julės Jankauskaitės nuotr.)

Jei norite sužinoti, kokių – ir kaip pateiktų – receptų galite tikėtis knygoje, būtinai aplankykite Bernard tinklaraštį:

– paskaitykite trumpas kiekvieno deserto istorijas ar pasakojimus, kaip jis atkakliai kūrė receptą būtent tokį, koks galiausiai atsidūrė tinklaraštyje – knygoje jie irgi bus! – pasiryžę gaminti sudėtingesnį receptą, peržvelkite kiekvieno etapo iliustracijas – knygoje ypatingesni receptai taip pat nufotografuoti pažingsniui. – šiek tiek neramu? Atidžiai perskaitykite instrukcijas: jos itin detalios, nepraleistas nė mažiausias žingsnis. Žmonės sako, jog net virtuvės naujokai pasiryžta gaminti kaneles ar sluoksniuotą tešlą.

Traškūs sausainiai (Julės Jankauskaitės nuotr.)

Be to, knygoje nuotraukos – dar skanesnės, o istorijos dažnai – ir išsamesnės: štai migdoliniams pyragaičiams „macarons“ aprašyti skirti visi du knygos puslapiai (ir dar šeši – baziniams jų receptams!).

Tačiau vartydama lietuviškąjį knygos variantą šiek tiek pasimečiau – receptai išversti neįtikėtinai netiksliai. Žinoma, visiems pasitaiko, tačiau ingredientų sąraše matydama „chemines mieles“ ar „iki 116 °C užvirintą vandenį“ ėmiau instrukcijas vertinti įtariau. O ir jose pasitaiko [vertimo] klaidų – pavyzdžiui, nors sausainiams skirtų produktų sąraše turime kepimo miltelius ir sodą, viduryje recepto atsiranda dar ir… mielės.

Kadangi saldžiojoje virtuvės pusėje jaučiuosi gana patogiai, be to, šiek tiek moku ir prancūzų kalbą, neišsigandau. Aptikusi įtartiną ingredientą ar techniką, užsimaukšlindavau Šerloko Holmso skrybėlę, susirasdavau originalų receptą, o knygoje pieštuku ištaisydavau netikslumus. Tačiau viršelis skatina: „Drąsiai vadovaukitės <…> instrukcijomis <…> ir nebejokite, bet kuris <…> skanėstas Jums pavyks iš pirmo karto!“ Tad ar tikrai turėčiau kiekvieną puslapį kritišku žvilgsniu perbėgti ir dar pagūglinti? Ar tam pasiryžtų mažiau patyrę skaitytojai?

Receptai nufotografuoti pažingsniui (Julės Jankauskaitės nuotr.)

Taigi turinys puikus – tiesą sakant, net įvairesnis ir išsamesnis, nei tikėjausi. Jei remtumėmės tik juo, knygą rekomenduočiau visiems, mėgstantiems saldumynus, mėgstantiems gaminti saldumynus, turintiems draugų, kurie mėgsta saldumynus, mėgstantiems keliauti… Ar žiopsoti į dailias nuotraukas. Tačiau lietuvišką jos vertimą rekomenduočiau tik kaip katalogą, iš kurio išsirinkus receptą tektų dar šiek tiek padirbėti, ieškant tikslumo.

P. S. Ar pasiryžau išmėginti nors vieną receptą? Taip – kepiau paryžietišką flaną ir gaminau traškią nugą su sezamais.

Šio pyrago kremą mėgstu tvirtesnį, tad kitąsyk rinkčiausi jau anksčiau mėgintus receptus. Kita vertus, krakmolinė tešla – tokia trapi, kvepianti riešutais ir tik švelniai salstelėjusi, jog mielai desertui valgyčiau vien tik ją – tikrai kartosiu!