Visi dūsauja, o jis šypsosi. Ir ne tik savo feisbuko profilyje. Restoranų verslą aukštyn kojomis apvertusi koronaviruso pandemija šefui Deivydui Praspaliauskui buvo, kaip čia pasakius... Gal maloninga? Įkvepianti? Deivydas džiaugiasi atradęs jūrą ankstyvą pavasarį ir labai šviesias erdves duris netrukus atversiančiam naujam restoranui.
Deivydai, kas jumyse užkuria optimizmo ir pozityvumo varikliuką: jūsų feisbuko profilis pilnas šypsenų ir gerų naujienų. Visi aplinkui užsidaro, o jūs kažką vis atsidarote. Kaipgi taip?
Situacija išties nėra lengva nei paprasta. Kai viskas tik prasidėjo, turėjau ir aš laiko paliūdėti. Pastarieji dveji metai prieš karantiną buvo labai smagus etapas, restoraną lankė daug svečių iš viso pasaulio. O tada vieną dieną viskas sustojo. Kai važiuodavau į darbą, kad iš šaldytuvo surinkčiau produktus, kurių nebepanaudosime, būdavo tikrai liūdna. Sakyčiau, tai laikotarpis su depresijos prieskoniu. Bet supratau, kad galima liūdėti ir nieko nedaryti, o galima kažką daryti. Ir anksčiau yra buvę krizių, kažkaip išsikapstydavome.
Per karantiną ištikimiausiems svečiams ruošėme lauknešėlius į namus, sulaukėme gražios reakcijos, žmonės parodė, kad mūsų pasiilgo, nori, kad grįžtume ir gyvuotume. Liūdesys greitai persilaužė į kitokią, optimistinę, nuotaiką, kai norisi kažką kuo greičiau įgyvendinti.
Taigi, naujas restoranas pakeliui?
Naujo restorano idėja paukštelėjo karantinui jau einant pabaigą. Staiga šovė mintis, kad turime padaryti taip, jog svečiai dar labiau norėtų pas mus ateiti. Be to, kai restoranai ėmė kristi kaip musės, pasipylė skambučiai su labai daug gerais pasiūlymais. Sakoma, kad jeigu visi parduoda, tu pirk, o jeigu perka, tu parduok. Aš tokios filosofijos ir laikausi. Jeigu visi užsidarinėja – aš atsidarau.
Naujas vieta - nauja koncepcija?
Į naują restoraną noriu sudėti po geriausią dalelę visų tų restoranų, kuriuose esu dirbęs, kuriuos esu turėjęs. Ir toliau bus degustacinė vakarienė penkis kartus per savaitę septintą valandą vakaro - taip, kaip klientai mėgsta. Vakarienės metu svečiams stengsiuosi pateikti dar daugiau įdomesnių dalykų. Restorano terasose planuoju pastatyti šiltnamį, pasiauginti daržovių. Bus daug šviesos, atvira virtuvė ir kiti smagūs dalykai.
Naujas restoranas yra Užupyje ir aš labai tuo džiaugiuosi. Visada mėgau menus, todėl čia bus gera vieta ir savo paties menams eksponuoti. Žmonės supras.
Tapote? Darote skulptūras?
Meninio išsilavinimo neturiu, bet, tikiuosi, ateis laikas, kai galėsiu meną pastudijuoti, į jį pasigilinti. Bet iš akmens zefyrus daryti ar kitaip fantazuoti - taip, man to norisi. Ir dabar tam bus labai gera erdvė. Iš pradžių galvojau, kad restorane eksponuosime kitų menininkų darbus, bet supratau, kad pats noriu eksponuoti savuosius.
Kokių dar pokyčių ir pamokų profesinėje ir asmeninėje srityje Jums davė karantinas? Koks didžiausias šio laikotarpio atradimas?
Karantinas daug kam davė pamokų. Pirma, kad reikia būti viskam pasiruošus. Mes, dirbantys restoranų versle, kasmet turime tokį mini karantiną – nuo sausio iki kovo. Vadiname šį laikotarpį įšalo tarpsniu. Įšalui buovme pasiruošę, tačiau karantinas smogė daug stipriau.
Atradimas? Atostogų savaitė šaltuoju metų laiku prie jūros. Labai įdomus potyris. Ir apskritai nežinau, ar kada anksčiau esu turėjęs tokią ilgą pertrauką, galimybę tiek daug ką apgalvoti.
Karantinas leido suprasti, kad net ir tokiose sunkiose situacijose gali atrasti kažką naujo ir gražaus. Mano gyvenime atsirado dartai, gaminimas namuose. Pagaliau atsirado ir galimybė peržiūrėti prieskonių pilnus lagaminus, kuriuos parsivežiau iš įvairiausių kelionių.
Taip, turbūt prieskoniai, jų derinių kūrimas turbūt ir yra vienas didžiausių mano atradimų. Turime krautuvėlę, per karantiną jai paruošiau daugiau nei šimtą įvairiausių prieskonių ir jų mišinių, kūrėme jų pakuočių dizainą ir t. t. Man vis atrodo, kad nieko neveikiau, bet štai kalbu ir suprantu, kad – oho – kiek visko padaryta!
Trys produktai, kurie visada po ranka?
Dalykai, be kurių man niekas neegzistuoja - tai druska ir alyvuogių aliejus. Trečias - visi kiti labai kokybiški produktai.
Vieta, į kurią dėl maisto, skonio, atradimų norisi grįžti?
Yra šalių, kurių labai pasiilgau. Anksčiau gyvenau Danijoje, per metus kokius dešimt kartų vykstu ten aplankyti savo šeimos ir suvalgyti gatvėje hot dogą. Kopenhaga ir hotdogai – tai tobula. Ir dar būtinai suvalgau danų „Smørrebrød“ , atvirą sumuštinį. Mano favoritas, kurio labai pasiilgstu, vadinasi „Veterinaro naktipiečiai". Tai yra juoda duona, sviestas, kepeninė, iki želės nugarintas jautienos sultinys, švieži svogūnai ir šoninė.
Kita vieta – Italija. Mane ten traukia ne kažkoks konkretus patiekalas, o produktų kokybė ir paprastumas. Italijoje važiuodamas automobiliu gali sustoti bet kur ir visur gausi smagų gėrimą ir maistą. Gal ne visada labai aukštą klasę, bet tobulą paprastumą ir nuoširdumą – visada.
Koks yra skaniausias… šokoladas, kava ir prisiminimas.
Gaminame savo šokoladą, tad mano mėgstamiausias – su juoda duona ir rabarbarais. Skaniausia kava – iš Salvadoro (Valstybė Centrinėje Amerikoje – aut. past.), prisiminimas taip pat iš Salvadoro: apie viešnagę, kurios metu vietos žmonės parodė mums tos kavos kelią. Į Salvadorą vežiausi ir savo šokolado, taigi man pavyko patiri visus skaniausius dalykus vienu metu: šokoladą, kavą ir Salvadorą!
Ačiū už pokalbį.
Evaldo Stakėno, Linos Jushkes, Linos Jakubauskaitės nuotr.
