Vasara – vestuvių metas, o kur vestuvės, ten ir maistas: aukščiausios prabos tortai, pyragėliai, kepsniai ir vieno kąsnio užkandukai. Tačiau kas vieniems yra šventė su muzika ir pyragais, kitiems – juodas darbas. „Kasdien einu į darbą. Nei man, nei kolegoms darbdavys „nestato“ pietų – valgome iš savo kišenės. Kodėl aš turėčiau maitinti tuos, kurie tą dieną dirba – fotografus, muzikantus, vedėjus?“ – nuotakoms skirtoje feisbuko paskyroje užvirus diskusijai apie personalo maitinimą, savo nuomone pasidalijo būsima nuotaka. Netrukus ji buvo išvadinta nuotaka siaubūne, beširde, be sąžinės ir žalio supratimo apie paprasčiausią vaišingumą.
Užkandžių staliukas. Vitos Tamoliūnės nuotr.
Taigi, pamaitinti ar nepamaitinti tuos, kurie dirba, kad jaunavedžiams ir jų svečiams būtų šventė? Paklausėme jų pačių.
Fotografė Vita Tamoliūnė: „Yra tekę vaišintis lašišos, dorados, menkės filė, upėtakiu, įvairiai įdarytais baklažanais, ravioliais su špinatais, tofu kepsneliais.“
Vestuves Vita fotografuoja maždaug septynerius metus, tad matė visko ir, kaip pati teigia, bent jau pirmaisiais karjeros metais netrūkdavo nemalonių nesusipratimų.
„Vykdama į ilgesnę fotosesiją visada pasiimu atsigerti ir užkandžių, kuriuos suvalgau pakeliui iš vienos vietos į kitą. Jeigu fotosesija vyksta vienoje vietoje, tai užkąsti nėra kada, spėju tik vandens gurkštelti. Jaunieji ar jų artimieji dažnai pasiūlo šampano taurę, kai juo vaišinami svečiai, bet jos, žinoma, atsisakau. Dažnai pavaišina užkandžiais ar saldainiais. O štai vakarinėje šventės dalyje, ypač anksčiau, būdavo visaip, – pastebi Vita. – Vienos poros pagalvodavo apie visus savo šventėje dirbančiuosius ir neprašytos užsakydavo vakarienę, iš kitų vestuvių tekdavo išeiti atidavus visas jėgas ir gerokai išalkusiems. Ar tai turi įtakos mūsų darbui? Teoriškai neturėtų, bet praktiškai nėra malonu… Juk dažnai fotografas yra tas žmogus, kuris šalia jaunųjų per vestuves būna ilgiau už jų tėvelius, geriausius draugus ir kitus artimuosius.
Nemalonias situacijas išsprendžiau paprastai – vestuvių fotografavimo sutartyje atsirado punktas, kuriame numatyta, kad jeigu fotografuojame šešias valandas ir ilgiau, jaunieji įsipareigoja pamaitinti fotografą ir jo asistentą. Pastaruosius trejus metus nevalgau mėsos, tad net susideriname valgiaraštį. Yra tekę vaišintis lašišos, dorados, menkės filė, upėtakiu, įvairiai įdarytais baklažanais ar bulvėmis, ravioliais su špinatais, tofu kepsneliais ir pan. Dažniausiai su maistu gauname stalo vandens su citrina, galime paprašyti kavos ar arbatos. Desertų ar torto paragauti tenka labai retai, nes desertų stalas yra puošmena visą vakarą, svečiai desertus pradeda ragauti gana vėlai.
Vis prisimenu vieną šventę. Tąkart važiavome fotografuoti į sodybą „Sodžius“. Stereotipiškai mąstant, tikėtina, kad vietoje tokiu pavadinimu greičiausiai gausi karbonadą ar vištienos filė su storu džiūvėsėlių sluoksniu, paskandintą fermentinio sūrio ir grietinėlės padaže. Vakarienės personalas susėdo prie atskiro ilgo stalo, kuris buvo gausiai nuklotas vegetariniais patiekalais, valgantieji mėsą gavo po kepsnį, o vos įveikdavome savo porcijas, šeimininkutės ir vėl pripildydavo lėkštes.
Prieš išvažiuojant priėjo šeimininkas ir paklausė, ar fotografai išvyksta sotūs, skaniai pavalgę, ar nieko netrūko, gal dar kažko norėtume: „Iš mano sodybos fotografai turi išvažiuoti skaniai pavalgę. Kas, jei nei jie, paskui kitiems pasakos, kaip čia jiems buvo, kaip čia mes skaniai gaminame.“ Manau, kad visų šventės vietų – prabangių ir paprastesnių, šeimininkai turėtų galvoti kaip tik taip. Aš tikrai puikiai atsimenu geriausias ir mažiausiai geras vietas pavalgyti!“
Fotografė Vita Tamoliūnė, Vitos Tamoliūnės nuotr.
Renginių vedėjas Vytautas Raudonius: „Kartais nebūna net vandens atsigerti“
Vesti vestuvių šventės Vytautas paprastai vyksta su tikro garso grupe „Dvyniai“. Jų sąskaitoje – jau 653 šventės, deja, sočių vakarienių mažiau.
„Prieš dešimt metų žmonės buvo paprastesni, muzikantų visada laukdavo stalas su užkandžiais, gėrimais, neretai kviesdavo prisijungti ir prie bendro stalo, po šventės irgi išlydėdavo su lauktuvėmis – šakočiais, saldainiais ir tauriaisiais gėrimais. Laikui bėgant vaišės ir dovanos mažėja, – nusijuokia Vytautas. – Dabar požiūris toks: padarei savo darbą, gavai honorarą ir viso gero.
Mes patys niekada neprašome užsakovo mūsų pamaitinti, neturime tokio punkto ir paslaugų sutartyje: nesijaučiame esantys didelės žvaigždės. Kiek žinau, paprastai tuo pasirūpina šventės vietos – sodybos ar restorano šeimininkai, kuriems aktualu, kiek bus aptarnaujančio personalo, ar juos reikės maitinti, arba vestuvių planuotojai ir koordinatoriai. Tačiau jeigu jaunieji viską organizuojasi patys, labai dažnai personalą pamiršta.
Kita vertus, kartais to personalo būna išties nemažai. Štai mūsų grupėje – septyni žmonės, dar du ar trys fotografai, filmuotojai, dekoratorių komanda – jau daugiau nei dešimt žmonių! Jeigu žmogaus maitinimui skiriama bent dešimt eurų, sąmata išauga jau visa šimtine. Bet būna, kad net atsigerti nepasiūlo, laimė, tokie atvejai nedažni. Tačiau atsarga gėdos nedaro, todėl važiuodami į šventės vietą visada užsiperkame vandens, įvairių užkandžių – sumuštinių, dešrainių, traškučių, vaisių. Į šventės vietą paprastai išvažiuojame pirmą popiet, o grįžtame paryčiais, tad nepavalgius ištverti neįmanoma, o nemažai sodybų įsikūrusios atokiose vietose: nenubėgsi į parduotuvę kažko valgomo nusipirkti.
Jeigu gauname vakarienę, tai dažniausiai būna mėsos ar paukštienos kepsnys su bulvėmis arba ryžiais ir daržovėmis. Tikrai yra vietų, kur personalas gerbiamas – ten paruošiamas užkandžių staliukas, visada būna vandens ar gaivos, tačiau tokių vietų kol kas vienetai. Kartais tenka susimokėti už vakarienę – taip dažniau nutinka, jeigu renginys vyksta restorane ar viešbutyje. Ir tai tikrai nėra blogiausias variantas, nes mums geriau vietoje gauti šviežią ir šiltą maistą nei važiuoti kažkur ir ieškoti kažko.
Yra išties labai rūpestingų klientų, kurie šventei vos prasidėjus vis prieina paklausti, ar pavalgėte, ar viskas gerai. Mes stengiamės savęs neakcentuoti, nes šventė yra jaunųjų, o mums gerai, kaip yra, visada prisitaikome. Yra vietų, į kurias važiuojame ir jau iš anksto žinome, kad bus gerai: pavaišins, maistas bus skanus. Ir tas žinojimas tarsi savaime gerai nuteikia. Net jeigu ta vieta nėra labai patogi dirbti, tarkime, maža scena ir pan., skani vakarienė tokius minusiukas visada nustumia į antrą planą. Nes kai vieta labai gera, bet dirbi alkanas, viskas atrodo daug blogiau.“
Grupė „Dvyniai“. Anos Rosso nuotr.
Vestuvių planuotojos: „Šventės sėkmės dalis – laimingi ir sotūs darbuotojai“
Kokios mados ir tendencijos vestuvių rinkoje? Madinga ar nemadinga pasirūpinti personalo maistu? Šiuos klausimus uždavėme vestuvių planavimo profesionalams.
„Tendencijas diktuoja patys vestuvių planuotojai, – įsitikinusios įmonės „Vestuvių vėjai“ įkūrėjos Kamilė ir Lina. – Kaip tik jie labiausiai suinteresuoti, kad visos dalyvaujančios pusės būtų laimingos. Natūralu: patenkintas personalas labiau stengiasi, kad viskas būtų gerai. Mes esame už tai, kad šventėje dirbantys žmonės būtų maitinami, ir šį klausimą visada aptariame su klientu. Siūlome pasirūpinti užkandžių staliukais personalui, kad jie bet kuriuo metu galėtų prieiti ir pasistiprinti, atsigerti gaiviųjų gėrimų, o vakarop gautų vakarienę. Nėra buvę atvejų, kad jaunieji nesutiktų su tokiu pasiūlymu, abejotų, ar to reikia. Ar jaunieji būna patys apie tai pagalvoję? Ne visi. Yra labai sąmoningų porų, kurios supranta, kad jų šventei besiruošiantys žmonės dirba nuo ryto ir labai dažnai – po dvylika valandų, todėl savaime suprantama yra juos pamaitinti. Kitos poros gal iš nepatyrimo apie tai neužsimena, bet pasiūlymą priima geranoriškai.
Tiesa, paprastai maitinami tik tie darbuotojai, kurie dirba vakarinėje šventės dalyje. Jeigu fotografas baigia darbą po oficialios dalies ir vakaro programoje nedalyvauja, maistas jam neužsakomas. Dažnai reikalavimas maitinti vakarinėje dalyje dirbančiuosius įrašomas paslaugų sutartyje.“
Bene seniausiai Lietuvoje vestuvių planavimo paslaugas teikiančios Lauros Vagonės įsitikinimu, nebadaujantis personalas – ir didžėjus, kuris turi būti darbo vietoje viso pobūvio metu, ir dainininkas, šventėje dirbantis ribotą laiką, ir koordinatorė – dirba geriau: „Tačiau jeigu jaunųjų biudžetas gana ribotas, o rangovų skaičius nemenkas, tikrai galima visus įspėti, kad maitinimo, deja, nebus, užkandžiais teks pasirūpinti patiems. Jeigu klientas numato maitinimą personalui, stengiuosi jį organizuoti dar prieš šventės pradžią, kad tada jau sotūs ir laimingi visi puikiai atliktų savo darbus. Paprastai personalui užsakinėju kažką neįmantraus ir nebrangaus, kad neišdidintume kliento sąmatos.“
