Vestuvių planuotojos Lauros Vagonės kasdienybėje maistas egzistuoja įvairiais pavidalais. Tai – ne tik namų virtuvėje garuojantys patiekalai, bet ir su vestuvių bei kitų švenčių maitinimu susiję niuansai. Žinoma vestuvių planuotoja atskleidė, kokias tendencijas pastebėjo šį sezoną ir papasakojo, kokį maistą renkasi savo šventei ar jaukiai vakarienei namuose.
Vestuvių sezonas jau pasibaigė – kokias vyraujančias švenčių maisto tendencijas išskirtumėte?
Viena pagrindinių tendencijų nėra susijusi su maistu – šventės linkusios mažėti, žmonės atidžiau atsirenka svečius, nekviečia 10 vandens nuo kisieliaus. Nekalbu, aišku, apie oligarchų ar princų vestuves, bet bendrai ši tendencija pastebima.
Jei kalbame apie maistą, tai kuo toliau, tuo daugiau kiekvienais metais atsiranda vegetarų, veganų, alergiškų gliutenui, riešutams ar kitkam. Dabar patiekiant vestuvinę vakarienę jau tenka žiūrėti atidžiau. Jei prieš 10 metų tokios tendencijos visai nepastebėdavau, tai dabar praktiškai kiekvienoje šventėje atsiranda žmonių su specifiniais poreikiais.
Ar Lietuvoje ir pasaulyje ryškėja tokios pačios tendencijos?
Lietuvoje, žvelgiant į maisto patiekimą, vyrauja banketinis prinešamos vakarienės variantas, bet ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje pastebiu, jog populiarėja itališkos vakarienės formatas. Tokiu atveju maistas nėra prinešamas porceliano lėkštėse, bet yra dalijamasi.
Galima sakyti, kad tai truputį panašu į tą mūsų sovietinio laikotarpio madą, kai ant stalo būdavo sukrauta viskas iš karto. Vienintelis skirtumas, kad dabar, dalijantis tais patiekalais, jų nepamatysite ant stalo nuo pat svečių ir jaunųjų pasitikimo. Jie vis nešami, papildomi. Lygiai taip pat karšti patiekalai nebūtinai atnešami kiekvienam atskirai. Būna lėkštės padėtos iškart ant stalo, o aptarnaujantis personalas prieina ir tiesiai jums į lėkštę čia ir dabar įdeda patiekalą.
Artėja ir jūsų pačios šventė – šį mėnesį švęsite gimtadienį. Kokį maistą rinksitės?
Darau labai paprastai – niekada nesistengiu masės žmonių primaitinti, esu labiau už finger food, kad žmonės tiesiog linksmindamiesi, gerdami kokteilius ar vyną, šampaną turėtų, ką užkąsti. Ypatingų reikalavimų neturiu. Pagrindinis noras – kad tas maistas galėtų šiek tiek ilgiau pabūti, kad nebūtų kažkoks labai degustacinis variantas, kur reikia valgyti būtent tą momentą, kai jis atnešamas. Aš irgi gręžiuosi į labiau itališką pusę – alyvuogės, skrebučiai ir panašūs užkandžiai.
O ar tortas jums būtinas gimtadienio atributas? Turite patį mėgstamiausią?
Jis absoliučiai nebūtinas, aš pati nemėgstu torto, bet per gimtadienius jis būna kaip labiau simbolinis elementas. Lietuvoje man tortų tortas yra pistacijų tortas iš „Vanilės namų“ Klaipėdoje. Tikrai labai skanus. Būdamas gana tortiškas, turintis ir biskvitą, jis nėra nei per saldus, nei per kremiškas ir mano skoniui tinka, nors ir nesu didelė saldumynų mėgėja. O pats geriausias saldumynas man yra šerbetas.
Ką ruošiate į svečius užsukusiems svečiams?
Jei gaminu, tai dažniausiai vakarienę. Mano arkliukas virtuvėje tikrai yra makaronai. Visada stengiuosi jų nepervirti, o kaip priedus dažniausiai panaudoju tai, ką randu šaldytuve. Dar vienas iš tokių patiekalų yra lašiša. Receptą parsivežiau iš Švedijos, nes buvo laikai, kai ten šiek tiek gyvenau. Ją kepu folijoje, truputį įpjaunu ir dedu į vidų krevečių, pabarstau prieskoniais. Yra ir padažas, kuriuo gardinu lašišą. Jo nepriskirtum prie tų sveikųjų, bet tikrai labai skanus – reikia išlydyti lydytą sūrį keptuvėje, sumaišyti su grietinėle ir pabarstyti krapais. Būna riebu, skanu ir galima rimtai pavalgyti.
Jeigu neklystu, esate ir rytietiškų patiekalų gerbėja?
Labai! Tik iš tų patiekalų nemoku nieko pati gaminti, bet tikrai esu visiška azijietiškos virtuvė aistruolė. Mano mėgstami restoranai yra „Rise“, „Briusly“, kur tikrai galiu „Summer Rolls“ valgyti kiekvieną dieną ir gal kartais net ne po vieną kartą. Gaila, kad nieko panašaus pati nemoku pagaminti, reikėtų gal į kokius kursus nueiti (juokiasi).
Mintimis trumpam sugrįžkime į vasarą. Koks buvo įsimintiniausias jūsų atrastas patiekalas ar vieta, į kurią vis norėjosi sugrįžti?
Šiais metais vėl iš naujo atradau „Marche de Provance“, kur man tikrai viskas, kiek nueinu, patinka. Ir šią vasarą, nors tai nebuvo mano šių metų atradimas, tikrai labai dažnai valgiau sraiges. Ir žinau praktiškai visas vietas, kur jos ruošiamos skaniai. Kai nuvažiuoju į Nidą, tai beveik visada valgau sraiges „Nidus“, taip pat jomis mėgaujuosi ir jau minėtame „Marche de Provance“.
