Gabrielė Žutautaitė savo meilę pusryčiams atrado prieš kiek daugiau nei 5 metus, kai išsikraustė iš tėvų namų tik su žiniomis, kaip susitepti sumuštinį. Tuomet, kai Google pagalba išmoko išvirti kiaušinį iki tinkamo kietumo, prasidėjo tikrieji eksperimentai. Jie atvedė iki žinomo maisto blogo Pusryciams.com sukūrimo, kurio sekėjų ratas tik plečiasi.
Kaip pusryčiai tapo pagrindiniu dienos ritualu?
Vos išsikrausčiusi iš tėvų namų gana greitai įsisukau į suaugusiųjų gyvenimo tempą. Tik pradėjusi studijuoti, iškart pradėjau ir dirbti: per dieną vis tekdavo laviruoti tarp universiteto koridorių ir biuro. Taip rytas liko vienintele dienos dalimi, kuomet galiu skirti daugiau laiko sau ir atsipalaiduoti. Kartais dėl lėtesnio ryto keldavausi ir 6 val.
Taip susiformavo ir visas ritualas. Net ir žinodama, kad laukia įtempta diena, dar ir dabar stengiuosi atsikelti kiek anksčiau, kad spėčiau ramiai papusryčiauti.
Pusryčiauti mėgsta ne vienas, bet ne kiekvienas paskiria laiko tinklaraščio kūrimui. Kaip kilo ši idėja?
Tinklaraštis atsirado labai natūraliai. Kadangi pusryčių žmogumi save laikau tikrai gerokai ilgiau nei gyvuoja tinklaraštis, pusryčių idėjomis ir nuotraukomis visada dalindavausi savo asmeninėse socialinių tinklų paskyrose. Ten draugai nuolat juokaudami komentuodavo, kad gal jau laikas tinklaraščiui arba knygai. Vieną dieną atsikėliau ir pagalvojau – o kodėl gi ne?
Taip ir atsirado „Pusryčiams“. Eksperimentuodama dalį turėtų nuotraukų perkėliau į atskirą paskyrą ir pradėjau užrašinėti jų receptus. Pamačiusi susidomėjimą, kasdien pradėjau skirti tam vis daugiau laiko.
Ar tai labiau laisvalaikio užsiėmimas, ar ir pajamas nešanti veikla?
Nors tinklaraštį vis dar laikau labiau laisvalaikio užsiėmimu, o ne pagrindiniu pajamų šaltiniu, natūralu, kad augant auditorijai, atsiranda ir pasiūlymų bendradarbiauti. Taip ilgainiui tinklaraštis pradėjo nešti ne tik vidinį pasitenkinimą, bet ir pajamų.
Kaip pavyksta išlaikyti ritmą kuriant turinį? Ar dažnai ištinka krizės, kaip, pavyzdžiui, gruodį?
Kadangi tinklaraštis nėra pagrindinė mano veikla, ritmą išlaikyti pavyksta įvairiai – viskas labai priklauso nuo tempo likusioje rutinoje. Turinį tinklaraščiui stengiuosi planuoti savaitę ar dvi į priekį, kad išvengčiau „tylos“ krizių, tačiau tai ne visada pavyksta.
Puikus pavyzdys yra minėtas gruodis – dirbant reklamos agentūroje, lapkritis–gruodis yra kone įtempčiausi metų mėnesiai, tad natūralu, kad laiko ir energijos laisvalaikio veikloms lieka kiek mažiau. Visgi tokiais atvejais stengiuosi labai savęs neteisti, duodu sau laiko pailsėti ir prie „Pusryčiams“ grįžtu pailsėjusi ir kupina naujų idėjų. Kaip aš sakau – leidžiu sau pakvėpuoti.
Kokie yra mėgstamiausi jūsų pusryčių patiekalai?
Visi mano mėgstamiausi pusryčių patiekalai yra tie, kuriuose yra kiaušinių. Mėgstu įvairiausius sumuštinius su plaktu keptu kiaušiniu (angl. scrambled egg), budos dubenėlius (angl. buddha bowls) su virtu ar be lukšto virtu kiaušiniu, taip pat keptus kiaušinius su įvairiomis daržovėmis. Kai pabundu mažiau alkana, dažnai vietoje kiaušinių patiekalų renkuosi graikišką jogurtą su granola arba plaktus kokteilius.
Gal galite pasidalinti pusryčių receptu, kuris šiuo metu yra jums numeris vienas?
Jeigu reiktų rinktis visų laikų mėgstamiausią pusryčių patiekalą, šį titulą atiduočiau šakšukai – žydiškai kiaušinienei pomidorų padaže. Vis laukiu momento, kada ji man atsibos, bet jau dvejus metus bent kartą per mėnesį ją gaminu namie arba valgau mieste ir vis dar laikau mėgstamiausiu savo pusryčių patiekalu. Mano šakšukos interpretaciją galite rasti ČIA.
Ar keliaudama taip pat būtinai laikotės pusryčių ritualo?
Kadangi pusryčių stengiuosi nepraleisti, nesvarbu, kur būčiau, ta pati taisyklė galioja ir kelionėse. Keliaudami dažniausiai deriname skirtingus pusryčių ritualus – keliskart pusryčiaujame kavinėse ar restoranuose, taip išbandydami vietinius patiekalus, keliskart pasirenkame pusryčiauti namuose arba viešbutyje, kuriame apsistojame.
Kaip apibūdintumėte lietuvių pusryčių kultūrą?
Lietuviška pusryčių kultūra yra gana tradicinė. Visą savo istoriją vertinę grūdus ir duoną, šiandien nuo šių tradicijų nesitraukiame. Pusryčiams vis dar yra labai mėgstami įvairios duonos sumuštiniai, košės.
Tuo pačiu smagu, kad žmonės darosi vis atviresni pasaulinei pusryčių kultūrai: patys noriai eksperimentuoja namie gamindami dar neragautus pusryčių patiekalus arba savaitgaliais keliauja ragauti vėlyvųjų pusryčių į kavines ar restoranus.
Kas toliau – kaip matote savo veiklos augimą?
Kol kas džiaugiuosi esamu etapu. Smagu sulaukti įvertinimo ir iš sekėjų, kurie noriai dalijasi įžvalgomis ir komentarais, ir iš užsakovų, kurie nori kartu kurti turinį bei įgyvendinti bendrus projektus. O kas bus toliau – pamatysime.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
