Tinklaraštis Šaukštai|ne|popiet gimė prieš septynis mėnesius. Tada, kai gimė ir Jolantos pirmagimis Jonas. „Išėjusi į motinystės „ atostogas” ilgainiui pajutau, jog mano instagramo turinys sukasi tik aplink maistą, o poreikis dalintis asmeniniu gyvenimu mažėja: apie save vis labiau norėjosi pasakoti per maistą. Taip natūraliai vieną dieną savo asmeninį profilį pervadinau į „Šaukštai|ne|popiet".
Pradėjusi su 300 sekėjų, kurių dauguma buvo draugai ir kolegos, virtuvės saviveiklininke save vadinanti Jolanta šiandien džiaugiasi vis pilnėjančia bendruomene ir stipriu atgaliniu ryšiu.
Koks buvo požiūris į maistą iki tinklaraščio ir kaip jis keitėsi pradėjus jį rašyti?
Požiūris į maistą nesikeičia, keičiasi tik suvokimas, jog maisto pasaulis yra begalinis. Kuo daugiau gaminu, tuo daugiau receptų, ingredientų, prieskonių ir skirtingų šalių virtuvių noriu išbandyti. Azartas ir smalsumas tik auga. Norisi vis drąsiau improvizuoti ir gilintis nebe į receptūras, o procesus, produktų kokybę, jų suderinamumą. Dažnai pajuokauju, jog bijau mirti neišbandžiusi daugybės receptų ir neaplankiusi šalių, kurios vilioja išskirtinai maisto prasme.
Į maistą žvelgiu plačiau – jis gali sukelti patirtis, peraugti į lėtą buvimą su savimi ir tais, kurie mums svarbūs. Tą stengiuosi transliuoti ir savo paskyroje, noriu įkvėpti gaminti ir raginti nebijoti eksperimentuoti su tuo, kas po ranka. Mano pagrindinis tikslas, jog mane stebintys žmonės pajustų stimulą dažniau užsukti į virtuvę ir nustebti, kaip kartais paprasta iš kelių ingredientų sukurti patiekalą, kuris gali nustebinti.
Rašote: „Užteks žiovauti prie puodų". Ar buvo laikas, kai Jums pačiai stovėjimas prie puodų kėlė žiovulį?
Esu iš žmonių, kurie stačia galva neria į tai, kas patinka. Visgi polinkis į darboholizmą ir savanoriškos veiklos ilgą laiką silpnybę maistui nustumdavo į paraštes. Gamindavau naktimis, savaitgaliais tam ieškodama menkiausio preteksto – svečiai, žygiai, piknikai, šventės, išvykos. Iškepti tortą man iki šiol svarbiau nei manikiūras, o iškepti sausainiai ar susluoksniuoti įmantresni sumuštiniai žygiui svarbiau už paliktus sutvarkytus namus. Noras gaminti neatsirado per vieną naktį, kuomet iškepusi pirmą bananų duoną nusprendžiau, jog tuo noriu dalintis su kitais. Jis kaupėsi ir laukė tinkamos progos. Netikėtai ta proga tapo žinia, jog būsiu mama. Motinystės atostogos atrišo rankas ir virtuvė tapo mano kasdienine meka, kurioje ir užgimė mintis savo asmeninį profilį paversti maisto tinklaraščiu.
Labai dažnai vaikelio susilaukusios moterys sako, kad laiko gaminti praktiškai nelieka. Net ryte užsiplikytai kavai jo atsiranda tik vakare, kai ji jau šalta, žinoma.
Savo asmeninį gyvenimą stipriai dozuoju. Po Jono gimimo supratau, kiek daug vaidmenų savyje talpinu: turiu būti drauge, žmona, dukra, sese ar tiesiog savimi, tad sau laiko lieka vis mažiau, tačiau bandau žongliruoti visais. IG paskyra tapo savirealizacijos erdve, kurioje pailsiu ir prasiblaškau. Neslėpsiu, jog tikrai buvo momentų, kai kieno nors atsiųsta žinutė ar mano išbandyto recepto nuotrauka išgelbėdavo dieną, kuri skęsdavo verksmų ir vystyklų kalne.
Koks įrašas, nuotrauka, receptas iš Jūsų blogo yra populiariausias?
Braunis su žemės riešutų sviesto sluoksniu sulaukė daugybės dėmesio ir netylančių diskusijų. Jis iki šiol yra surinkęs daugiausiai SAVED paspaudimų. Lengvi receptai su netikėtais deriniais sulaukia didžiausio palaikymo. Taip pat išskirčiau salotas, kurių receptų mano paskyroje ypatingai daug, mėgstu patį jų kūrimo procesą. Paskutinės su burata, persimonu ir karijų riešutais susišlavė visus reitingus, kurį laiką kasdien vis sulaukdavau nuotraukos, jog jas kas nors išbandė.
Dalintis su kitais – tai vienas tinklaraščio rašymo privalumų. Ar jų yra daugiau?
Savanaudiškas dalinimasis neinvestuojant laiko į atgalinį ryšį, mano galva, veda prie vieno – buvimo įdomiam tik pačiam sau. Tokių paskyrų, kuomet naudingą turinį užgožia perdėtas asmeninio gyvenimo demonstravimas, labai daug. Jaučiu kaip instagrame palengva formuojasi poreikis alternatyviems profiliams, galbūt su mažiau sekėjų, bet aiškesne žinute, mažiau reklamos ir savęs viešinimo. Pati džiaugiuosi atrandanti vis daugiau tokių profilių, kuriuos stengiuosi palaikyti, nes žmonės už jų mane įkvepia tą tikrąja prasme: su jais nesinori lygintis ar matuotis reitingais. Todėl į IG einu ne tik bukai dalintis ir spoksoti, einu bendrauti. Jau užsimezgė ne viena draugystė, kurią po pandemijos, tikiuosi, pavyks perkelti ir į gyvus susitikimus prie kavos puodelio. Turbūt didžiausias atradimas – žmonės anapus profilių. Ne kartą esu sulaukusi palaikymo ir turėjusi smagų pokalbį tada, kai mažiausiai jo tikėjausi.
Viena yra rašyti, kita – fotografuoti. Kur ir kaip to išmokote?
Neišmokau, fotografuoju iš gryno pajautimo. Turbūt skambės juokingai, bet nesuprantu, nei kas yra diafragma, nei kaip susireguliuoti ISO. Seniai save spaudžiu elementariems fotografavimo pagrindų kursams, tačiau tam vis pritrūksta laiko. Kita vertus, nepaisant techninių žinių trūkumo, galbūt tame ir slypi mano rakursas. Ne kartą esu girdėjusi, jog jau turiu savotišką savo maisto fotografijos stilių. Pati maisto fotografija mane taip pat įkvepia. Seku daug fotografų ir ne tik iš maisto pasaulio, per dienas perfiltruoju daugybę nuotraukų ir fotografuodama mintyse dažniausiai jau turiu vaizdinį, kokio rezultato noriu. Turėdama daugiau žinių iki tų kadrų nueičiau greičiau, tačiau svarbiausias mano vedlys – įkvėpimas. Jo turiu išlaukti. Neforsuoju. Visuomet esu sąžininga, net jei kadrai velnioniškai fotogeniški, nesidalinu receptais, kuriais nesu šimtu procentu tikra.
Nuotraukose svarbiausias objektas yra maistas. Nemėgstu daug rekvizito, net tyčia jo vengiu. Maisto spalvos, tekstūros, sluoksniai man svarbiau už lėkštės briauną ar fono spalvą. Savo nuotraukomis noriu sukelti apetitą, norą stabtelti.
Kokius instagramerius sekate?
Neturiu vieno ar kelių maisto guru, jie nuolat kinta. Labiausiai įkvepia pasakojimai ir dokumentika apie žmones, kurie savo nedideliuose restoranėliuose ar gamindami gatvės maistą tampa savo bendruomenės epicentru, vietinėmis legendomis. Klausydama jų, visuose atpažįstu tą patį – stiprų tikėjimą tuo, ką daro, ir jausmą lyg jie tam ir gimė, kad atokiame pasaulio kampelyje gamintų pačią geriausią ungurių sriubą ar salvadorietišką moqueca. Būtent tokias istorijas pasakoja neseniai peržiūrėta Netflix dokumentika „ Street Food". Tuo tarpu šiuo metu lengvai kraustausi iš proto dėl Samin Nosrat, amerikiečių šefės ir kulinarinių knygų autorės.
Iš IG bendruomenės išskirčiau „Kitchen Julie" ir Ashley Alexander iš „Gather and Feast". Kiekvienas jų įrašas, nuotrauka ir tekstas mane stipriai inspiruoja, jei spėčiau, išbandyčiau kiekvieną receptą.
Visgi, labiausiai mane įkvepia ne žmonės, o patys produktai. Būna etapų, kai nuo kasdienio gaminimo pavargstu, pritrūkstu idėjų. Tačiau nusiskynus pirmą cukiniją tiesiai iš lysvės ar nusiraškius pomidorų iš šiltnamio, mano galva iškart kunkuliuoja – aš akimirksniu žinau, ką gaminsiu iki paskutinio kąsnio.
Koks Jūsų pačios mėgstamiausias Jūsų IG esantis patiekalas ir receptas?
Neabejotinai raw (nekeptas) laimo ir avokado cheesecakas, kurį pradėjau gaminti dar gyvendama Briuselyje. Tuometiniai kolegos netgi ragino eiti į geriausią miesto desertinę ir neštis jį vietoj cv. Dar kartą paminėsiu persimono, buratos ir karijų salotas, kurios, mano galva, yra vienas geriausių mano pačios sukurtų receptų. Pats receptų kūrimo procesas man ne mažiau įdomus nei rezultatas – galvoje tarsi chemijos laboratorijoje viskas prasideda nuo vieno ingrediento, įpinamas antras, prisijungia trečias ir taip iki galutinio rezultato, kuris būna kartojamas, koreguojamas arba nurašomas kaip nepavykęs. Stengiuosi nekopijuoti: jei gaminu ne pagal savo receptą, visuomet paminiu jo autorių. Mano galva, tai svarbu, anaiptol ne visi tai daro.
Esate teisininkė. Ar yra panašumo tarp teisininko darbo ir maisto gaminimo?
Niekuomet apie tai nesusimąsčiau. Labai ilgą laiką save engiau abejonėmis, ar teisingai pasirinkau kryptį. Ilgainiui supratau, jog savo stipriai perdėtus lūkesčius apie svajonių darbą, prasmę ir savirealizaciją galiu perkelti kitur – į savanorystės veiklas, pomėgius, į savo kaip asmenybės augimą. Aistra gaminti atsirado persikrausčius į Briuselį, kur turėjau progą stabtelt ir sumažinti apsukas. Tuo metu gaminimas taip įsuko, jog net svarsčiau apie savo kavinaitę ar kepyklėlę – rašiau verslo planą ir nusipirkusi bilietus atgal į Lietuvą, kalbėjausi su galimais partneriais ir kredito įstaigomis. Dabar suprantu, jog tam buvau absoliučiai nepasiruošusi, bet tuo metu atrodė, kad galiu viską. Galiausiai maistas tapo savotiška užuovėja, savirealizacijos forma, kurią stengiuosi saugoti ir ja mėgautis. Atėjo supratimas, kad visko, kas patinka, nebūtina iš karto konvertuoti į verslą ir pinigus.
Labiau mėgstate virti ar kepti?
Kepti. Žmonės dažnai klysta manydami, jog desertus man patinka gaminti labiausiai. Anaiptol, mėgstu gaminti viską – nuo lengvų pusryčių iki ilgai troškinamų troškinių, desertų, svečių meniu. Vienodai mėgstu ir klasikinę virtuvę, ir eksperimentinę. Bet jeigu noriu troškinti, o reikia kepti ir atvirkščiai – nieko nebus. Mėgstu laisvę ir spontaniškumą. Kita vertus, pandemija padėjo atsakingiau planuoti maistą ir improvizuoti iš to, ką randame namuose. Kūrybiškumas virtuvėje ir alternatyvių produktų paieškos dar niekada nebuvo tokia populiari tema.
Visų blogiausios dienos, kai reikia gaminti, o visai nesinori. Kartais aplanko perdegimo periodai, Tikiu, tą patį patiria daugybė maisto kūrėjų.
Ką atradote pradėjusi labiau domėtis maistu ir jo gaminimu. Turiu omeny kažką, ko anksčiau nė neįtarėte esant.
Suvokimą, kaip stipriai maistas gali sujungti žmones, sukurti patirtis, kartais paskatinti pokalbį ar net padėti užmegzti draugystes. Nuolat dalinuosi tuo, ką gaminu, esu nešusi kepinių gydytojams, kaimynams, net į pirmus susitikimus su žmonėmis, kurių nepažįstu. Kas mane pažįsta bent kiek artimiau, neabejotinai yra ko nors ragavę. Mėgstu svečius, stengiuosi nuolat burti žmones. Vyras dažnai namuose juokauja, jog viskas, ką gaminu vis tiek keliaus iš namų. Dalinimosi filosofiją savyje jaučiu labai stipriai ir didžiausią malonumą patiriu gamindama kitiems. To labiausiai trūko viso karantino metu, dėl to ir gimė idėja kalėdiniu laikotarpiu paleisti konkursą – pažadėjau iškepti tris tortus tiems, kurie yra išbandę vieną ar kitą mano receptą. Emocine prasme šis sprendimas stipriai praskaidrino šventinį laikotarpį. Nei kiek nesigailiu ir ateityje galbūt vėl pakartosiu.
Kodėl nesate nei vegan, nei keto, nei dar kažkaip?
Nepataikauju ir nesistengiu įtikti, man žymiai svarbiau išlikti ištikimai pradinei idėjai – kalbėti apie maistą, kuris tiesiog skanus, nesvarbu ar vegan, ar keto. Dabar netgi populiaru klijuoti sau vieną ar kitą etiketę. Matau daugybę instagramerių, kurie pakeitę kvietinius miltus į gluten-free ar vietoj cukraus įpylę klevų sirupo, savo receptus pristato kaip sveikus, nepaisant to, jog pats patiekalas iš esmės nėra sveikas. Aš nedemonizuoju maisto, valgau jį visokį stengdamasi laikytis sveiko proto ir savo kūno balso. Būna dienų, kai valgau salotas, ir būna dienų, kai vietoj pusryčių valgau antrą gabalą torto.
Kas Jums yra vadinamasis comfortfood‘as?
Daugelis comfortfoodą asocijuoja su įprastu naminiu maistu. Man tai kur kas daugiau – tai maistas, kuris kelia nostalgiją, sužadina prisiminimus arba pats gaminimo procesas yra lėtas ir ilgas, kuomet kantriai lauki, kol besitroškinanti mėsa kris nuo kaulų, ar išsitroškins kantriai mamos džiovinti grybai. Pats produktas, jo kelias iki tavo virtuvės taip pat gali kelti daug sentimentų ir dėkingumo. Iš tokio ir norisi gaminti jaukų komfortišką namų maistą.
Ačiū už įkvepiantį pokalbį.
