Pažadame – perskaitę šį interviu į maistą ir populiarius su juo susijusius mitus pažvelgsite visiškai naujai. Vilniaus universiteto neuromokslininkė Urtė Neniškytė aiškina, kas kaltas, kad jūsų vaikas nevalgus, į šipulius sutraiško žaliavalgystės teoriją, paaiškina, kas kaltas dėl glitimo netoleravimo mados, ir aparia daugybę kitų su maistu susijusių reiškinių, nepaisydama jokių madų ir tendencijų, viską grįsdama tik mokslo žiniomis.
Valerijos Stonytės nuotr.
Ar maistas svarbus žmogui? Jei pasižiūrėsime evoliuciškai, maistas mums be galo svarbus. Ir ieškome jo kuo geresnio, nes mūsų organizmas geba atskirti, kuris maistas yra kokybiškas.
Kas už tai atsakingas? Yra mūsų skonio receptoriai, įvairūs receptoriai virškinimo trakte, jie geba atskirti, kokį maistą mes valgome, ar ten yra mineralinių medžiagų, cukraus, riebalų, nors mes to sąmoningai net nesuvokiame. Ir tas maistas, kuris yra energiškai tankus, turi daug kalorijų, kuris turi daug mineralinių medžiagų, jis mums evoliuciškai yra patrauklus, ir mūsų smegenys signalizuoja, kad čia tas maistas, kurį turime valgyti. Natūralus potraukis yra geram maistui, bet galime išmokti valgyti prastą maistą. Kasdien valgydami prastą maistą, mes išsitreniruojame galvoti, kad tai normalu.
Ką manote apie skonio stipriklį E621 (natrio glutamatą), kurio žmonės labai bijo? E621 yra viena iš 20 pagrindinių aminorūgščių, tai – baltymų sudėtinė dalis, jos yra daug kur: pomidoruose, grybuose, sojų padaže. Glutamate nematau nieko blogo: ši aminorūgštis žymi maistą, kuriame yra baltymų, baltymai mums reikalingi, tai statybiniai blokai, iš kurių statome visą organizmą, natūralu, kad mes jaučiame tam potraukį. Problema yra ne ta, kad E621 mums pakenks – jis nepakenks, buvo daryti tai įrodantys tyrimai. Problema yra ta, kad maisto pramonė gali paimti labai prastus produktus, sukurti nelabai kokį maisto produktą, į jį įdėti E621 ir jis apgaus maisto receptorius, kad maistas, kurį valgome, yra kokybiškas, nors taip ir nėra. Taigi, aš vengiu E621, kaip skonio stipriklio, ir nevengiu jo kaip kokybiško maisto skonio stiprintojo, pavyzdžiui, namuose gamintas salotas pagardindama sojų padažu.
Kodėl greitojo maisto norime dar ir dar? Greitasis maistas turi daug cukraus ir riebalų. Niekada per evoliuciją negyvenome taip, kaip dabar. Net prieš 100 metų neturėjome tokio maisto pertekliaus. Maisto siekimas buvo evoliuciškai leistinas elgesys. Smegenyse yra susiformavę tokie tinklai, kurie skatina siekti maisto ir jį valgyti. Bet dabar, kai galime pasiekti daug maisto, reikia įsiklausyti į kitus – sotumo ir alkio signalus, o ne tą tipinį siekimo valgyti signalą. Turime smegenyse centrus, kurie atsakingi už sotumą ir alkį. Reikia klausyti vidinių signalų, klausti savęs: „Ar aš alkanas, ar aš tikrai noriu valgyti?“
Ar gali būti, kad mūsų smegenys turės prisitaikyti prie naujų aplinkybių? Smegenys, be abejo, keičiasi nuolat. Jei aš valgau vien dėl valgymo, tai mano smegenų centrai stipresni, jei sustoju ir pradedu klausytis organizmo, sustiprinu kitas smegenų dalis. Nes mūsų smegenys turi lankstumą, jos keičiasi pagal tai, kaip mes jas naudojame ar nenaudojame. Evoliucinis pokytis yra kitoks, kad jis vyktų, turi vykti atranka. Tai reiškia, kad tie žmonės, kurie netinkamai maitinasi, turi turėti mažiau palikuonių nei tie, kurie maitinasi sveikai. Tai šiuolaikiniame pasaulyje nevyksta.
Sakoma, kad atsižvelgiant į gamtos zonas, kuriose gyvename, mūsų mityba irgi skiriasi? Ar tai reiškia, kad ir mūsų smegenys skiriasi? Nemanau, kad žmonės gimsta su polinkiu valgyti tam tikrą maistą. Tai labiau įprotis, mes esame gana universalūs. Žmogus valgo tai, kas jam palankiausia ir prieinama tuo metu.
Nuo ko priklauso vaikų nevalgumas? Vaikas, kurio aplinkoje yra maisto, iš bado nemirs. Reikia tėveliams nedaryti dramų. Vaikų nevalgumas yra ne vaikų problema. Nes mes neįsivaizduojame, kiek vaikams reikia energijos. Mums atrodo, kad vaikai turi suvalgyti sriubą, kotletą ir dar kompotą išgerti. Iš tiesų, jiems tiek nereikia! Pavyzdžiui, šiuo metu auginu metų dukrytę, ji – smulkaus kūno sudėjimo, jai reikia vos 650 kcal per parą. Čia yra labai nedaug. Kas kelias valandas suvalgydami kelis kąsnius, per dieną vaikai susirenka jiems reikiamas kalorijas.
O jei vaikas nevalgo mėsos? Ar gali būti, kad jis nuo vaikystės jaučia, kad jam to nereikia? Gal mėsa pateikiama tokia forma, kad vaikui sunku ją suvalgyti – juk mėsa gana kietas produktas, ją vaikams gali būti sunku sukramtyti, jie, net turėdami dantis, dar tik mokosi jais efektyviai kramtyti. O gal jie iš tikrųjų turi kitokį metabolizmą ir geležį susirenka iš kitų produktų. Nemanau, kad vaiką reikia versti valgyti mėsą, jei jis to nenori. Be abejo, aš kalbu apie situaciją ir vaikus, kurie atsisako mėsos dėl ideologinių priežasčių.
Organizatorių nuotr.
Šiuolaikiniai žmonės neretai atsisako tam tikrų produktų, tampa žaliavalgiais ir panašiai. Ar mūsų smegenys adaptuojasi prie naujų mūsų įpročių? Man labai įdomu, kad, pavyzdžiui, žmonės, kurie dėl ideologinių priežasčių atsisako mėsos, ieško pakaitalų, kurie jiems tą mėsą primintų. Reiškia, smegenys laukia iliuzijos, kad valgai mėsą. Taigi manau, kad labiau keičiasi ne smegenys, o metabolizmas, vieniems pasiseka susirinkti reikiamas medžiagas geriau, kitiems – blogiau. Labai dažnai žmonėms ėmus maitintis tam tikru būdu, jei su jais šnekėsi pirmais, antrais metais, jie sako, kaip puikiai jaučiasi. Tam tikra prasme veikia placebo efektas – žmonės įsitikinę, kad jie turi jaustis geriau, tai jie tikrai jaučiasi geriau. Tačiau reikėtų su tokiu žmogumi pakalbėti po septynerių metų. Septyneri metai – tai kritinis laikas, per tiek laiko organizmas išnaudoja savo resursus. Yra žmonių, kurie nuo vegetariškos mitybos labai nusilpsta. Aš nieko neturiu prieš vegetarišką mitybą, tiesiog reikia žinoti, kad subalansuota vegetariška mityba yra daug didesnis iššūkis nei subalansuota visavalgė mityba.
O ką manote apie žaliavalgystę? Žaliavalgystė biocheminiu požiūriu yra visiška nesąmonė. Taip, mums reikia žalių daržovių, žalios žuvies ar mėsos. Bet visas tas fonas, supantis žaliavalgstę, pseudomokslinis žaliavalgystės pagrindimas yra nesąmonė. Kita problema – termiškai apdorotas maistas yra geresnis medžiagų šaltinis, tos medžiagos geriau įsisavina. Taip, virdami dalį medžiagų mes sunaikiname, bet dalį išlaisviname (pavyzdžiui, daržovėse yra labai naudingų medžiagų, kurias mes galime įsisavinti tik termiškai apdoroję riebalais), štai kodėl mūsų racione turi būti ir žalio, ir termiškai apdoroto maisto. Galiausiai, evoliuciškai vertinama, kad mūsų smegenų vystymosi šuolis įvyko būtent dėl to, kad mes išmokome termiškai apdoroti maistą.
Ar yra maistas smegenims – kuris padeda mokytis, dirbti protiškai? Vitaminas C, riešutai, pomidorai, cukrus, omega-3 (gaunama iš riebių žuvų, bet jas kepant orkaitėje, o ne aliejuje, arba žuvų taukų papildų). Beje, jei perkate papildus su omega-3 rūgštimis ir matote, kad į papildų sudėtį įeina omega-6, nepirkite, nes jie niekiniai, omega-6 trukdo įsisavinti organizmui omega-3.
Ar verta derinti maistą? Ne. Maisto derinimas moksliniu požiūriu yra visiška nesąmonė.
O ką manote apie laktozės netoleravimą? Maždaug 30 proc. pasaulio žmonių suaugę gali gerti pieną, nes jie mutantai. Nes normaliai tik kūdikiai, vaikai turi geną, kuris skaido laktozę, o jis turi su amžiumi „išsijungti“. Bet tiems, kurie gali gerti pieną visą gyvenimą, tas „išjungimo“ mechanizmas nėra išsijungęs.
O kaip su glitimo netoleravimu? Tik labai mažas žmonių procentas iš tikrųjų netoleruoja glitimo. O nemažai daliai tų, kurie tikina, kad netoleruoja glitimo, yra tiesiog „įsijungęs“ placebo efektas. Kodėl atsisakius valgyti kviečius pagerėja sveikata? Viena iš versijų, kad kviečiai nuo senų laikų yra labai pasikeitę. Jie purškiami įvairiais pesticidais, herbicidais, jų pėdsakų lieka, vertinama, kad žmonės, valgydami kviečius, gali reaguoti į šias medžiagas, būti jiems jautrūs.
Daugiau įdomių ir intriguojančių interviu klausykite laidoje „Skonio iššūkis“. Jos klausykitės kiekvieną ketvirtadienį, 16.05 val., „Žinių radijo“ eteryje.
