Prieš tai dvejus metus maistą iš nepavejamo furgonėlio pardavinėjusi „The Great Tit“ komanda, šiandien 6 val. keliasi tam, kad ryte J. Basanavičiaus gatvėje atidarytų savo stacionarias duris pusryčiaujantiems. Ir mes, sakydami, kad čia visuomet galite susigrąžinti savo pusryčius, tai ir norime pasakyti – jie čia ruošiami iki 17 val. Kol virtuvės šefas Domas Sikorskis ruošiasi pirmiesiems pusryčiautojams, kalbame su viena ilgųjų pusryčių sumanytojų – Augustina Piekuraite.
Du iš trijų „The Great Tit“ įkūrėjų. Augustina Piekuraitė ir Domas Sikorskis (Valerijos Stonytės nuotr.).
Kodėl maisto furgonėlį (foodtruck) iškeitėte į vietą be ratų?
Mes nebeišsitekome, daugėjo užsakymų ir patiems norėjosi kažko daugiau. Mintis buvo arba turėti antrą foodtruck, arba atidaryti stacionarią vietą, bet viskas išsirutuliojo į tai, kad sugalvojome kurti savo ūkį, pasirašėme planą ir tai pavyko. Tada nusprendėme, kad iš ūkio, kuris yra šalia Vilniaus, užauginamos produkcijos galėtume gaminti toje stacionarioje vietoje. Įgyvendinant visą luncheonettes sumanymą, interjero ir dizaino kūrime dalyvavo ir mūsų dizainerė Anta Antanavičiūtė, kuriai esame dėkingi už dabar turimą vaizdą.
Turėti foodtruck nėra taip smagu, kaip turėti ūkį. Mūsų ūkis užima 4–5 ha žemės ir jis kol kas yra ruošiamas. Planuojame ten užsiimti augalininkyste – auginti daržoves, prieskonines žoleles, uogas, valgomas ir nevalgomas gėles. Pavasarį ir vasarą pradėsime tai auginti, tad kitą sezoną jau turėsime šiokią tokią pradžią.
Žiūrint į tai, kur persikraustėme, ši vieta nėra daug didesnė už foodtrucką, kad nebūtų šoko. Tada, kai galvojome pavadinimą foodtruckui ir pasirinkome dviprasmišką „The Great Tit“ reiškiantį „didžiąją zylę“, buvome ir zylės, kurios sukaria didelius atstumus, ir maitinanti krūtis. Dabar esame tik maitinanti krūtis.
Stacionarus „The Great Tit“ variantas neužima daug vietos, todėl Augustina patikina, kad besidarbuojant virtuvėje galima laisvai bendrauti su klientais bei girdėti šnekas prie tolimiausio staliuko (Valerijos Stonytės nuotr.).
Būdami „ant ratų“ ruošėte lazaniją, turėjote kanelių. Ar gaminimas „ant žemės“ kaip nors pakeitė Jūsų meniu?
Čia atsirado daugiau gaminimo galimybių. Dabar gaminame daug labiau sezoniškai, sukonkretinome pietus. Pavyzdžiui, pietums visuomet turime arba salotų, arba sumuštinių ir sriubos. Visi įpratę manyti, kad salotos yra krūva lapų ir viskas – nieko sotaus ir faino. Mes norime išmokyti žmones to, kad salotos gali būti labai geras antras pietų patiekalas ir visą laiką nebūtina valgyti kotletų. Tai gali būti karštos makaronų salotos, įvairiausių daržovių salotos su priedais ir panašiai.
Augustina Vilniaus dailės akademijoje studijavo grafikos dizainą, jos brolis ir trečiasis komandos narys Mykolas Piekuras – skulptūrą. Domas – freską, mozaiką, todėl buvo atsakingas už plytelių išklojimą (Valerijos Stonytės nuotr.).
Kalbame apie pietus, bet „The Great Tit“ pabrėžia, kad čia pusryčiauti galima visą dieną. Kas Jums yra svarbiau?
Viskas yra vienodai svarbu. Pusryčius pabrėžiame todėl, kad jie pas mus valgomi nuo 9 val. ryto iki 17 val. vakaro. Galbūt nėra daug vietų, kur būtų galima taip valgyti pusryčius. Pietūs taip pat yra svarbus reikalas, bet stengiamės stebinti ir po jų, kai penktadieniais rengiame aperityvo vakarus ir duodame karštus nemokamus užkandžius prie gėrimų. Kol kas visi yra nedrąsūs, nes nėra pratę, kad užkandžiai gali būti nemokami. Visa vakarą vis kepame užkandžius – tai būna vieno kąsnio užkandžiai, įvairiausios užtepėlės, dedame į lėkštes. Iš pradžių tuos užkandžius tekdavo prinešti, dabar jau nebe tiek, bet vis dar reikia laiko.
„The Great Tit“ interjerą kūrė dizainerė Anta Antanavičiūtė (Valerijos Stonytės nuotr.).
Vakare dirbant barui pritemsta apšvietimas, garsiau groja muzika, ateina norinčių išgerti ir užkąsti. Turime lietuviško alaus, sidro, itališkų vynų, kokteilių. Ant stalų atsiranda nelukštentų žemės riešutų kalnai, kurie vis pasipildo. Jei ant žemės randame daug lukštų, reiškia, buvo geras vakarėlis. Mes galvojame taip, jog šioje vietoje turi jaustis taip gerai ir laisvai, kad vis norėtum čia sugrįžti, jog čia būtų to, ką mėgsti, kad negalvotum, jog turi sėdėti įtraukęs pilvą.
Vazonėliai spintoje – tik pradžia. Kitą sezoną ruošiamasi maistą gaminti iš savo ūkyje užaugintų gėrybių (Valerijos Stonytės nuotr.).
Gėrimų meniu labiausiai akį traukia vietnamietiška kava ir žodžiu kondensovkė. Kuo ji ypatinga?
Kai atidarinėjome šią vietą, vis galvojome, ką daryti su kava. Labai norėjome kitokios kavos nei visur. Iš principo, visose vietose yra panašumų – jose stovi espreso kavos aparatas ir tu gali gauti juodos kavos, kapučino, bet nieko tokio, ko labai norėtum, bet nežinotum, ko. Pradėjome ieškoti ir domėtis. Atėjo mūsų kolega Mykolas ir pasakė, kad žino vieną labai gerą kavą. Sužinojome, kaip ji gaminama, parsisiuntėme filtrus, išbandėme ir supratome, kad tai – ji ir mes jos norime. Ant stiklinės dugno įpilame sutirštinto pieno, ant jos viršaus uždedamas kavinukas su filtru, iš kurio laša kava. Viskas yra sumaišoma.
Kavos puodelis čia kainuoja 1 Eur ir, pagal pageidavimą, yra pildomas (Valerijos Stonytės nuotr.).
O kitas dalykas yra tas, kad, kai mokėmės Vilniaus dailės akademijoje, ten valgykloje prie kasos aparato visuomet būdavo sutirštinto pieno. Toks geras prisiminimas. Vietnamietiška kava sukuria tokį įdomų kavos procesą. Taip pat turime ir filtrinės kavos, nes pačioje pradžioje sakėme, kad kava turi labai aukštą kainą, o taip neturėtų būti. Čia už vieną eurą įpilame didelį puodelį kavos, kuris niekada nesibaigia, nes jo pildymas yra nemokamas.
Valerijos Stonytės nuotr.
Originalūs indai. „Mums yra labai svarbu, į ką yra įdedamas maistas. Foodtrucke viską duodavome popierinėse lėkštėse. Kai atsikraustėme į šias patalpas, nebenorėjome duoti valgyti iš popierinių indų, o taip pat ir nutolti nuo to. Susiradome keramikę ir ji mums padarė popierines lėkštes imituojančias lėkštes. Visos jos yra rankų darbo ir skirtingos“, – netradicines lėkštes pristato Augustina.
Marokietiška kiaušinienė, pagardinta marinuotomis alyvuogėmis. Patiekiama su čiabata, apkepta su sūriu. Kaina – 3 Eur (Valerijos Stonytės nuotr.).
Pusryčiai darbo dienomis – visą dieną iki 17 val., savaitgaliais – iki 18 val. (karšti sumuštiniai, blynai, kiaušinienė, „brownie“, pistacijų ledai). Dienos pietūs – nuo 11:00 val. iki 17 val. Pietums visuomet siūloma sriubos ir salotų (kartais tai gali būti sumuštinis, mėsainis ar lazanija). Bendra pietų kaina – 5 Eur.
Dienos salotos – karamelizuoti moliūgai su graikiniais riešutais, keptu varškės sūriu ir citrinų-medaus padažu. Kaina – 4 Eur (Valerijos Stonytės nuotr.).
Žuvies ketvirtadienis. „Kartą pasidarėme sumuštinį su lašiša ir jis visiems patiko. Pamanėme, kad reikia jį pakartoti, ir tada Domas pasiūlė daryti žuvadienį, koks būna mokyklose ar valgyklose. Bandėme ir kitus patiekalus, bet grįžome prie sumuštinio su lašiša. Dabar šis sumuštinis yra tapęs ketvirtadienio tradicija“, – pasakoja Augustina.
Veganiški mieliniai blyneliai su alaus sirupu ir pistacijų ledais. Kaina – 3,5 Eur (Valerijos Stonytės nuotr.).
Gėrimai. Juoda kava, kava su pienu, vietnamietiška kava, kavos-uogų arbata „cascara“, natūralios arbatos.
Favoritai. Augustina pusryčiams renkasi kiaušinienę (apvalios formos kiaušinienę gaminti Londone Domą išmokė jo bendradarbis) ar blynus. Domas – kruasaną su kumpiu ir sūriu.
Valerijos Stonytės nuotr.
Darbo laikas
Pirm.–Treč.: 9:00–17:00 val.
Ketv.–Penkt.: 9:00–00:00 val.
Šešt.: 11:00–00:00 val.
Stiprūs pusryčiai visą dieną „The Great Tit“, J. Basanavičiaus g. 7, Vilnius. Jų „Facebook“ paskyra.
Valerijos Stonytės nuotr.
