Sezamų sėkloms jau yra 5 tūkst. metų ir manoma, kad jos buvo ne tik vieni pirmųjų pagardų, bet ir augalų, naudojamų aliejui. Seniausias sezamų sėklų panaudojimas yra randamas asirų mituose, kuriuose rašoma, kad dieną iki žemės sutvėrimo dievai gėrė sezamų vyną. Sezamų sėklos yra kildinamos iš Rytų Indijos. Yra žinoma, kad kinai sezamų aliejų naudojo ne tik kaip žibalą ugniai – sezamų sėklų suodžius naudojo dažams. O egiptiečiai ir persai iš sezamų gamino miltus.
Dar seniau tikėta, kad sezamai turi mistinių galių – iš čia ir kilo posakis „Sezamai, atsiverk“, naudojamas pasakoje „Ali Baba ir 40 plėšikų“. Iš Indijos į Europą ir buvo atsivežti pirmieji sezamai, kur greit suprasta jų medicininė ir kulinarinė nauda. Romėnai sezamų sėklas grūsdavo su kuminu ir taip gamindavosi pagardą prie duonos. Ypač plačiai sezamų sėklos yra naudojamos Vidurio Rytuose ir Azijoje – iš sezamų gaminama chalva, apibarstomi įvairūs garnyrai, kepiniai. Tuo metu sezamų aliejus yra naudojamas salotoms ar pakeičiant margariną, iš jo gaminamas muilas, alyva, kosmetikos priemonės ir netgi lubrikantai.
Sezamų augalai labiausiai dera tropinio klimato šalyse ir juos augina maži ūkininkai. Sezamas savo ūgiu labiausiai primena saulėgrąžą – gali užaugti nuo pusės iki pustrečio metro, bet nežinant iš šalies sezamų laukas gali priminti paprastą dilgėlių lauką. Sezamo augalai sukrauna mažus baltus žiedus ir subrandina savo derlių – 2,5 cm ilgio kapsulės formos vaisių, kuriame ir auga sezamo sėklos. Vienas sezamas sunokina apie 15–20 vaisių, o vienas vaisius vidutiniškai turi 70–100 sėklų. Sezamai yra labai produktyvūs, nes derlių duoda vos po šimto dienų nuo pasėjimo. Nurinktos kapsulės savaitei paliekamos saulėje, kad sudžiūtų. Kasmet pasaulyje paruošiama apie 3 t sezamų sėklų, kurių didžioji dalis, bent jau JAV, sunaudojama mėsainių bandelėms pagardinti.
