Kūčių dieną žurnalistas ir komunikacijos agentūros vadovas Saugirdas Vaitulionis atvyksta pas tėvus į gimtąjį Panevėžį ir pamažu įsilieja į šventinę ruošą stebėdamas, kaip krosnyje skrunda iš kartos į kartą perduodami patiekalai. Tačiau iš tų namų kitą dieną jis išvyksta nepriaugęs nė gramo! Kaip jam tai pavyksta?
Ar ant tavo Kūčių stalo yra patiekalų-dinozaurų, kurie perduodami iš kartos į kartą? Kūčios man asocijuojasi su močiutės krosnyje keptomis „pampuškomis“ – tai tokie mažučiai bulvių kroketukai, kurie apskrunda taip, kad… na, net nėra, ką kalbėti. Jie būna dieviškai skanūs, o pateikiami su grybų padažu.
Tave dėl drąsiai išsakomos kritikos daugelis tituluoja pačiu velniu. Ar velnias laužia kalėdaitį? Taip. Anksčiau kalėdaičių atnešdavo močiutė su seneliu, dabar tai daro tėtis. O pradedame laužti nuo vyriausio šeimos asmens – tetos.
Koks tavo šeimos topinis Kalėdų patiekalas? Daugybę metų „pečiuje“ kepami vištienos suktinukai, patiekiami su bulvių koše ir daržovėmis, yra dievų maistas. Ir jie man primena – kad ir kaip vertinčiau restoranus, skaniausias yra naminis maistas. O jei dar kepti krosnyje… Jokia orkaitė neprilygs krosniai. Nesuprantu, ką tos malkos maistui padaro, bet padaro stebuklą.
Ar esi per šventes nebuvęs su šeima gimtajame Panevėžyje? Tik vieną kartą gyvenime. Pabudau su siaubinga temperatūra ir nedalyvavau nei Kūčių, nei Kalėdų šventime.
Prisidedi prie šventinės ruošos? Žinoma. Serviravimu. Esu estetas ir tikiu, kad net paprasčiausias sumuštinis gali būti daug mažiau skanus, jei bus negrabiai suteptas. Man smagu, kad galiu prisidėti. Kad susėdus prie stalo visiems jauku, gražu ir skanu.
Ar yra kažkas iš tradicinių Kūčių patiekalų, kurių nemėgsti? Man gali nebūti visų tų marinuotų, „vakuotų“ žuvų ir septyniolikos rūšių silkių.
Ką manai apie tuos, kurie ir po Kalėdų eglute deda valgomas dovanas? Tegul dovanoja. Man asmeniškai norisi dovanoti ne maistą. O jei nusiperku maisto, jį atvežu kaip lauktuves ir pateikiame ant šventinio stalo.
Kaip vertini šventinį apsirijimą? Nesuprantu tos lietuviškos tradicijos – kiek maisto ant stalo sudėta, tiek jo ir reikia suėst. Jei sudėta septyniolika „bliūdų“, tai visus septyniolika ir suėdi, nes taip reikia. Aš valgau tiek, kiek noriu. Ir tikrai neprivalau paragauti visų 12 patiekalų. Iki dabar nesuprantu, iš kur atėjo ta apsirijimo tradicija. Ar iš viskuo pertekusios Amerikos, ar iš lietuviškų deficitų, badmečio laikų, kai niekur nieko nebuvo, tai gavęs progą – kemši. Kai visi ima dejuoti, kad nuo rijimo nebepaeina, aš klausiu: „Žmonės, kas jums yra?“
Bet vis tiek kažkiek kilogramų priaugi per šventes? Nieko nepriaugu. Nebuvo nė vienų Kalėdų, po kurių priaugčiau bent gramą. O tas vieninteles Kalėdas, kai sirgau, tai svorio dar ir numečiau.
