AŠ Ikona vmgonline

Rudens miškų karaliai



Jei pririnkote daug grybų, nelaikykite jų šviežių ilgiau nei 6 val. Geriausia visus nuvalytus grybus iš karto apvirti. Taip jie stovės ilgiau, o naudoti galėsite gamindami pačius įvairiausius patiekalus. Jei renkatės sūdyti, geriausia juos dėkite visus kartu – kiekvienas jų paskleis savo sultis, o kartu su jomis ir kiekvienam grybui būdingą aromatą, taip sukurdami darnią skonių paletę.

Raudonikiai

Dar vadinami raudonviršiais, jie yra baravykinių šeimos grybo gentis. Lietuvoje auga 16 šių grybų rūšių, priklausomai nuo rūšies skiriasi ir jų kepurėlių spalvos, kurios gali būti įvairių rudos, raudonos ar pilkos atspalvių. Kepurėlės stambios, pradžioje būna gaubtos, vėliau plokštėja. Raudonviršiai – traškūs grybai ir net kepami ar marinuojami išlieka dar traškesni nei baravykai.  Taip pat jie – ir vieni mėsingiausių grybų. Jų geriau nemarinuoti, nes juoduoja – labiausiai jie tinkami sriuboms virti, taip pat ir kepti.

Voveraitės

Vienas geriausiai atpažįstamų grybų, žinomas dėl savo oranžinės spalvos ir garbanotų, apversto varpelio formos kepurėlių. Šviežias jas ypač gardu kepti padažams, tačiau taip pat voveraitės labai tinkamos ir marinuoti. Prieš gamindami jų papildomai galite neplauti – apvirkite sūdytame vandenyje, kad nusėstų žemės ir smėlis, ir tada perplaukite vėsiu vandeniu.

Jei pabodo sriubos ir kepti grybai su bulvėmis, apkepkite voveraites keptuvėje su svogūnu, česnaku bei druska, vyniokite į pašildytas tortilijas ir patiekite su tarkuotu sūriu bei šviežiomis kalendromis. Nuo grybų sūris truputėlį pasilydys, tačiau visi skoniai išliks sodrūs.

Tikriniai baravykai

Tai – dažniausia grybų rūšis iš visų 14, augančių Lietuvoje. Baravykus pažįstame iš storų kotų ir mėsingų rudos spalvos kepurėlių šviesiomis apačiomis. Iš jų verdamos ypač gardaus skonio ir aromatingos sriubos, troškiniai. Beveik visų rūšių maži baravykai puikiai tinkami marinuoti, vidutinio dydžio – šaldyti, o dideli – džiovinti.

Pušyniniai baravykai

Šie baravykai labai panašūs į tikrinius, o skiriasi tuo, kad auga po pušimi, taip pat jų kotai dažnai būna storesni, o pats grybas – žemesnis nei tikrinis baravykas.

Beržyniniai baravykai

Kaip sufleruoja pavadinimas, šios rūšies baravykų randama po pavieniais beržais, miškuose, parkuose; beržyniniai baravykai ypač gardūs, tačiau nėra labai dažni. Jų kepurėlės kiek šviesesnės nei įprastų baravykų. Nors grybų padažus esame pratę gaminti su grietine ar grietinėle, išmėginkite šį pomidorų ir baravykų padažą, kurį galite naudoti su makaronais, grikiais ar, labiau sutirštinus, kaip užtepėlę brusketoms. Pakepinkite smulkintą svogūną ir virtuviniu smulkintuvu sutrinkite juos su pora didelių pomidorų. Patroškinkite padažą, kol sutirštės, tada įpilkite vyno acto, suberkite grybus, gardinkite čiobreliais, laurų lapu, juodųjų pipirų grūdeliais bei druska. Patroškinkite, kol pradės burbuliuoti, ir nuimkite nuo ugnies.

Rudmėsės

Tai vieni geriausiai vertinamų grybų, atpažįstamų iš gelsvai rausvos kepurėlės, turinčios melsvai žalią atspalvį. Mėsingų rudmėsių kepurėlių apačioje – lakšteliai, kotu šiek tiek nuaugę žemyn. Pačios kepurėlės plokščios, su nedideliu įdubimu viduryje, pasižymi traškumu. Šiuos grybus ypač tinka sūdyti ir marinuoti. Pamėginkite nuo jų kepurėlių nupjauti kotelius, apvolioti jas miltuose ir pagardintus druska ir pipirais kepkite keptuvėje.

Raukšlėtieji gudukai

Iš pirmo žvilgsnio šie grybai gali atbaidyti dėl musmirę primenančio nedidelio sijonėlio, tačiau įgudusi akis pažins jų šviesios šiaudų spalvos kepurėlę, kuri būna pusrutulio arba varpelio formos. Gudukai auga pušynuose arba netoli pušų, rinkdami atidžiai juos apžiūrėkite, nes šie grybai priskiriami prie labai kirmijančių. Ypač džiaugsitės sūdytais gudukais, kuriuos daugelis dar vadina kalpokais.

Žaliuokės

Dar vadinamos žalsvaisiais baltikais, jos dažniausiai auga spygliuočių miškuose. Pavadinimas gerai iliustruoja ir grybų išvaizdą – ir jų kepurėlės, ir trumpi, drūti koteliai būna geltonos, žalsvos sieros spalvų. Jaunų žaliuokių kepurėlės – plokščios, jos auga grupėmis, o ypač gardžios yra sūdytos.

Kazlėkai

Lietuvoje auga net 9 rūšys šių stambiakepurių grybų, kurių kepurėlių apačioje – geltonos arba geltonai rudos spalvų porėta kempinė, o pati kepurėlė – dažniausiai šokoladinės spalvos, gleivėta ir slidi. Valgomas nulupus kepurėlės luobelę. Jie ypač tinkami sriuboms virti ir džiovinti.

Ūmėdės

Lietuvoje suskaičiuojama net apie 30 skirtingų ūmėdžių rūšių, jų kepurėlių paviršius – lygus, šiurkštus, glitus, o spalvinė gama – nuo baltos iki juosvos, ūmėdžių galima rasti ir rudos, ir žalios, taip pat raudonos bei geltonos spalvų, o kepurėlių apačioje – lakšteliai. Šiuos grybus galima kepti, gaminti įvairius įdarus, padažus, virti sriubas, sūdyti bei rauginti. Jų kepurėlių luobeles reikia nulupti, nes jos truputį veliasi burnoje.

Iš ūmėdžių galite pasigaminti gardų pyrago įdarą: aliejuje pakepinkite svogūną ir porą, suberkite pjaustytus grybus ir česnaką. Nuimkite nuo ugnies, įberkite sūdytų anakardžių ir šviežių bazilikų lapelių, tabasko padažo, druskos ir pipirų. Išklokite kepimo skardą bemiele tešla, ant jos suberkite kepintus grybus ir apibarstykite tarkuotu fermentiniu sūriu. Kitą tešlos lakštą supjaustykite juostelėmis ir jas kryžiuodami skersai klokite ant pyrago viršaus. Patepkite jas plaktu kiaušiniu, sumaišytu su dviem šaukštais vandens, ir kepkite 20–25 min. 180 °C temperatūros orkaitėje.

Musmirės

Neabejotinai viena gražiausių miško puošmenų, suteiksiančių nepakartojamų įspūdžių… Nepakartojamų todėl, kad antrą kartą jų pakartoti nebenorėsite patys! Apsinuodijus požymiai pasireiškia po 6–12 val., kartais ir dar vėliau. Patekus į kraują nuodų, prasideda prakaitavimas, viduriavimas, vėmimas, šąla galūnės, tokie priepuoliai pasikartoja po kelis kartus. Stipriau apsinuodijus, galima ir mirti.

Šitakė 

Populiariausi grybai japonų virtuvėje yra ypač aukštos maistinės vertės ir savito skonio. Japonų literatūroje teigiama, kad jie mažina vėžio riziką, o kinai mano, kad jie valo kraują. Jie sotūs, bet nekaloringi, tad tinka žmonėms, prižiūrintiems savo svorį. Šitakė, dar vadinami Budos grybais, auga ant medžių kamienų ir skoniu primena riešutus bei česnaką. Dažniausiai jie naudojami verdant įvairias sriubas. Išbandykite paprastą rytietiškos sriubos receptą: iš abiejų pusių po tris minutes apkepkite vištienos krūtinėlę, o vištienos sultinyje apvirkite pjaustytas morkas, šitakė grybus, smulkintas aitriąsias paprikas ir juostelėmis pjaustytą apkeptą vištieną. Apvirę dešimt minučių įpilkite sojų padažo, dėkite pjaustyto kininio kopūsto ir šviežių kalendrų.

Kreivabudės

Šie mėsingos tekstūros grybai ypač mėgstami Azijos, Viduržemio jūros ir Prancūzijos virtuvėse. Nors jie ir nepasižymi stipriu kvapu, pakepintų aromatas ir skonis ypač sustiprėja. Dažniausiai kreivabudės auga ant negyvų lapuočių, o maisto gamyboje jas galima pritaikyti ypač plačiai: jos kepamos ant atviros ugnies, grotelių, troškinamos, jų dedama į sriubas, troškinius, padažus ar jūrų gėrybių patiekalus.

Baltieji pievagrybiai 

Pievagrybiai mėgstami dėl savo malonaus skonio ir plataus pritaikymo kulinarijoje, tačiau jų puiki maistinė vertė dažnai pamirštama. Jie ypač naudingi dėl didelio kalio kiekio, mažai kaloringi ir visai neturi riebalų. Pievagrybius galima patiekti ne tik šviežius (supjausčius plonais karpačo griežinėliais), bet ir troškinti, virti, kepti orkaitėje, keptuvėje ar kepsninėje, taip pat patiekti su daugybe skirtingų įdarų, lydytu sūriu, virti sriubas.

Rudieji pievagrybiai 

Kaip ir baltieji pievagrybiai, šie yra pritaikomi ypač plačiai, o skiriasi kiek stipresniu miško poskoniu.

#grybai #rūšys #patarimai #kreivabūdės #raudonikiai #pievagrybiai #baravykai

ATGAL

PASIDALINTI

© 2020 vmgonline

  • Facebook vmgonline.lt
  • Instagram vmg_vilnius
  • YouTube vmg
  • LinkedIn vmg