top of page

Neapolyje gyvenanti lietuvė dalijasi neįprastais itališkais patiekalais

Dažniausiai kalboms pasisukus apie itališką virtuvę pirmiausiai pagalvojame apie tokią „pastą“, kokią matome nuotraukoje. Tačiau italai turi pasiūlyti kur kas daugiau! Neapolyje jau ne vienerius metus gyvenanti lietuvė gidė Vitalija Nagliūtė dalijasi išskirtiniais savo pamėgtais neapolietiškais valgiais.

Neapolio virtuvė garsėja visame pasaulyje. Būtent kūrybingieji neapoliečiai išrado picą, o nuo 2017 m. picų kepimo menas yra įtrauktas į UNESCO nematerialųjį sąrašą. Čia vietiniai, siaučiant badui, pirmieji pradėjo maisto gamybai naudoti seniau nuodingais laikytus pomidorus. O Neapolio karalius finansavo maistingo ir greit negendančio produkto paieškas, kad galėtų pamaitinti neturtingą Neapolio liaudį. Taip atsirado „pasta“ – tokia, kokią ją valgome šiandien.

Čia net kiekviena šventė turi savo atskirus patiekalus: per Kūčias ruošiamas aliejuje keptas ungurys, (it. kapitone), karnavalas neapsieina be chiacchiere (it. šnekučiai – primena mūsų lietuviškus žagarėlius) ar sanguinaccio (it. kraujinis) – šokoladinio gėrimo, seniau gaminto su gyvulių krauju.

Šventąjį Velykų ketvirtadienį neapoliečiai valgo midijų sriubą („Zuppa di Cozze“), kurios istorija yra tokia: Neapolio karalius Ferdinandas I Burbonietis labai mėgo jūrų gėrybes, jas valgė vos ne kiekvieną dieną; pats jas sužvejodavo ir netgi pats sugalvodavo, kaip paruošti. Gregorio Maria Rocco, žymus ir gerbiamas to meto dominikonas, patarė karaliui pagalvoti apie neturtinguosius neapoliečius, nepulti į nuodėmę ir atsisakyti prašmatnių jūrų gėrybių bent jau šventąją savaitę.

Na, o karalius buvo kaip tik po midijų žūklės ir jam buvo labai gaila jų atsisakyti, todėl gudraudamas įsakė šventąjį ketvirtadienį savo virėjams jam pagaminti tas midijas pačiu paprasčiausiu būdu, kaip sriubą, pagardintą pipirais, pomidorais bei duonos riekelėmis. Patiekalas išėjo toks skanus, kad karaliaus tarnai jį išgarsino po visą Neapolį, o liaudis taip pamėgo midijų sriubą, kad tai tapo tradiciniu velykiniu patiekalu.

Kampanijos regionas, kuriam priklauso Neapolis, savo vardą gavo jau senovės Romos imperijos laikais. Lot. Campania Felix (liet. Laimingi laukai) jis buvo pavadintas dėl to, jog būtent šiose derlingose žemėse viskas taip lengvai auga: citrinos, pomidorai, vynuogės, persikai, riešutai ir daug kitų vaisių ir daržovių. Vien šis regionas skaičiuoja daugiau kaip 800 aukštą kokybę turinčių enogastronominių pavyzdžių.

Pats žinomiausias produktas – buivolių mocarela (it. „mozzarella di bufala“) – gaminama būtent čia. Pats garsiausias patiekalas, gaminamas iš buivolių mocarelos, yra ir pats paprasčiausias – tai insalata Caprese (liet. Kaprio salotos). Taip jos buvo pavadintos todėl, kad būtent Kaprio saloje buvo sugalvota nualintą pokario kraštą pamaitinti kaloringu patiekalu iš buivolių mocarelos. Italai sako, kad trys šių salotų ingredientai – mocarela, pomidorai ir bazilikas – tai Italijos vėliava lėkštėje.

Sekmadienis Neapolyje yra pati svarbiausia savaitės diena. Tai išeiginė, skirta mišioms, pietums ir... futbolui. Po sekmadieninių mišių šeimos renkasi pas močiutes – pačias geriausias Italijos šeimininkes. Neapolio močiučių firminis patiekalas yra neapolietiškas ragù – beprotiškai skaniai kvepiantis mėsos ir pomidorų padažas, verdamas itin ilgą laiką, kol mėsa išsitroškina su pomidorais iki vientisos masės. Tikrai geras neapolietiškas ragù padažas verdamas mažiausiai 7 valandas, tad močiutės sekmadienio pietums pradeda ruoštis labai anksti, keliasi 6 ar net 5 valandą ryto, kad ragù būtų nepriekaištingas. Padažas gimė XVIII amžiuje ir savo pavadinimą pasiskolina iš prancūzų kalbos ragoût, kuris reiškia ragouter (liet. sustiprinti skonį).

Neapoliečių konditeriai taip pat turi, kuo pasididžiuoti – pyragai, pyragėliai, pyragaičiai gundo savo kvapais ir išvaizda. Mieste netrūksta įvairiausių konditerinių parduotuvių. Pats svarbiausias neapolietiškas saldumynas – babà – atkeliavo iš Lenkijos per Prancūziją. Lenkijos karalius Stanislao Leszczyński pavaišino savo svainį Prancūzijos karalių Lois XV lenkiškomis bobutėmis (lenk. bapka ponzowa). Karaliui taip patiko šis skanumynas, kad jis parsivežė jo receptą į Prancūziją, tačiau vietiniams konditeriams tokia „babos“ versija pasirodė per sausa, tad ją pagardino romu. Laikui bėgant šis receptas taip išgarsėjo, kad pasiekė ir Neapolį. Ir šiandien romo „bobos“ yra neatsiejama neapoliečių kulinarijos dalis.

Neapolis taip pat garsėja visa galybe makaronų patiekalų. Gidės Vitalijos Nagliūtės pats mėgstamiausias tradicinis neapolietiškas makaronų patiekalas – makaronai su bulvėmis (it. pasta e patate). Tai gali pasirodyti keista – kaip įmanoma derinti makaronus su bulvėmis?! Tačiau išbandę šį receptą nuomonę pakeisite.

Vitalijos makaronų su bulvėmis receptas

Reikės: tiek, kiek valgančiųjų, tiek vidutinio dydžio bulvių, 50 g Provola sūrio (tokia sūresnė parūkyta mocarela), jei nerandate, kur tokio įsigyti, iš bėdos galite naudoti Provolone sūrį arba mocarelą. 20 g smulkiai tarkuoto Parmigiano reggiano sūrio (jei nerandate – kokio kito kietojo sūrio). Tiek, kiek valgančiųjų, tiek šaukštų pomidorų pastos. Tiek, kiek valgančiųjų, tiek šaukštų alyvuogių aliejaus. Taip pat: 1 saliero stiebas, 1 mažas svogūnas, šviežio baziliko lapeliai, druska / juodieji pipirai pagal skonį, 80–100 g makaronų (geriausia naudoti maišytą „pastą“ arba smulkius vamzdelių formos makaronus).

Paruošimas: nuskustas bulves perpjauname į kelias dalis. Užpilame šaltu vandeniu, kad apsemtų per gerą sprindį ir verdame, prieš tai pagardinę druska, svogūnu, salieru. Kai užverda vanduo, jeigu reikia, nugriebiame putas ir dedame pomidorų padažą. Kai išverda bulvės, išgriebiame viską, svogūno ir saliero mums nebereikės, o bulves su šakute sutriname iki tyrės.

Pertrintas bulves sudedame atgal į puodą, sudedame aliejų ir užviriname. Užvirus vandeniui, sudedame makaronus ir nuolat maišant laukiame, kol suvirs. Kai lieka labai nedaug vandens ir makaronai jau yra suminkštėję, sudedame ir Provola sūrį. Kai jis išsilydo, dedame parmezano sūrį ir pipirus, ir kiek vėliau baziliką. Makaronai su bulvių tyrės padažu turi sudaryti vientisą masę. Vandens neturi būti per daug, neturi gautis sriuba ir geriau, kad nebūtų per mažai – neturi būti sausa.

Gero apetito!


Unsplash.com ir asmeninio archyvo nuotraukos

Naujausi įrašai

bottom of page