Fotografas, šokėjas ir kaip dabar populiaru sakyti – influenceris. Taip galima apibūdinti Naglį Bierancą. Jo dėka lazanija dabar mums labiau asocijuojasi su Naglio „Skaneeeei“ nei su makaronais. Aiškinamės viską: Naglio Bieranco maisto nuodėmes, vaikystės skonį ir netikėtus maisto gaminimo būdus, kuriuos išbandė mokydamasis baleto mokykloje.
Jūsų maistas?
Dabar aš dažniausiai valgau mieste. Jei valgau namuose, tai būna koks nors labai lengvai paruošiamas maistas, dažniausia iš pusfabrikačių. Šiaip mano mėgstamiausia virtuvė yra italų. Visi produktai – užkandžiai, alyvuogės, aliejus, mocarela, vynas, pomidorai, picos, makaronai.
O pirktinės picos iš prekybcentrių?
Nežinau, kiek tai yra gerai ar blogai, bet jos nėra tokios skanios kaip kur nors šviežiai iškepta pica.
O jei nešviežiai kepta?
Turbūt galima išgyventi ir be picų, bet neslėpsiu, kartais pavalgau jų ir šaldytų. Tiesiog. Kiekvienas iš mūsų kažkada ragavo nevirtų dešrelių, dar anksčiau – nuo kisieliaus briketo atkąsdavo. Ragavau ir šaldytų koldūnų. Bet tai buvo užduotis užrištomis akimis.
Mėgstamiausias greitas maistas? Dešrainis, pica, burgeris?
O galima viską? O dar koldūnai, kebabai, jei pakeliui degalinė – dešrainis, picos, lazanija man labai patinka. Namuose labai greitai pasidarau sumuštinį. Dešrelės virtos irgi gerai eina.
Čili troškinys. Labai mėgstu. Bet jau pats darau. Tada pasikviečiu kažką į svečius, nes gyvenu vienas, o vienos porcijos negaminsiu. Mano draugė sako, kad skanesnio čili troškinio Vilniuje neragavo.
Vaikystės skonis?
Oooooo…. Darželiuose labai populiari ryžių košė. Tokia puri, balta, su didelėmis išbrinkusiomis razinomis. Čia viena maža nostalgija. Kita yra močiutės pieniška sriuba. Kur virdavo visiškai paprastai – su ryžiais arba makaronais ir cukrumi. Ir dar visos tos vaikystės košės su cukrumi, cinamonu, uogiene. Ir visiškai dievinu varškės apkepą. Nuo vaikystės iki dabar, atvažiuoju pas mamą ir būtinai turi būti varškės apkepas. Man visi tie varškės reikalai yra nuostabūs.
Galima išgirsti, kad aktoriai, šokėjai, dainininkai gastrolių metu vos ne arbatinuke verda makaronus, tarp lygintuvų kepa kepsnius. Ar teko tai daryti?
Gastrolių metu tikrai neteko. Bet galiu prisiminti baleto mokyklą. Studentauti pradėjau anksčiau nei statistinis studentas, nes mokyklą (M. K. Čiurlionio meno mokykla Vilniuje – red. past.) pradėjau lankyti nuo 5 klasės, o kadangi buvau ne vilnietis, tai gyvenau bendrabutyje. Tai ir virdavome kiaušinius arbatinuke, vadinamuosius „bomžpakius“ užpildavome puodeliuose. Bendrabutyje maitindavo tris kartus per dieną, bet augančiam organizmui to neužtekdavo.
Kur valgote mieste?
Aš labai mėgstu išbandyti naujas vietas, einame su draugais. Labiausiai man patinka italų virtuvė, smagu nueiti ten, kur galima rasti rizotą, karpačą. Taip pat mėgstu ir azijietišką virtuvę. Seniau nemėgdavau žuvies, dabar ją atradau. Valgydamas kažkur mieste pasirenku kokybiškesnį maistą. Aišku, jei greitai, tai ir tas trikampis sumuštinis parduotuvėje gerai, bet turint pasirinkimą ir laiko – tik kokybiškas maistas. Labai mėgstu sriubas, ypač trintas. Bet taip pat patinka ir azijietiškos. Man kuo daugiau ingredientų, tuo skaniau.
Kaip gimė lazanija „Skaneeei“?
Spontaniškai. Ir tiesiog dariau taip, lyg kažkokį ypatingą kulinarinį šedevrą, kad būtų visos, net ir pačios smulkiausios, instrukcijos. Viskas buvo per tokį bajerį, bet žmonėms labai aptiko ir tai paskatino mane daryti toliau. Ir atsirado klientų, kurie norėjo tai matyti savo reklamose.
Visą interviu rasite naujausiame žurnalo „Verdu ir kepu“ numeryje!
