Jei ne muskato riešutas, Banda salos Indonezijoje būtų žinomos tik jų kaimynams. Taigi jau šeštajame amžiuje šis prieskonis buvo ypač retas ir geidžiamas aukštuomenės bei niekaip nepasiekiamas valstiečiams. Vokiški šaltiniai byloja, kad pusės kilogramo krepšelis su muskato riešutai savo verte prilygo septyniems riebiems galvijams, tad prieskonių kelią valdantys pirkliai ilgai slėpė muskato tėvynę.
Osmanams uždarius sausumos prekybos kelius, portugalų jūreiviai buvo pirmieji, kurie atrado tą stebuklingą kraštą, kur dera muskatai. Portugalai apie šimtmetį valdė prekybą muskato riešutais, bet prieskonis buvo toks brangus, kad dėl jo buvo galima kariauti. Taip ir prasidėjo vienas kruviniausių karų, kuriame kovojo portugalai, olandai ir anglai. Vietiniai gyventojai buvo baudžiami mirties bausme, jei riešutus parduodavo konkurentams. Olandai su anglais rado kompromisą tik iš naujo persidalydami teritorijas – taip mainais už prieskonių salą anglams buvo atiduota teritorija, vadinta Naujuoju Amsterdamu, dabartinė Manhatano sala.
Dėl savo skoninių savybių išaukštintas jau viduramžiais, į Europą muskatas pateko per Venecijos uostą, kur muskatą atplukdė arabai. Prieskonis buvo ypač populiarus ir brangus. Buvo kalbama, kad muskatas naudingas ne tik virtuvėje, bet ir medicinoje. Pavyzdžiui, jis galėjo atbaidyti marą ar net sukelti persileidimą, norinčioms atsikratyti kūdikio, nes per dideliais kiekiais vartojamas muskatas yra toksiškas ir net turi haliucinogeninį poveikį.
Muskatas iš tikrųjų yra visžalio medžio vaisius, iš kurio išgaunami ir riešutai, ir muskato kevalo milteliai. Gana aukštas medis sukrauna kreminės spalvos žiedus, kurie vėliau tampa mėsingais abrikosą primenančiais vaisiais. Sunokęs vaisius suskyla ir savo viduje jau turi rudos spalvos sėklą – muskato riešutą. Per metus vienas muskato medis subrandina apie 20 tūkst. riešutų. Šis medis daugiausiai auga tropiniuose regionuose – Australazijoje ir pietryčių Azijoje. Daugiausiai muskatų sunaudojama JAV, Japonijoje ir Europoje.
