Kaip „skaičiuojate" karantiną? Iššūkiais? Numestais ar priaugtais kilogramais? Pritūpimais? Perskaitytomis knygomis? O gal neskaičiuojate visai?
Janina Radvilė – informatikos mokslų daktarė, lektorė, knygų autorė ir įkvepiantis pavyzdys, kad niekada nevėlu gyventi, karantiną nusprendė „skaičiuoti" kava, išgerta kasryt vis iš kito porcelianinio puodelio, kurių moters kolekcijoje daugiau nei 60.
Pradėjusi, kaip pati sako, for fun, moteris jau ne vieną užkrėtė noru džiaugtis smulkmenomis.
Kaip kilo idėja kiekvieną karantino dienos rytą pradėti kava iš vis kito kolekcinio puodelio?
Tai mano senas ritualas. Puodelį iš kolekcijos rinkdavausi savaitgaliais ar per šventes, kai niekur nereikėdavo skubėti, jausdavausi atsipalaidavusi. O vieną karantino rytą tiesiog šovė į galvą mintis: įdomu, karantinas baigsis greičiau ar mano puodeliai?
Taigi išsirinkau puodelį, pasidariau kavos, nufotografavau ir įkėliau nuotrauką į feisbuką su žinute, kad nuo šiol kiekvieną rytą, kol baigsis karantinas, kavą gersiu vis iš kito kolekcinio puodelio. Ir žmonės ėmė rašyti: “Koks rytoj? Smalsu, kokių gražuolių dar turite”.
Galvoju, tebūnie: pradėjau, tai ir tęsiu – visiems smagiau. Tokiu laikotarpiu kiekviena smulkmena praskaidrina nuotaiką.
Pasidalinate ne tik nuotrauka, bet ir trumpa istorija apie puodelį.
Kolekcijoje yra ir naujų puodelių, tačiau dauguma jų jau iki manęs turėjo savo istoriją. Vienus puodelius nusipirkau kelionėse, kitus padovanojo, iš kažkur specialiai man parvežė. Geriu kavą ir prisimenu žmogų, kuris puodelį dovanojo, arba kelionę, šalį, miestą, kuriame jį radau, trumpai mintimis ten nukeliauju. O, šis iš Paryžiaus! – ir aš mintimis jau ten.
Tada dar pasižiūriu ant puodelio įspaustą ženklą, pagal jį internete susirandu, iš kur tas porcelianas: Bavarijos, Anglijos, Prancūzijos? Kiekviena smulkmena turi savo istoriją ir tai labai įdomu. O ir šiaip kava iš gražaus puodelio yra dvigubai skanesnė. Daug keliauju, oro uostuose kavą dažniausiai įpila į popierinį puodelį – kad būtų patogiau. Negaliu tokios gerti.
Kokią kavą mėgstate?
Kavą pradėjau gerti nuo trečios klasės. Tais laikais mama gerdavo tikrą kavą, o mums, vaikams, duodavo kažkokio silpno kavos gėrimo, kurį užpildavo pienu. Vieną rytą išgėriau vieną puodelį gėrimo, antrą – vis negana. Gėrimas baigėsi, o aš noriu dar. Tai mama įpylė savo, tikros, kavos. Kai paragavau, pasakiau: „Ne, anos aš jau niekada nebegersiu!”
Dabar turiu kavos aparatą, bet retai jį naudoju. Namuose turiu gal penkiolika skirtingo dydžio specialių turkiškai kavai ruošti skirtų puodukų – džiazvų, jas taip pat kolekcionuoju. Dažniausiai kavą jose ir ruošiu: užpilu ir lėtai kaitinu, kad gerai pritrauktų.
Mėgstu juodą nesaldintą kavą, bet su trupučiu grietinėlės. Pusryčiams – du puodeliai kavos ir sumuštinis: tik dėl to ryte ir keliuosi (juokiasi)! Trečias puodelis per pietus – vadinu ją džiaugsmo kava.
Kodėl pradėjote puodelių kolekciją?
Man visada labai patiko porcelianas.
Buvau aspirantė, kelis mėnesius stažavausi Maskvos universitete. Nusipirkau ekskursiją po Suzdalę, norėjau apžiūrėti tą gražųjį istorinį miestą. Ir ten kažkokioje suvenyrų parduotuvėlėje pamačiau labai gražų puodelį, pagamintą Peterburgo imperatoriškame fabrike, gaminusiame itin gerą porcelianą. Man, studentei, to puodelio kaina buvo tiesiog baisi! Bet aš jį pačiupinėjau – toks plonytis porcelianas! – ir pagalvojau: reikia sau dovaną pasidaryti. Nusipirkau.
Nuo tos dienos visur, kur tik važiuoju, ieškau to fabriko gaminių, jie gana reti, bet turiu jau gal penkiolika jame gamintų skirtingų puodelių. Vėliau, kai atsidarė sienos, pradėjau važinėti į užsienį, eidavau į antikvariatus, atradau blusų turgus – taip vis parsiveždavau ir tebeparsivežu naujų eksponatų kolekcijai.
Daug keliaujate, kokiame pasaulio krašte gėrėte pačią skaniausią kavą?
Kai pagalvoju apie kavą, visada prisimenu labai skurdų bariuką viename pusrūsyje Neapolyje.
Tąkart trumpam buvau apsistojusi pigiame viešbutuke prie stoties. Pastato rūsyje tiekdavo pusryčius – kavą ir bandelę. Kavą prie aparato gamino tamsiaodis žmogus. Išgėriau pirmą puodelį, priėjau ir pagyriau: „Pati geriausia kava!”. Jo šypsena buvo nuo ausies iki ausies! Paprašiau dar vieno puodelio kavos. Kai kitą dieną atėjau pusryčiauti, jis metė visus darbus, kad tik padarytų man kavos. Dar ir šiandien tos kavos skonį atsimenu.
Jeigu važiuosiu vėl į Neapolį, reikės susirasti tą skurdų bariuką ir pasimėgauti kava.
Ačiū už pokalbį.
