Po mįslingu Mahilos vardu slepiasi niekada savo veido socialiniuose tinkluose nerodanti mergina iš Panevėžio, kuri valdo turbūt vieną seniausių asmeninių tinklaraščių Lietuvoje. Jos nuomonė apie viską – meną, literatūrą, muziką, gyvenimą apskritai, įdomi maždaug 50 000 sekėjų ir jų vis daugėja.
Ne taip seniai tinklaraštyje atsirado ir maisto tema. Ta proga – pokalbis su Mahila apie kotletus, cepelinus, valgyklas, restoranus, vis didesnes maistui išleidžiamas sumas ir kas šioje srityje galėtų būti geriau.
Maistas Tavo gyvenime: kelintoje vietoje pagal svarbą?
Vietos neskirsiu, bet pastebėjau, kad, bėgant laikui, jis darosi vis svarbesnis. Prieš kokius 10 metų maistui išleisdavau ypatingai mažai pinigų. Turbūt kaip ir nemažai kitų studentų, maitindavausi pigiausiais produktais, o viską išleisdavau savaitgalių linksmybėms mieste. Pamenat, kaip kadaise, vėlyvoje paauglystėje važiuojant į kokią sodybą, visą bagažinę užimdavo alus, o vakarienei užtekdavo įsimest čipsų pakelį? Na, tai dabar viskas smarkiai pasikeitę. Išmokau vertinti kokybę, nebeatrodo nepriimtina už gerus produktus ar patiekalus restoranuose sumokėti daugiau. Bet įtariu, kad žmonėms augant, daugumai taip nutinka.
Ar maistas mūsuose dabar nėra pernelyg sureikšmintas, kaip manai?
Ne, nemanau. Iki šalių, kuriose maisto kultūra turi kur kas gilesnes tradicijas, mums dar toli. Kaip tik būčiau nieko prieš, kad susitikti papusryčiauti, papietauti ar pavakarieniauti su draugais ar artimaisiais taptų savaime suprantamu kasdienybės ritualu. Tam tikruose ratuose gal tai ir yra įprasta, bet visgi didelė dalis mūsų į restoraną nueina tik jei yra kokia proga. Aš taip pat. Ir nebūtinai dėl to, kad negali sau to leisti – tiesiog neturi tokio įpročio. Ir maisto gaminimas namuose draugams taip pat dar nėra tokia jau dažna pramoga. Tiesa, nekalbu apie mišrainėmis ar vyniotiniais nukrautus stalus, kalbu apie saikingas, bet kokybiškas vakarienes, naujų derinių atradinėjimus, pasigardžiavimą.
Kodėl Tavo tinklaraštyje vieną dieną ėmė ir atsirado maisto skiltis?
Viskas įvyko natūraliai – maistui įgyjant daugiau svarbos mano gyvenime, pradėjau ir dažniau apie jį rašyti. Todėl vieną dieną supratau, kad šia tema jau yra užtektinai medžiagos, kad jai būtų paskirta atskira kategorija. Taigi tekstai apie maistą atsirado pirmiau, negu jiems skirta skiltis.
Kodėl žmonėms taip norisi išsakyti nuomonę apie tai, ką, kur jie valgė?
Manau, taip yra todėl, kad maitinimosi ritualas sužadina ir išjudina visą krūvą pojūčių. Nuo vizualinės estetikos iki kvapo bei skonio, garsas ir lytėjimas taip pat dažnai tampa proceso dalimis. O pridėjus socialinį aspektą, tai jau sudaro visą potyrių ritualą. Tie potyriai gali būti ir geri, ir blogi, o dalindamasis jais taip pat ir padedi kitiems. Aš nutariau savo patirtis aprašyti dėl to, kad pasigedau vienoje vietoje sudėtų bent keliolikos maitinimosi įstaigų su nuoširdžiais įspūdžiais iš jų. Įvairūs restoranai yra ne kartą mane kvietę užsukti vakarienės ir įvertinti jų gaminamą maistą, apie jį parašyti, bet atsisakiau, nes nenoriu būti šališka. Manau, kad užsakyti rašiniai tiesiog nebebūtų įdomūs.
Ar seki, stebi, vertini kokį maisto blogerį?
Užkalnio apžvalgas kartais permetu akimis iš tokių praktinių sumetimų – jis visada surašo maisto kainas, kurių kartais nerasi nei Trip Advisor, nei restorano puslapyje. Taip lengviau orientuotis, kokia tai vieta.
Kaip tave veikia kitų nuomonė apie maistą?
Kaip ir daugybės kitų dalykų klausimu – man pakankamai įdomi žmonių, kuriais žaviuosi, nuomonė. Jei kažkas, ką mėgstu, kažką giria, tikimybė, kad tuo susidomėsiu, didesnė. Tiesa, dažnai susiduriu su požiūriu, kad kažkur valgyti yra ne lygis. Tai vat šitokia nuomonė man kartais gali turėti netgi atvirkštinį efektą – būtinai tada ten nueisiu, nes labai nemėgstu lygio/nelygio mindseto gyvenime. Viena yra skanu/neskanu, bet lygis/nelygis – na tai čia jau kiti reikalai.
Kaip dažnai turi poreikį nueiti pavalgyti mieste?
Dienos pietus įvairiose vietose mieste valgau dažnai, nes taip susitaupo nemažai laiko ir gali užsitikrinti įvairesnį racioną. Vakarienės mieste – kiek retesnis nutikimas, kartais einu per daug nesigilindama, kur, kartais tiesiog ten, kur pakviečia draugai, o kartais – atidžiau atsirinkusi. Su vyru turime tradiciją kiekvieną mėnesį mūsų draugystės sukaktuvių dieną eiti vakarieniauti į kokią nors anksčiau neaplankytą vietą. Turim sąrašą, kurį vis pildom ir iš jo renkamės, kur eisim kitąsyk. Tai gali būti ir paprastos užkandinės, ir įmantresni restoranai su, tarkim, degustacinėmis vakarienėmis.
Kaip vertini gastronominį pokytį Lietuvoje?
Faina, kad pasirinkimas plečiasi ir nuolat atsiranda kažkas naujo. Nefaina, kad kai kur patiekalų kainos yra neadekvačiai užkeltos. Aukšta kaina yra pateisinama, kai ji reiškia aukštą kokybę, bet tenka ir nusivilti. Taip pat nefaina, kad kartais, tarsi vaikydamiesi mandrybių, nusisukam nuo paprastų, bet genialių sprendimų – prieš mėnesį Saremoje valgiau žuvį, patiektą su šviežiai paraugintais agurkėliais, ir pagalvojau, kad nepamenu, ar kada yra tekę gauti tokį garnyrą kokiame Vilniaus restorane. Dabar į restoranų meniu jau grįžta tokie vietiniai ingredientai kaip burokėliai, kopūstai, paprasčiausios morkos, ridikėliai – viskas, kas auga vietoje ir yra nuo pat vaikystės pažįstama mūsų skrandžiui. Bet buvo laikas, kai vietoj jų buvo stumiamos tokios beskonės nuobodybės kaip Pekino kopūstai ar pašildyti spalvoti šaldytų daržovių pusfabrikačiai. Dar labai džiaugiuosi, kad iš naujo atrandami ir visokie serbentai, agrastai, svarainiai, žirneliai, kaliaropės, krienai ir kitos panašios gėrybės, kurios auga mūsų daržuose.
Bloge rašai, kad esi valgyklinio maisto mėgėja. Bulvių košė, kotletas – Tavo maistas. Mėgstamiausia valgykla mieste?
Valgyklinį maistą labai mėgstu, bet tos valgyklos dirba labai ribotu laiku – kai man tenka būti darbe, todėl daug jų išbandžiusi nesu. Dažnai su kolegomis užsukame į Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos valgyklą. Maistas ten – visiška valgyklų klasika, kai kurie patiekalai netgi labai skanūs, o kainos sunkiai įtikimos (cepelinai – 1,16 eur, nejuokauju), deja, veikia ji tik mokslo metų tvarkaraščiu.
Tiesa, dažnai matau žmones besiskundžiančius ligoninės maistu. Kai pati gulėjau Lazdynų ligoninėje, valgiau viską, ką ten duodavo – tą tokį super paprastą, klasikinį valgyklinį maistą, ir niekam priekaištų neturėjau. Tiesą sakant, man buvo netgi labai skanu.
Dabar madinga gręžtis nuo – pavadinkime ją lietuviška estradine virtuve, taigi dabar visi nuo jos ima nusigręžti, o štai Tu ja džiaugiesi ir piarini Čičinsko kepsnį, cepelinus. Kodėl?
Nemėgstu kraštutinumų, mane džiugina įvairiaspalvis gyvenimas, o atvirumas įvairiam maistui – irgi to dalis. Svarbiausia, kad jam būtų naudojami ne antrarūšiai, švieži, kokybiški ingredientai. Cepelinus ir kitus bulvinius patiekalus mylinti geriausiai supratau tada, kai kurį laiką negyvenau Lietuvoje. Tikrai ėmiau pasiilgti, o grįžusi kurį laiką vis negalėjau jų atsivalgyti. Nei Čičinsko kepsnys, nei cepelinai ar kotletas „Astra” šiaip nėra kasdienis pasirinkimas, bet retkarčiais jie išties gali tapti smagiu raciono paįvairinimu. Smagu, kad ir didžiosios daugumos draugų požiūris toks pats, tad dažniausiai netenka taikstytis prie tų, kam tokia virtuvė – ne lygis.
Jau pasiilgau „Neringos” restorano, tikiuosi, kad atnaujintas jis kertinių savo meniu pamatų nepraras.
Beje, daugybės siaubui, labai mėgstu ir vėdarus. Dar smarkiai trokštu čeburekų revoliucijos – kad šio patiekalo, skaniai paruošto, būtų galima įsigyti kur kas daugiau vietų negu dabar ir jis užimtų garbingą vietą greta visokio kito iš tolimesnių kraštų atėjusio gatvės maisto. Kastinys, kepta duona su sūriu, žagarėliai, visokie kisieliai, kompotai ir panašiai yra mūsų tapatybė, kurią reikėtų puoselėti ir traukt į platųjį pasaulį, o ne gėdytis ir dengti visokiomis įmantrybėmis. Pasaulio virtuvės skanėstai irgi nieko blogo, tačiau įvairovė – geriausia, kas gali būti, o be savų šaknų ji – kur kas nuobodesnė.
Įdomu, ką manai apie bandymus moderninti tuos dalykus, pavyzdžiui, virti mažučiukus kvadratinius cepelinukus ir pan.?
Teko ragauti kubo formos cepelinų su morkomis ir kanapėmis. Buvo nelabai skanu, bet įtariu, kad taip nutiko tik dėl nepakankamai gerai išdirbto recepto, nes šitie ingredientai šiaip tarpusavyje dera ir viskas ten su jais gerai.
Didžiausias pastarojo meto gastroatradimas Lietuvoje?
Jau kurį laiką negaliu atsidžiaugti atradusi patiekalą „Pementos de Padrón” – tai tokie aliejuje paširškinti neaštrūs pipiriukai su druska. Vilniuje jų teko ragauti „Rhum Room’e" ir „Vėjuose"(ŠMC kavinėje). Nuostabu, kai vos keli ingredientai sukuria tokį puikų skonį. Ir, žinoma, ožkos sūris. Jis yra mano didžioji laimė šiomis dienomis.
Kur skanu Tavo gimtajame Panevėžyje?
Geriausią meniu bei kainos/kokybės santykį teko matyti centre įsikūrusioje „Špunka Old Barrel Pub”. Ten paradui vadovauja toks iš Škotijos grįžęs panevėžietis. Patiekalai meniu paprasti – batatai, burgeriai, šonkauliukai, bet būna ir austrių ar bao bandelių. Užtat visi patiekalai puikiai atidirbti ir estetiškai patiekiami, aukščiausias pubo maisto lygis. Tiesa, ten galima rasti ir škotišką desertą – deep fried Mars bar vos už 3 eur. Nežinau, kur dar Lietuvoje galima jo paragauti, tad manau, kad hipsteriai turėtų ten rikiuotis dėl šitos gastronominės patirties. Beje, žmonės šneka, kad kitoje vietoje, pavadinimu „Mėsmalė“, meniu toks pats, nes ją atsidarė buvę „Špunkos" chebros nariai, bet pačiai ragauti neteko, tad kol kas negaliu nieko sakyti.
Rašai, kad esi išragavusi nemažai pasaulio. Kas paliko didžiausią įspūdį? Skonis, vieta, interjeras ir pan.?
Kur tik nukeliauju, mėgstu pasidžiaugti etiopų virtuve, kurios kertinis patiekalas yra ruginis blynas (injera), ant kurio būna sukrauti įvairūs troškiniai bei daržovės. Jis valgomas kraštus vis plėšiant ir mirkant į troškinį, tad nereikia net įrankių. Kijeve nerealiai gerą įspūdį paliko artimųjų rytų restoranas „Lyubimy Dyadya". Viskas, ką teko ten ragauti, iki laimės ašarų skanu. Romoje sužavėjo Romos žydų restoranuose ruošiami Carciofi alla giudia – deep fried artišokai su prieskoniais. Šiaip esu didžiulė artišokų mėgėja, bet apie tokį jų patiekimą iki tol nebuvo tekę girdėti.
Ar yra tokių vietų, kur mėgsti ateiti ir išgerti kavos ar pavalgyti viena? Gal ir tavo blogo įrašai gimtas kavinėse?
Ne, visiškai neturiu įpročio mieste gurkšnoti kavą. Ir šiaip kavos negeriu, tad labai vertinu tas vietas, kuriose yra mano mylimos matės. Viena valgyti nesibodžiu, bet dėl praktinių priežasčių tai nutinka labai retai. Didžioji dalis rašinių atsiranda namie, prie darbo stalo. Nieko labai įdomaus, hehe.
Trys vietelės, į kurias norisi/ knieti ką nors nusivesti?
Labai mėgstu „Rhum Room", tik, dėl anksčiau minėto pomėgio atradinėti naujas vietas, ten grįžtu ne taip ir dažnai. Kadangi mieste valgau pakankamai retai, viskam tiesiog neužtenka laiko. „Rhum Roome" nuostabūs karibų virtuvės užkandžiai ir karšti patiekalai. Dar žiauriai patinka „Delta Mityba" – viskas, ką ten yra tekę ragauti, buvo nuostabu. Jų Bibimbapai – dieviški. Gaila, ši vieta dirba tik pietų metu, yra tolokai nuo darbo, tad užsuku tik retkarčiais. Norėčiau dažniau. Trečia vieta, į kurią svečius vežusi esu jau ne kartą, yra „Čičinsko užeiga" Panevėžyje. Ten dar justi 90-ųjų nuotaikos ir dauguma patiekalų yra niekuo neypatingi, bet vis sugrįžtu dėl to, kad jie gamina tradicinį Čičinsko kepsnį ir yra užpatentavę jo receptą. Panevėžyje šitą kepsnį tiekia ne viena vieta, bet čia jis man skaniausias. Tik nesugalvokit ten eiti savaitgalio vakarais, nes galit užsirauti ant gyvos muzikos vakaro „kam per 30" ar kokio vyrų striptizo. Na, nebent mėgstat tokią egzotiką ir pageidaujate atsidurti tokiame vakarėlyje.
Mahilos maisto nuodėmė ir... košmaras?
Didžiausia maisto koma yra tiršti ir sotūs cheesecake pieno kokteiliai, kurių Lietuvoje nelabai yra tekę ragauti (gal ir gerai). Šituos gyvendama užsieniuose kartais imdavau tiesiog vietoj pietų, nes kalorijų kiekis juose – kaip didžiulėje rimto maisto porcijoje. Stengiuosi būti maistui neišranki, bet ką jau padarysi, kad mano receptoriai (ar skrandis) nepriima kai kurių produktų ar patiekalų – negaliu pakęsti kalendros, skrandis nevirškina paprikų, kurias šiaip mielai mėgčiau, nelabai suprantu visokių šaltienų. Bet užtat manęs negąsdina nei silkė su kiviais, nei kokie ten džiovinti vabzdžiai ar kirmėlės.
Dar norėjau pasakyti, kad vienos diskusijos su draugais metu, priėjome išvados, jog nėra geresnės daržovės už svogūną. Tiesa, bulvė rinkimuose nedalyvavo. Svogūnas, patiekiamas įvairiais pavidalais, gali įgyti labai įvairų ir vis kitaip malonų skonį – marinuoti svogūnėliai, pakepti svogūnai, karamelizuoti svogūnai, svogūnų džemas – žiauriai gerai!
Ačiū už pokalbį.
