Lietuviška virtuvės tekstilė, kurią pamilo japonai
Aš Ikona 750X300.jpg
AS-IKONA_1800x250.jpg

Naujienlaiškis

Lietuviška virtuvės tekstilė, kurią pamilo japonai

Esu tikra, kad skubėdami sostinės Stiklių gatve bent kartą esate pastebėję ties 4-uoju numeriu pažymėtu namu besibūriuojančią turistų grupę. Arba kiek ilgiau nei derėtų prie vitrinos stovinčią damą, kuri truputį per ilgai negali atitraukti akių nuo languose kabančio lino. Čia įsikūrusi lietuviško lino krautuvė „Linen Tales“ domina ir turistus, ir tautiečius.

„Linen Tales“ – šeimos verslas su ilga istorija. „Tvirtai laikome rankas ant šiuolaikinio gyvenimo pulso: stebime, domimės, sekame, kas vyksta ir kas „ant bangos“ pasaulyje, ir atradę tai, kas mums artima, pritaikome“, – sako lino pasaulyje jau ne pirmus žingsnius žengiantis Borisas Symulevičius. Šiuolaikinę namų tekstilę iš lino kuriantys ir savo gaminiuose tradicijas bei modernias technologijas derinantys lino gaminių pardavėjai neapsiriboja tik gaminių siuvimu, bet ir siekia kurti aplink juos istoriją, vertę ir jaukumą. „Didžiausias mūsų noras – kad lino gaminiai praturtintų kiekvienus šiuolaikinius namus ir jų kasdienybę“, – antrina prekės ženklo vadovė Vaida Kniūkštienė.

„Linen Tales“ savininkas Borisas Symulevičius ir prekės ženklo vadovė Vaida Kniūkštienė sako tikslingai siekę užmegzti ryšius su Japonija ir verslą plėtoti šioje šalyje. (Linos Jakubauskaitės nuotr.)


Kokia medžiaga yra linas?

Linas – labai sudėtinga, gyva ir sunkiai prognozuojama medžiaga. Natūralios spalvos audinys gali būti daugybės atspalvių: tamsesnis, šviesesnis, geltonesnis, rudesnis. Viskas priklauso nuo to, ar ilgai linai gulėjo laukuose, kurioje vietoje buvo surinkti, buvo drėgna ar sausa. Medžiagos savybės dėl šių gamtos veiksnių gali nežymiai skirtis, priklausomai nuo gamybos partijos, ji gali skirtingai susitraukti, skirtingai „priimti“ dažą. Su sintetika dirbti daug paprasčiau – viskas visada bus vienodai, o dirbant su linu reikia jį suprasti, pažinti medžiagą. Galbūt todėl Lietuva garsėja kaip gero lino gamintojų ir tiekėjų kraštas – dirbdami su šia medžiaga puoselėjame gilias tradicijas.

Ar linas poetiškas?

Linas – austa medžiaga, tad į ją galima „įausti“ savas istorijas. Tai viena seniausių drabužių medžiagų. Galima įsivaizduoti, kiek istorijos veikėjų vilkėjo lininius drabužius, kiek laimių ir dramų vyko prie linine staltiese užklotų stalų ar lininiuose pataluose (šypsosi).

Tik neseniai linas pradėtas laikyti prabangesne, vertingesne medžiaga – anksčiau tai buvo paprastų žmonių audinys. O juk giliausia ir gražiausia poezija yra paprasta. Antonas Čechovas savo laiške Maksimui Gorkiui rekomendavo „ištrinti kuo daugiau būdvardžių ir prieveiksmių“. Mums linas gražiausias natūralios, šviesiai pilkos spalvos. Toks jis yra paprastas ir poetiškas.

Anot lino gamintojų, kultūriniai skirtumai tarp Lietuvos ir Japonijos tirpsta. Be to, japonus žavi ilgos mūsų linininkystės tradicijos, puoselėjamas menas jį apdirbti ir iš jo siūti. (Linos Jakubauskaitės nuotr.)


Japonija. Kodėl akys nukrypo į šią šalį? O gal kaip tik atvirkščiai – jos akys nukrypo į jus? Kaip nutiko, kad jūsų gaminių galima įsigyti tokioje visomis prasmėmis tolimoje šalyje.

Tas Japonijos tolumas yra sąlyginis, dabar mus fiziškai skiria tik 12 valandų skrydžio, o perduoti žinutę užtruktų akimirką. Kultūriniai skirtumai, deja, irgi po truputį tirpsta.

Japonai nešioja labai daug lininių drabužių – vasaros ten karštos ir drėgnos, o linas „kvėpuoja“ ir greitai džiūsta. Šios šalies gyventojai mėgsta ir vertina liną, jiems nereikia aiškinti naudingų audinio savybių ar to, kas kitiems gali atrodyti kaip minusas: kodėl audinyje matosi verpalo sustorėjimai, kodėl jis glamžosi.

Pradėję dirbti su linu siekėme atsidurti toje rinkoje, tik kelią ten apsunkindavo kalbos ir kultūros barjeras. Vis dėlto nuosekliai eidami šio tikslo link galiausiai atsidūrėme reikiamoje vietoje tinkamu laiku, ir verslas su Japonija pajudėjo.

Koks yra lietuviškas linas, kuo jis ypatingas ir kodėl jis taip žavi japonus?

Storesnis, mažiausiai 185 g/m2, grubesnės faktūros – toks, mūsų manymu, turėtų būti lietuviškas linas. Toks šiaurietiškas, užgrūdintas ir „atkentėjęs“. Italų, prancūzų linas yra plonas, tolygus, švelnus – beveik kaip šilkas.

Tai galima paaiškinti gana paprastai: mūsų kraštuose linai užauga ne tokie aukšti kaip pietuose, pluoštas yra trumpesnis, tad iš jo gaminamas verpalas yra storesnis, su daugiau linui būdingų sustorėjimų.

Na, o japonus žavi ilgos mūsų linininkystės tradicijos, puoselėjamas menas jį apdirbti ir iš jo siūti.

O dabar atvirkščiai, kokia, jūsų akimis, japoniškoji tekstilė, jos kryptys ir tendencijos?

Būdami Tokijuje stengiamės gyventi Ayomos rajone, tai toks Tokijaus Žvėrynas – ramus, mažaaukštis rajonas miesto centre su dalinai išsaugotais tradiciniais pastatais. Skirtumas nuo mūsų Žvėryno tas, kad ten yra Yohji Yamamoto, Issey Miyake ir kitų (ne tik japoniškų) mados namų reprezentacinių parduotuvių ir biurų. Visai šalia jų yra kelios gatvės, kur įkurti Tokijo antikvarai. Kiekvieną kartą stengiamės aplankyti mažutę japoniškų antikvarinių audinių parduotuvę, sklinda kalbos, kad pati Rei Kawakubo („Comme De Garcons“ mados namų įkūrėja ir dizainerė) ten semiasi įkvėpimo. Mūsų manymu, tai puikiai atspindi japonišką tekstilę – bandymas kurti kažką naujo, nepamirštant tradicijų ir šaknų, bet liekant pasauliniame kontekste.

Na gerai, o koks yra jūsų, „Linen Tales“ linas? Ir kokias istorijas jis pasakoja Tekančios Saulės šaly?

Kuriame gaminius, kurie puikiai atrodytų šiuolaikiniuose namuose, nepamiršdami tradicijų naudojamės moderniomis technologijomis, kad gaminys atitiktų šiuolaikinio žmogaus poreikius. Mūsų gaminiai minkšti, lengvai prižiūrimi. Spalvos ir stilistika – šiaurietiškos, prigesintos.

Atskirai mūsų linas istorijų nepasakoja. Klientai kuria savo gyvenimo istorijas, o mūsų gaminiai tampa jų buities dekoracijomis – pagražina valgomojo stalą, įtikina ilgiau pasilikti lovoje, paskatina kažką pagaminti.

Kuo, jūsų nuomone, lietuviškoji tekstilė išsiskiria tarptautiniame kontekste? Apskritai, kaip pasauliniame kontekste atrodo tautinis (kad ir koks būtų modernus) unikalumas?

Ilgą laiką Lietuva pasauliui buvo ir yra įdomi kaip tekstilės ir jos paslaugų tiekėja. Lietuviai puikiai dirba su linu ir vilna, siuvyklos gamina rūbus pasauliniams prekių ženklams. Lietuva yra premium prekinių ženklų išteklių rojus. Deja, gamindami kitų sukurto dizaino gaminius mes pamirštame savo tautinį unikalumą. Tačiau tai keičiasi ir tarptautiniame kontekste mes atrandame savo vietą. Tokie prekių ženklai, kaip „Jūratė“ arba „Mano lietuviški namai“, gaivina tautinius raštus ir tradicinius amatus, interpretuoja juos ir pristato pasauliui šiuolaikiniame kontekste.

Kiek daugiau nei kitų šalių pirkėjai, japonai perka daugiau virtuvės tekstilės.(Linos Jakubauskaitės nuotr.)


Kokia dalis viso jūsų asortimento iškeliauja į Japoniją? O gal yra kūrinių, kuriuos siuvate ir tiekiate išskirtinai tik japonams?

Japonai perka beveik visą mūsų asortimentą ir beveik visas spalvas. Kažko daugiau, kažko galbūt mažiau. Bet tendencijas sunku įžvelgti. Galbūt staltiesių ir servetėlių yra nuperkama mažiau, nes ten paties stalo padengimo tradicijos yra kitokios negu Europoje. Specialiai japonams nieko nekuriame, jie kaip tik nori europietiškų gaminių. Teko tik prijuosčių dydžius adaptuoti, nes japonės yra smulkesnės už europietes.

Kur Japonijoje galima įsigyti jūsų gaminių? Tik internetu? Ar galima paliesti, pamatyti ir gyvai?

„Linen Tales“ gaminiai yra pasklidę pakankamai plačiai – jie yra platinami universalinių parduotuvių tipo prekybos centruose ir mažuose butikuose. Mūsų gaminių galima rasti Tokijuje, Kobe, Osakoje, Fukuokoje ir kituose miestuose.

Kokių gaminių paklausą Japonijoje jaučiate labiausiai?

Kaip minėjome anksčiau, labai sunku išskirti kažkokią vieną kategoriją. Gal kiek daugiau nei kitų šalių pirkėjai, japonai perka daugiau virtuvės tekstilės.

Ar galėtumėte palyginti lietuvių ir japonų pirkėjus bei jų pirkimo įpročius, estetikos suvokimą?

Mūsų pirkėjas tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje yra estetiškai išprusęs, turi skonį. Gaminius dažniausiai perka atsižvelgdamas į savo interjerą arba į bendras tendencijas. Paskutinių sezonų hitas – pilka spalva. Nesvarbu, japonas ar lietuvis, – ši spalva populiariausia. Perkamos prekių kategorijos irgi labai panašios.

Ko iš japonų galėtų pasimokyti lietuviai?

Vieni iš kitų turime daug ko pasimokyti, nors yra ir nemažai panašumų. Iš japonų galėtume pasimokyti kantrybės ir atkaklumo. Mus žavi jų gebėjimas ilgą laiką tobulinti tam tikrą amatą, nuosekliai dirbti tam tikrą darbą ir pasiekus aukštumų nesustoti tobulėti.

#VaidaKniūkštienė #linas #BorisasSymulevičius #audinys #tekstilė #interjeras #prijuostės #LinenTales #virtuvėstekstilė #krautuvė

ATGAL

PASIDALINTI

Naujienlaiškis

© 2020 vmgonline

  • Facebook vmgonline.lt
  • Instagram vmg_vilnius
  • YouTube vmg
  • LinkedIn vmg