Vienos didžiausių komunikacijos agentūrų Baltijos šalyse vykdomoji vadovė, aktyvi Šaulių sąjungos narė Daiva Bumblytė eksperimentuoti virtuvėje nėra linkusi. Tačiau jos šaldytuve visuomet rasi tai, ko dažnas lietuvis vis dar nėra linkęs įsileisti: žvėrienos. Netikintiems, kad ši mėsa gali būti skani, Daiva atsako: nėra neskanios žvėrienos – reikia tik mokėti ją tinkamai paruošti! Gaminimo subtilumais, gardžiu troškinio receptu, mėgstamiausiu restoranu ir kitomis įdomybės Daiva pasidalijo su VMGonline.lt.
Valerijos Stonytės nuotr.
Daiva, anksčiau tikrai daug gaminote, o ir dabar šis užsiėmimas neapleistas – iš kur semiatės įkvėpimo patiekalams?
Ankščiau, kol augo vaikai ir turėjau šeimą, gaminau daug – kaip tipinė tradicinė šeimai atsidavusi lietuvių moteris. Buvo labai svarbu, ką valgo mano vaikai. Jų vaikystėje griežtai normavau saldumynus, man buvo svarbu pilnavertė mityba, ir kokie patiekalai keliauja ant mūsų namų stalo. Pusryčiams – visuomet karštas patiekalas, dažniausiai virti varškėčiai, pietums – mažiausiai trys patiekalai: užkandis, sriuba ir karštas su keliais garnyrais, ir, žinoma, vėlgi karštas patiekalas vakarienei. Tuomet skaičiau knygas, varčiau žurnalus ir, kaip dauguma lietuvių šeimos moterų, dažniausiai kankino klausimas: ką pagaminti vakarienei? Ne mažiau svarbu buvo ir paruošti namų podėlius žiemai – išvirti uogienių, užvakuoti daržovių. Tik skirtumas tas, kad šiandien daržovių stiklainius „stato“ mano sesuo, o aš jau senai prie to rankų nebekišu. Nes rankas, pastaraisiais metais, mieliau kišu į žemę.
Su išaugusiais ir išėjusiais iš namų vaikais išėjo ir noras daug gaminti. Šiandien valgau gana asketiškai – darbo dienomis, iš esmės, negaminu, o noras gaminti dažniausiai atsitinka tik savaitgaliais – taip dar prisivilioju vaikus. Esu „atkalusi“ ranką kugeliui, kurį man pagaminti paprasčiausia, tačiau saviškiams jau įgriso iki gyvo kaulo. Bet užtat draugai niekada jam neatsako!
Mėgstu paprastus ir greitai pagaminamus patiekalus, todėl pro akis nepraslysta geri receptai internete ar socialiniuose tinkluose.
Ar mielai eksperimentuojate? O gal atvirkščiai, esate atradusi pamėgtus receptus, ir jų visuomet laikotės?
Virtuvėje eksperimentai – ne man, aš labiau už patikrintą receptūrą ir klasikinius derinius. Žinoma, būna, kad kartais pridedu kažką „nuo savęs“, bet tai greičiau iš netyčių ar neturėjimo kokio kito produkto.
Turiu labai seną įprotį – jau daugybę metų pusryčiams valgau tą pačią „ant vandens“ virtą avižų košę. Ją gardinu „chia“ sėklomis, smulkintomis linų sėmenimis ir šaukštu medaus ar uogienės. Jai paruošti nereikia skirti laiko ir sukti galvos – į rundelį iš akies įpilu maždaug keturis šaukštus avižų, užpilu vandeniu ir palieku penkioms minutėms. Tam labai praverčia taimeris. Juokauju, kad turėjau senai į kumelę pavirsti… Todėl, kai būnu išvykusi ar atostogauju, būna labai neįprasta pusryčiams valgyti ne avižas.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kokių produktų visada galima rasti jūsų šaldytuve? Kodėl?
Kameroje, paprastai, visada gyvena prieskoninės žolelės, mano gaminti sultiniai, žvėriena ir kaimiška vištiena. Žvėrieną, pirmiausiai, valgyti, o vėliau ir gaminti, išmokė medžiotojas tėtis, kuris tikrai pažįsta visus šernus ir stirnas Molėtų rajone. Šio tipo mėsą jis moka tobulai užmarinuoti (prieskonių mišinius darosi pats) ir ją gaminti. Jei suranda gerą receptą, būtinai išbando ir pasidalija, o mums su sese belieka tik tą atradimą pakartoti. Tai kam tie eksperimentai?
O šaldytuvas visuomet būna gerokai apytuštis, bet užtat atrodo erdvus. Visuomet čia rasi kiaušinių (perku ne po vieną dėžę), vasarą – kaimiškų (iš to paties tėčio), obuolių (nes vaisius nr. 1), rūkytos kiaulienos šoninės ar rūkytą žvėrienos dešrigalį (iš nesibaigiančių tėčio lauknešėlių iš kaimo), sesės nepakartojamo skonio marinuotų agurkėlių (ji tikrai galėtų dalyvauti marinavimo čempionate), geltono sūrio (mėgstamiausias – Prūsia), morkų, grietinėlės (ne kavai balinti, o troškiniams), „ghee“ sviesto, virtų burokėlių, saulėje džiovintų pomidorų stiklainį, uogienę, ką nors iš „salotinių reikalų“ – gražgarstes, kopūstą, pomidorų, avokadą ar cukiniją, na, ir dar šį bei tą smulkaus. Podėlyje visuomet rasi šernienos konservų, kurie gelbsti atvykus netikėtiems svečiams, sūnums arba mirštant iš bado, niekad nesibaigiančių marinuotų sesers ir tėčio daržo gėrybių, „Spilvos“ marinuotų burokėlių barščiams arba šaltibarščiams, konservuoto tuno, pupelių, „budinčių“ makaronų vaikams, na ir, žinoma, bulvių, amžiams užkariavusių mano skrandį. Nemėgstu maisto užsipirkinėti savaitei, nes nežinau, ko norėsiu po kelių dienų, o produktai genda, daržovės vysta, todėl perku dažniau, bet mažiau.
O ar yra produktų, kurių nemėgstate? Galbūt ir patiekalų, kurių niekada neragautumėte?
Negaliu nuryti ančiuvių. Greičiausiai tarakonų, gyvačių ir kitų panašių gyvių egzotika taip pat ne man.
Valerijos Stonytės nuotr.
Mėgstate gaminti žvėrieną – tai atrodo gana įdomus pasirinkimas, nes daugelis žmonių žvėrienos nelabai mėgsta. Kuri mėsa jums skaniausia, o kuri – mažiausiai? Ar turite patarimų, kaip žvėrieną reikėtų ruošti?
Nepamenu, kada paskutinį kartą pirkau mėsą prekybos centre. Jau daug metų mano šaldymo kameros turinį užpildo tėčio medžioklės trofėjai. Kaip sako daugiau nei 20 metų medžiojantis tėtis, nėra neskanios žvėrienos, reikia tik mokėti ją tinkamai paruošti. Nors visuomet prioritetas – retai pasitaikančiai stirnienos išpjovai, tačiau ir šerno mėsą pagaminti gardžiai galima. Pirmiausia, svarbu nepagailėti laiko marinavimui (geriausia net ir tris paras), o vėliau – tinkamai iškepti arba troškinti. Man labiausiai patinka troškinta stirniena ar šerniena špižiniame troškintuve orkaitėje.
Pirmiausia, žvėrienos prieskoniais išmarinuoju supjaustytą gabaliukais mėsą, nepagailiu česnako, druskos nededu (ją dedu tik gaminant) ir palieku šaldytuve mažiausiai dviem paroms. Troškintuve gerai apskrudinu mėsą, užpilu vandeniu, kad vos apsemtų ir troškinu ant mažos ugnies apie 1,5 valandos. Vietoje vandens dažnai naudoju sesės vakuotą trintų daržovių užpilą, kuris mėsą padaro tirpstančią burnoje. Vėliau, likus maždaug pusvalandžiui iki pabaigos, sudedu keptuvėje apkeptą griežinėliais pjaustytą morką, papriką ar cukiniją, smulkintą svogūną, česnaką, saują petražolių ir krapų. Prie mėsos išsiverdu bulvių (nes už jas nėra nieko skaniau!) ir kertu dvi dienas.
Ar turite pamėgtų restoranų, kuriuos rekomenduotumėte skaitytojams? O galbūt einate į kokį nors restoraną turėdama ten konkretų mėgstamą patiekalą?
„Šturmų švyturiui“ mano skrandžiui Lietuvoje nėra lygių. Jų starkis ir kopūstų salotos su svarainių užpilu yra stačiai nepakartojami. Todėl, jeigu noriu gardžios žuvies, aš negaminu. Aš važiuoju ten. Jie dirba panašiu principu, kaip dirba Michelin kategorijos restoranai – gamina patiekalus tik iš šviežių sezoninių produktų. Todėl kaskart randu vis atnaujintą meniu.
Valerijos Stonytės nuotr.
Daiva su VMGonline.lt skaitytojais sutiko pasidalinti greitu ir gardžiu mėsos patiekalu, kuris pravers netikėtiems svečiams užgriuvus, arba stipriai vakarienei. Pašnekovė priduria, kad ji paprastai naudoja šernienos konservus, nes jų visada pilna namų podėliuose, tačiau puikiai tinka ir jautienos ar kiaulienos konservai.
Daivos žvėrienos troškinys
Gaminimo laikas: 30 min.
„Kadangi mėsa yra konservuota, tai reiškia – paruošta, pradedu nuo garnyro. Pastatau virti bulves (jas gali pakeisti lęšiai, grikiai, ryžiai ar makaronai). Tuomet keptuvėje atskirai gerai apkepinu griežinėliais pjaustytą morką (turi kiek suminkštėti), smulkintą česnaką, svogūną, papriką ar cukiniją (jeigu turiu), įdedu druskos ir pipirų. Suverčiu viską į krūvą ir į keptuvę sudedu konservuotą mėsą (atidarytus konservus supjaustau neišėmusi mėsos), nepagailiu šaldytų petražolių ir krapų. Trumpai ant labai mažos ugnies viską patroškinu (vandens nepilu, užtenka riebalų nuo mėsos ir keptų daržovių); jei trūksta riebalų – įdedu „ghee“ sviesto ar aliejaus. Pabaigoje supilu maždaug 200 ml 30 proc. riebumo grietinėlės ir truputį palieku ant mažos ugnies. Mėsą su padažu pilu ant virtų bulvių ir visi, kas prie stalo, kerta, kad net ausys linksta. Visa paslaptis – grietinėlėje! Na gerai, jos santykyje su žvėriena.“
