AŠ Ikona vmgonline

Ką siūlo pirmasis persų virtuvės restoranas Vilniuje?

Taip, kaip lietuviai mėgsta bulves, iraniečiai mėgsta ryžius. Tai sužinojau užsukusi į šalia Vilniaus Bernardinų parko įsikūrusį šeimos restoranėlį „Petražolės“. Pirmasis ir kol kas vienintelis iraniečių arba persų virtuvės restoranas Lietuvoje atsidarė pernai spalį.

Kaip pasakoja šalies sostinėje Teherane gimusi ir augusi Paria Firouz Pour, Lietuvoje gyvenantys persai turi leidimą gyventi, nes čia vysto verslą arba studijuoja. Bendruomenė mažutė – apie 100 žmonių, galbūt ir mažiau. Ji kartu su šeima čia atvyko gyventi ir užsiimti verslo projektais. Vienas jų – šis restoranas.

„Kai atvykau į Lietuvą ir pirmąkart paragavau cepelinų, supratau, kad lietuvių ir persų skoniai panašūs. Bulvių košę ruošiame taip pat (juokiasi). Vokiečių patiekalai yra kitokie. Norėjau erdvės, kur galėčiau bendrauti su žmonėmis, užmegzti ryšius su lietuviais, papasakoti apie savo kultūrą. Restorano veikla atrodė geriau nei kas kita.“

Greitu metu atsivers ir šalimais esančios durys. Tai bus kavinė, kurioje bus galima įsigyti jau paruoštų pusryčiams ir greitiems, bet sveikiems pietums skirtų patiekalų. Naminis maistas bus patiekiamas aplinkai draugiškose pakuotėse. Vytautės Ribokaitės nuotr.


Kadangi Paria yra vegetarė, todėl nieko keista, kad restorane patiekalų su mėsa ar žuvimi nėra: „Tradicinėje persų virtuvėje daug vegetariškų patiekalų. Dabar mėsos persai valgo daug daugiau nei anksčiau. Mėsą jie dievina! Lietuvoje kitaip – čia taip pat daugiau ir veganų.“

Apie 90 proc. pasaulio šafrano užauginama Irane. Būtent iš ten jis ir atkeliauja į „Petražolės“ virtuvę. Brangiuoju prieskoniu įprastai skaninami ne tik desertai, bet ir ryžiai. Tai vienas esminių produktų.

„Šiaurinėje šalies dalyje ryžiai valgomi pusryčiams, pietums ir vakarienei. Ne duona ar bulvės, bet ryžiai. Lietuvoje juos įprasta tiesiog išvirti puode, persiškų ryžių receptas kitoks. Išvirtus reikia sumaišyti su sviestu, tada sudėti į puodą, kuris įkaitintas su aliejumi, ir įdėti šafrano, kartais kardamono. Mano vaikai sako, kad jei bent kartą per dieną nevalgė ryžių, reiškia, kad nieko nevalgė, būna alkani. Ryžiai yra mūsų virtuvės pagrindas“, – paaiškino Paria.

Parią restorane galima sutikti kasdien. Nors nei ji, nei jos vyras nėra profesionalūs virtuvės šefai, tačiau tai jų neatbaidė atidaryti restorano Lietuvoje. Vytautės Ribokaitės nuotr.


„Kadangi esame vienintelis persiškos virtuvės restoranas, todėl kaskart, kai paruošiu naują patiekalą, išgyvenu, nes nežinau, kaip į jį reaguos restorano svečiai. Tai kitoks, naujas skonis, todėl gali būti, kad ne visiems patiks. Man tai nėra tik restoranas, tai lyg muziejus, kurį pamažu kuriame, o taip pat ir būdas užmegzti santykius su lietuviais. Stengiuosi būti kūrybinga. Svečius noriu supažindinti su savo kultūra, kad čia atėję žmonės jaustųsi kaip pas mamą. Juk gyvename laikais, kai esame užsiėmę, daug dirbame, todėl siekiu, kad restorano svečiai keletą valandų galėtų pamiršti rūpesčius ir gerai praleisti laiką“, atskleidė savo viziją ji.

Kodėl restoranas vadinasi „Petražolės“? „Angliškai jos vadinasi „parsley“. „Pars“ yra persiška dalis, o „ley“ nurodo į Lietuvą. Kadangi ruošiame persišką maistą Lietuvoje, todėl restoranėlio pavadinimas yra lietuviškas. Pavadinime atsispindi mūsų siekis užmegzti ryšius tarp persų ir lietuvių, susidraugauti.“

Rodos, tai padaryti pavyko. Moteris pasakojo, kad nuo pat pirmųjų dienų iš lietuvių susilaukė palaikymo ir pagalbos: „Neišmaniau vietinių produktų, nežinojau, kur jų nusipirkti. Tarkim, yra vienas svečias radęs gerų prieskonių pasidalija nuorodą, kur galėčiau jų įsigyti. Kitas apsilankė tada, kai buvome tik atsidarę, ir paklausęs, kodėl mūsų restorano nerodo „Google Maps“, restoraną ten užregistravo.“

Auksinė žuvelė – privalomas „Nowruz“ arba Persų naujųjų metų atributas. Vytautės Ribokaitės nuotr.


Paria mano, kad lietuviams patinka subalansuotų skonių patiekalai – t. y. ne per daug aštrūs, sūrus ar saldūs. Panašiai kaip ir Irano regione, iš kurio kilę jos tėvai, lygina ji.

„Pavyzdžiui, iš granatų sėklų ruošiamą patiekalą „Fesenjan“ (tarti „fesendžian“ – VMGonline.lt) šiaurėje ruošia sūriai, o pietuose – saldžiai. Mano tėvai yra kilę iš Ardebilio, miesto, esančio pasienyje su Azerbaidžanu, ten šio patiekalo skonis yra per vidurį – nei sūrus, nei saldus.“

Dešinėje – „Zereshk Polo“ (7,5 Eur). Ryžiai paskaninti raugerškio, persiškai vadinamo „zereshk“ uogomis. Vytautės Ribokaitės nuotr.


Naujame meniu – keletas naujų patiekalų. Tai „Zereshk Polo“, „Ghorme Sabzi“ (nuotraukose) bei desertai. „Sholezard” (tarti „šolezad“), deserto iš ryžių, šafrano, cukraus ir kardamono ir baklava, plonytėlių „filo“ tešlos lakštų skanėstas su riešutais. Daugelis šį saldumyną žino kaip turkišką. Vis dėlto, baklava pasklidusi plačiai – ji būdinga Artimųjų Rytų ir Kaukazo regionų virtuvėms.

Persiška versija skiriasi: „Turkiška baklava saldesnė, nes ruošiama iš medaus. Persiška – ne tokia saldi. Jai naudojamas sirupas iš cukraus, vandens, šafrano ir kardamono. Pastebėjau, kad lietuviams mažiau saldi versija patinka labiau.“

„Ghorme Sabzi“ (8 Eur). Šio patiekalo diena minima paskutinį kiekvieno lapkričio šeštadienį. Vytautės Ribokaitės nuotr.


Persiški ledai su šafranu (kairėje; 3 Eur). Morkų sultys su ledais (4 Eur). Vytautės Ribokaitės nuotr.


Adresas: B. Radvilaitės g. 5, Vilnius

Darbo laikas: kasdien 11:00–10:00

„Facebook“ paskyra ČIA.


ATGAL

PASIDALINTI

© 2020 vmgonline

  • Facebook vmgonline.lt
  • Instagram vmg_vilnius
  • YouTube vmg
  • LinkedIn vmg