Kokį dar Latvijos miestą be Rygos pasakytumėte negalvodami? Jūrmala, Liepoja, Ventspilis – viskas, kas arčiau jūros. Tiesa, dar, tikriausiai, Bauskė, kurią pravažiuojame keliaudami į Rygą. Bet šį kartą savo akis nukreipkime gerokai į dešinę, kur netoli Lietuvos sienos yra antras pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis.
Ne per seniausiai „Lietuvos geležinkeliai“ šia kryptimi paleido naują traukinių maršrutą – tik savaitgaliais. Gali anksti ryte išvažiuoti ir grįžti tą pačią ar kitą dieną. Grafikas tikrai patogus ir neabejotinai patogesnis nei trečios klasės vagonai. Laimei, kėdės ne medinės, bet tris valandas, kiek trunka kelionė iki Daugpilio, išsėdėti jau yra reikalų.
Raudonojo vabalo pusryčiai
Pirmas uždavinys – pusryčiai. O va čia ir tapo aišku, kad pusryčių be 9 val. ryto negausite. Dar būtų geriau, jei pusryčiauti susiruoštumėte nuo 11 val. Kadangi iki 9 val. ryto laiko dar turėjome, pažindinomės su Rygos gatve ir net atradome vietą, prie kurios sustotų kiekvienas lietuvis.
„Ezītis miglā“ . Rimos Aukštuolytės nuotr.
„Ezītis miglā“ – skelbė jo iškaba ir niekam klausimų nekilo, ką tai reiškia. Vienintelis liūdesys – darbas nuo 11 val., kaip jau minėjau, ir kas reiškė, kad pusryčiausime kitur. Dirbantį ir sekmadienio ryte „Hesburger“ pasilikome kaip atsarginį variantą, nes dar nebuvome praradę vilties gauti maisto kavinėje „Red Beetle“, kuri „TripAdvisor“ pusryčių Daugpilyje reitinge užima antrą vietą. Teisingumo dėlei galiu pasakyti, kad pirmoje vietoje yra „Cafe Imbir“, garsėjanti savo desertais. Užbėgome į ją trumpam prieš kelionę namo – labiau sužavėjo interjeras nei desertų pasiūla, tad pasilikome ją kitam kartui.
Ilgieji pusryčiai „Red Beetle“. Rimos Aukštuolytės nuotr.
Ilgieji pusryčiai „Red Beetle“. Rimos Aukštuolytės nuotr.
Grįžtant prie pusryčių – maistas buvo skanus, kainos nenustebino. Paklausite, o kas nustebino? Buvome vieninteliai trys klientai tą sekmadienio rytą, o paskutinis iš mūsų pusryčius gavo po geros valandos nuo užsakymo pradžios. Iš viso mūsų pusryčiai truko apie 1, 5 val. Kai paskutinis valgė pusryčius, pirmas jau buvo seniai juos baigę. Nors iš tiesų tai – tik smulkmenos, kadangi interjeras hipsteriškai jaukus, maistas – skanus.
„Red Beetle“. Rimos Aukštuolytės nuotr.
Jei tikėsite, kad angliškai pavadintoje kavinėje bus kalbama angliškai, nusivilsite. Meniu irgi – tik latvių ir rusų kalbomis. Padavėjos žinios tokios pat, kaip meniu. Prie nustebinusių dalykų – stipriesiems gėrimams sekmadienį taikoma 30 proc. nuolaida.
Marko Rothko meno centro viduje. Rimos Aukštuolytės nuotr.
Kultūrinis intarpas
Po pusryčių sėdome į tramvajų (čia jis važinėja nuo 1946 m., o bilietėlius vis dar parduoda viduje konduktorė) ir važiavome į Marko Rothko meno centrą – tai vienintelė vieta Rytų Europoje, kur galima susipažinti su pasaulyje garsaus dailininko, abstraktaus ekspresionizmo pradininko originaliais kūriniais. Meno centras įrengtas viename iš garsiausių miesto simbolių – Daugpilio tvirtovėje. Išalkę ar ištroškę visus savo poreikius gali patenkinti šalia esančioje kavinėje, bet mus traukė sužinoti, ką siūlo „Ežiukas migloje“. Tiesa, bendrakeleiviai dar įtikino aplankyti „maisto“ muziejų, kuris pasirodė besąs „pilstuko“ arba, „šmakovskas“, muziejus. Per 45 minutes ne tik išnagrinėjome visą šio gėrimo, laikomo tam tikra kultūros dalimi, istoriją, praėjome kursą, kaip jį gaminti, bet ir gavome jo paties paragauti. Beje, šiame krašte gyvenę lietuviai gėrimą vadindavo „Dzimtenīte“. Prisipažinsiu, kad išbandėme gamintą iš obuolių, ir jis tikrai kvepėjo obuoliais! Bet į detales nesileiskime, palikime tai kitiems ekskursantams, kurie čia užklys.
Brančas pas ežiuką. Rimos Aukštuolytės nuotr.
Vėlyvieji pusryčiai kodiniu pavadinimu „persivalgymas“
Ir štai mes grįžome prie „Ezītis miglā“, kur jau degė šviesa ir pilnu tempu vyko veiksmas. Atrodo, kad pusę Daugpilio čia susirinko. Kadangi iki tol beveik apskritai nematėme žmonių gatvėse. Mes jau atvykome „brunch’ui“ artėjant į pabaigą, bet maisto užteko visiems. Kaina žmogui – 9 Eur. Už tą sumą eini prie stalo ir dediesi, ką nori. Kava ir arbata taip pat įskaičiuota kartu su desertu. Jam buvo aguonų arba obuolių pyragas. Pagrindinio stalo meniu labai įvairus – nuo krevečių iki lavašo suktinukų. Prie karštųjų patiekalų buvo kepsniai, bulvių košė, daržovių troškinys. Nuo nuotraukų susilaikėme, nes pritrūko estetikos, tačiau skonis nuo to nenukentėjo! Ne ką mažiau patrauklus faktas – padavėja ir barmenas puikiai kalbėjo angliškai.
„Pilstuko“ muziejuje. Rimos Aukštuolytės nuotr.
Pabaigai
Iš visų vietų, kurias rinkomės aplankyti Daugpilyje (atmetėme picerijas, mėsainius ir kinišką maistą), mums dar liko „Gubernators“. Išliaupsinta internete dėl savo interjero ir maisto, tik iš nuotraukų akivaizdu, kad apie modernų restoraną nesvajokite. Vieta, kur porcijos didelės, o maistas ūkiškas. Na, o desertui vis dar laukia „Cafe Imbir“!
