Nauja Alfo Ivanausko knyga nemokamai. Alfas vienas gamtoje. Išragauti vasarą
Nauja Alfo Ivanausko knyga nemokamai. Alfas vienas gamtoje. Išragauti vasarą

Iš „Ertlio namo“ atgal į ateitį

Lyg grįžus į ateitį – toks jausmas užplūsta, kai išeini iš Vilniaus senamiestyje esančio restorano „Ertlio namas“. Istorinė vieta ir istorinės lietuviškos virtuvės skoniai bei kvapai. Jei norite paragauti tai, ką pietums valgė Radvilos ar kokiu desertu mėgavosi kunigaikštis Jogaila, verta čia apsilankyti.

Vieną penktadienio popietę užsukę į senamiestyje jau porą mėnesių veikiantį, tačiau dar ne visiems vilniečiams pažįstamą restoraną kalbamės su restorano vadove Kristina Umbrasaite-Komičiene. Jei tik „Ertlio namo“ sienos galėtų prabilti, jos papasakotų tikrai ne vieną pikantišką ir skanią istoriją, o kol kas su restorano šeimininke ir vyriausiuoju šefu Pauliumi Janušu leidžiamės vingiuotais lietuviško skonio labirintais.

Ertlio namas

Istorinės lietuviškos virtuvės restoranas sostinėje veikia jau keletą mėnesių (Linos jakubauskaitės nuotr.)


Kodėl pasirinkote Lietuvos istorinę virtuvę?

K. U.: Marius, mano vyras, labai domisi istorija. Kažkada paklaidžiojome po Vilniaus senamiestį, ir iš to kilo diskusija apie tai, kas yra lietuviškas maistas. Nejaugi cepelinai? Aš asmeniškai nelabai mėgstu cepelinų, tai ir kilo ta abejonė. Kai pradėjome domėtis, tiek daug visko radome. Mus pačius nustebino, kad tie patiekalai, kuriuos valgė XVI, XVII a., beveik niekuo nesiskiria nuo šiandien mūsų valgomų patiekalų.

Sakote, kad anų laikų maisto asortimentas mažai skyrėsi nuo šių laikų. Kas anuomet galėjo gauti tokių produktų, kokius šiandien randame parduotuvėse?

P. J.: Kalbame apie aukštuomenės, pačių turtingiausių tuo metu gyvenusių žmonių, virtuvę, nes tik jie sau galėjo leisti visus prieskonius ir produktus. Paprasti žmonės valgė kaip ir XX a. pradžioje – cepelinus ar daržoves, uogas iš miško.

K. U.: Istoriniuose šaltiniuose mes radome, kad tai, kas ateidavo į šalį kaip mada, pirmiausia pasiekdavo turtinguosius, tada – miestiečius ir galiausiai – kaimo žmogų, kuris valgė tik tai, ką galėjo sau leisti. Žinoma, austrių tikrai nevalgė (juokiasi).

Kaip atrinkote patiekalus, kuriuos siūlote svečiams?

P. J.: Vienas iš esminių dalykų yra sezoniškumas, nes anksčiau nebūdavo galimybės maisto šaldyti, galbūt užsimarinuodavo kažkiek, bet vis tiek valgydavo tai, ką sezono metu buvo lengviausia gauti. Mes irgi nesivežame žuvų iš kitų kraštų, viskas yra tiekta vietinių. Stengiamės to laikytis. Kita vertus, šafrano ar cinamono ir tais laikais atsiveždavo iš tolimų kraštų, tai ir mes naudojame šiuos prieskonius.

K. U.: Prieskonių lietuviai išties naudodavo labai gausiai. Kai Paulius pabando naują patiekalą, tai sako, kad jo neįmanoma valgyti, nes tiek daug prieskonių (juokiasi).

ertlio namu koliazas