Nauja Alfo Ivanausko knyga nemokamai. Alfas vienas gamtoje. Išragauti vasarą
Nauja Alfo Ivanausko knyga nemokamai. Alfas vienas gamtoje. Išragauti vasarą

„Gyoza“: koldūnas, bet kitoks

Koldūnai – lietuvio skoniui įprastas ir mielas patiekalas, gerai pažįstamas dar iš vaikystės: ir močiutės sukdavo juos savo rankomis vis padiskutuodamos, ko įpilti į tešlą, kad ši būtų minkštesnė, ir tėčiai gana dažnai virdavo šaldytus parduotuvinius. Verda ir iki šiol, nes greita, skanu ir sotu.

Gyoza koldūnai, VMGonline.lt
Vytautės Ribokaitės nuotr.

Kas tai?

Ieškodama kažko pietums, VMGonline.lt komanda irgi rado koldūnų. Lyg ir įprasti, bet ir visgi kitokie. Tai koldūnai iš Azijos, japoniški, vardu „gyoza“.

Teigiama, kad į Japoniją ir kitas Azijos šalis koldūnų prototipas pasklido iš Kinijos, kuri turi gilias koldūnų gaminimo tradicijas, užsimezgusias dar Hanų dinastijos laikais, t. y. 206 m. pr. m. e. – 220 m. Kinų koldūnai, „jiaozi“, paprastai yra ruošiami garuose, kepami arba verdami sriuboje. Įsavinę koldūnų idėją japonai juos… sujaponino: pirmiausia „gyoza“ yra sukami labai ypatingu būdu, kurio šefai mokosi ištisus metus (todėl svarbu gebėti įvertinti ne tik skonį, bet ir techniką – aut. past.), antra, visada yra tik kepami taip pat ypatingu būdu, dėl ko koldūnų viršus yra apskrudęs, traškus, o apačia minkšta, tarsi „garinta“, tirpstanti burnoje.

Ragaujame!

Galėjome rinktis „gyoza“ su vištiena, kiauliena, krevetėmis, antiena ir daržovėmis. Paprašėme mažos porcijos (6 vnt.), bet skirtingų – su daržovėmis ir kiauliena. Kaprizai buvo išgirsti ir patenkinti. Ypatingų lūkesčių neturėjome, nes kad ir japoniški, vis tiek… tik koldūnai. Nustebino. Maloniai nuteikė šilko švelnumo ir lengvumo koldūno „oda“. Ji plonytė, kone permatoma, bet tvirta ir labai švelni burnos receptoriams. Kitaip nei valgant pagal lietuvišką, lenkišką ar rusišką tradicijas gamintus koldūnus, atsikandus „gyoza“ tešlos burnoje nelieka: ji, regis, sutirpsta leisdama išsiskleisti svarbiausiajai skonių puokštei – įdaro ingredientams. Japoniškiesiems koldūnams gaminti naudojama pati paprasčiausia plikyta tešla iš miltų, vandens ir druskos, tik ji ilgai kankinama ir myluojama: intensyviai minkoma mažiausiai penkiolika minučių.

Įdaras sultingas ir kvapnus. Kiaulienos įdaro ryškiausias akcentas – imbieras, o daržovių… daržovės! Jos traškios, tvirtos ir natūralaus skonio. Labai geras jausmas, kai viduje randi ne sutroškintų daržovių kamšalą, o konkrečius dalykus, išlaikiusius ir savo skonį, ir formą. Taip yra, matyt, dėl to, kad daržovės „gyoza“ koldūnams nei verdamos, nei troškinamos, tiesiog perliejamos verdančiu vandeniu.

Koldūnai patiekiami su sojų ir ryžių acto padažu, kuris ne užgožia, o paryškina įdaro skonį, sudėlioja taškus ir kablelius skonių kompozicijoje.

Kaip valgyti?

Ypatingus koldūnus reikėtų valgyti ypatingai. Koldūnas turėtų būti paimamas dviem lazdelėmis taip, kad apkepta pusė būtų viršuje, į padažą mirkomas neapkeptąja puse, kad į susuktos tešlos raukšleles patektų kuo daugiau padažo. Koldūną geriausia būtų suvalgyti vienu, daugiausia dviem kąsniais. Tai perskaitėme vėliau, todėl pridarėme klaidų, kita ve