Tai, kad be avokadų gyventi neįmanoma, puikiai liudija dažnos šių vaisių vagystės saulėtoje Kalifornijoje, kur užauginama didelė jų pasaulinės produkcijos dalis. Avokadas šiandien tikrai pasiekė populiarumo viršūnę. Amerikiečiai skaičiuoja, kad vienas jų tautietis per metus suvalgo apie 3 kilogramus avokadų, ir daugiausia jų į burnas keliauja gvakamolės pavidalu.
Avokadus žmonės augina jau tūkstančius metų, per tą laiką spėjome susidurti su daugiau nei 400 avokadų rūšių. Avokadus su kauliukais šlamštė jau mamutai, tačiau jie neturėjo problemos, su kuria 19 a. viduryje susidūrė tie patys kaliforniečiai, bandę sugalvoti lengvai įsimenamą ir parduodamą kaulavaisio pavadinimą. Avokadas Centrinėje Amerikoje buvo ispaniškai vadinamas sėklidėmis, vėliau Amerikoje – aligatoriaus kriauše. Šiek tiek pakeitę ispaniškąjį pavadinimą, fermeriai sugalvojo savo originalų pavadinimą – avokadas.
Gvakamolės istorija siekia actekų gyvenimą jau 14 amžiuje. Actekai gvakamole vadino avokadų padažą, kuris jų kalba reiškė sutrintas sėklides. Gaminimu jis beveik nesiskyrė nuo šiandieninės gvakamolės. Medikai aiškina, kad actekai avokadams galėjo justi natūralią trauką, mat sveikų riebalų turintis vaisius buvo tai, ko reikėjo vargingai mintantiems žmonėms. Avokadai – Naujojo Pasaulio vaisius – ypač išpopuliarėjo tarp ispanų, todėl didžioji dalis gvakamolės receptų yra išlikę būtent jų rašytiniuose šaltiniuose. Juose rašoma, kad ispanai avokadus valgydavo trimis būdais: su druska, cukrumi arba abiem iškart.
Šiandien gvakamolės receptų ingredientai priklauso nuo Meksikos regiono, kuriame ji gaminama. Dažniausiai tai svogūnai, aitriosios paprikos, pomidorai, jūros druska. Papildomai galima dėti česnako, kalendros, žaliosios citrinos sulčių, padedančių išlaikyti patrauklią padažo spalvą. Tai iš Europos atvežti produktai, su kuriais eksperimentavo ispanai. Meksikiečių namuose gvakamolė yra gaminama tradiciniu būdu – bazalto akmens dubenėlyje su bazalto grūstuvu ir specialia šluotele.
Gvakamolės receptą rasite ČIA.
